Dizainerio Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymui menininko Donato Jankausko-Duonio scenografija suteikė humoro atspalvį.
Neretam didesnės ar mažesnės periferijos atstovui kažkur tolumoje spindintis Vilnius atrodo esąs nenutrūkstamų pramogų oazė ir tampa įsivaizduojamu „elitinio veiksmo“ etalonu. Girdėdamas pramoginių renginių reklamas ar skaitydamas anonsus imi manyti, kad prieš akis plyti neaprėpiamai įvairiapusės laisvalaikio galimybės. Ypač jeigu būni sostinėje retai. Dažniau ten besilankydamas neišvysti nieko labai nauja: ne kartą girdėtos pavardės, mažai besikeičiančios erdvės. Perdėtas dėmesys Vilniaus kultūrinių renginių monopolijai dažnai nyksta kartu su smalsumu ar naujovių paieškomis.
Bet savotišku netikėtumu tapo vis dar viešojoje erdvėje ir interneto komentarų jūroje skęstantis dizainerio Juozo Statkevičiaus 2011 m. pavasario–vasaros kolekcijos pristatymas, spaudos vadintas „mados, grožio ir spindesio oaze“ ar „pilkų cepelinų“ traukos objektu. Prisipažįstu esanti abejotina mados ar stiliaus ekspertė – net tarp „prabanga spindinčių“ aplinkinių kuo puikiausiai jaučiuosi su patogiais džinsais. Bet į aukštosios mados šou atviliojo scenografija, dar tiksliau – D. Jankausko-Duonio specialiai šiam renginiui kurtos skulptūros. Smalsumas nenuvylė: išvydau ne primityvią butaforiją, o išties meistriškai sukurtus meno objektus. Besistumdant aikčiojančioje iš susižavėjimo minioje, humoro jausmui neleido užgesti menininko fantazijos ir talento dermė.
Specialiai skaitinėjau kelias pastarąsias dienas interneto erdvę užplūdusius komentarus; dažniausiai ten vienaip ar kitaip kalbėta apie pačią drabužių kolekciją, renginio privalumus ar trūkumus ir „elito“ dalyvavimą.
Siekiant įvertinti šias skulptūras kaip meno objektus, prabyla ne tik pramogų ištroškusio žiūrovo, bet ir menotyrininko instinktai. Dar daugiau erdvės fantazijai suteikia galimos šių zoomorfinių motyvų interpretacijos. Režisūrinė renginio idėja buvo įkūrus skulptūrų parką sulaužyti klasikinio mados podiumo stereotipus, neapsiriboti vien kolekcijos demonstravimu, kurti scenografijos visumą. Gigantiškos beždžionių skulptūros, tiek koloritu, tiek proporcingu santykiu derančios su erdve, kaustė dėmesį ir vertė klausti: kodėl?
Kodėl beždžionės? Paprastam žiūrovui kylančios asociacijos priklauso nuo humoro jausmo arba jo stokos. Štai kai kurie spaudos atstovai, vadindami lietuviškos mados korifėjaus kolekcijos pristatymą „Naktis muziejuje, arba Juozo Statkevičiaus kolekcija su dinozaurais“, taip pat plėtojo savas vaizdo interpretacijas. Galbūt dinozaurų viziją inspiravo orangutano griaučiai (lot. pongo, angl. orangutan). Pats Duonis šią skulptūrą vadina „mirtimi“ ir motyvo pasirinkimą komentuoja ironiškai: „Čia kaip piratų vėliava – kad būtų baisiau. Pastačius arklio ar kiaulės griaučius būtų tas pats.“ Mąstytojo poza sustingusi gorila (lot. gorilla beringei) Duonio ironiškoje vizijoje įgyja „rūpintojėlio“ funkciją, jauna šunbeždžionė pavianas (lot. papio hamadryas) įsivaizduojamas kaip aplinka susidomėjęs kūdikis.
Maksimaliai išdidinta mažiausia pasaulio beždžionė ilgakulnis (angl. tarsjeras) didžiulėmis akimis tampa nuostabos simboliu. Duonis sako, kad „žvelgdamas į pasaulį didelėmis akimis, bet trumpa atmintimi, gali išvysti dar nematytą grožį“. Menininkas savaip interpretuoja ir „pasaka“ vadina daugeliui pažįstamą trolio Mumio istoriją, kai šis padarėlis randa į krantą išmestą laivo forštevenį ir, pasak skulptūrų autoriaus, „džiaugiasi grožiu netikėtu“. „Obelėle“ vadinama aukštai ant kolonos užkopusi beždžionės skulptūra su nosyje dygstančiu medeliu kūrėjo pakomentuojama: „O kas gi dar ten galėtų išdygti?“
Galima būtų dar kartą imti kalbėti apie krizės ištiktus menininkus, priverstus pataikauti popkultūros skoniui ir labai dėl to apgailestauti, bet norisi pasidžiaugti netikėtumu, aptiktu būtent šioje popkultūroje. Menininko kūrybinio nuoširdumo, neišsenkamos ironijos ir meistrystės sintezė leidžia įsivaizduoti, šypsotis ir tikėtis. Tebūnie beždžionė primityvus padaras, mielas, linksmas ir mėgdžioti linkęs gyvis ar Darvino žmogaus evoliucijos teorijos išeities taškas. Gali būti, kad ši evoliucija toliau vyksta, tik jos vyksmo lauku tapo žmogaus kūryba, nuolatinė kaita, fantazija, galų gale – drabužiai.
