Egidijus Aleksandravičius, „Išblukęs žodynas“, Vilnius, „Versus aureus“, 2010.
Lietuvos viešojoje erdvėje yra nemažai publikuojamų tekstų retorikos rūšių: oficialioji, masinės žiniasklaidos, akademinė ir pagaliau – individualioji. „Išblukęs žodynas“ priskirtinas būtent pastarajai rūšiai, nes, skirtingai nei politikų kalbos, žinių pranešimai ar tiesiog žaidybinis sąvokų pastišas, E. Aleksandravičiaus tekstai liudija, kad autorius yra ir jaučiasi atsakingas už tai, ką pasakęs. Aptariama knyga laikytina publicistine dėl joje keliamų klausimų aštrumo, aistringos jų analizės ir apibendrinimų, kurie pas mus itin reti.
„Išblukusio žodyno“ miniatiūras galima lyginti ir su pastaraisiais metais išpopuliarėjusių tinklaraščių užrašais. Vis dėlto skirtumų čia pastebėtume daugiau nei panašumų: E. Aleksandravičiaus tekstai dažnai pritraukia įdomius, netikėtus kontekstus, kurie paradoksaliai yra autoriaus individualybės ir kartu viešo susikalbėjimo prielaida. Autorius lyg chirurgas ima instrumentus į rankas ir pradeda analitinę operaciją, o ši dažniausiai nenorom baigiama pesimistine prognoze. Itin įdomi aptariamos knygos ypatybė – gebėjimas mūsų kasdienybėje įžvelgti galimus mokslininko (sociologo, kultūrologo, psichologo, politologo) darbo pretekstus: čia gausybė galimų įdomių tyrimų prielaidų.
„Išblukęs žodynas“ – tai intelektinė provokacija, pažadinanti adresatą iš, autoriaus žodžiais tariant, „privatizmo letargo“. Skaitydamas pajunti, kad nūdienos Lietuvoje kaip oras reikalingos originalios, nenusižiūrėtos politinės, visuomeninės pažiūros: autorius demistifikuoja daugelį žiniasklaidos diktuojamų mąstymo stereotipų. E. Aleksandravičiaus parašyta mūsų viešojo gyvenimo kritika yra konstruktyvi, nes autorius turi, ką pasiūlyti: kalbama apie realios, veikiančios demokratijos poreikį, pilietinę visuomenę ir politinę sąmonę. Kita vertus, maga savęs klausti: ar šie viešojo gyvenimo standartai nėra veikiau idealūs nei realūs net ir Vakaruose? Suprantama, vienareikšmio atsakymo nėra, bet kartu su autoriumi nesinorėtų apleisti idealizmo apkasų…
Analizuojamoje knygoje Lietuvos bėdos yra savotiški Gordijaus mazgai – didelės problemos mažuose tekstuose. „Išblukusio žodyno“ iškelti skauduliai nėra vieno žmogaus kaitos klausimas. Tai – visuomenės, kurios Lietuvoje beveik nesama, zona. Tačiau E. Aleksandravičiaus suformuluoti klausimai nenutolę, tad šios knygos straipsnius galime vadinti gyva patirtimi, kuria galima dalytis, jai pritarti, oponuoti ar rasti dar kitokį santykį. Tik norėtųsi, kad tas santykis su nepriklausomo žodžio autoriumi irgi išliktų nepriklausomas, nedogminis, gyvas. Kai kurie „Išblukusio žodyno“ tekstai rašyti prieš septynerius metus, bet aktualumo neprarado ir šiandien. Nors ir gerai būtų, kad juose svarstytos problemos būtų bent per sieksnį pasistūmėjusios sprendimų link.
Tiek pagiriamųjų žodžių pristatomai knygai, bet to negana. Rūpi klausimas: ar tikrai autoriaus taip gyvai ir organiškai užčiuoptos ir išanalizuotos bėdos yra tokios neišsprendžiamos? Ar neatsitinka taip, kad E. Aleksandravičius, siekdamas tam tikro apibendrinimo, pro akis praleidžia ne vieną mažą, bet dėl to ne mažiau vertingą pilietiškumo Lietuvoje pavyzdį? Juk nei pilietinė visuomenė, nei politinė sąmonė, nei išties veikianti vakarietiška demokratija neatsiras vieną rytą pakilus iš lovos. Viskas turbūt prasideda nuo mažų iniciatyvų. Aišku, čia daug lemia pats tekstų žanras: jei analizė nebūtų taip susieta su viena idėja, autorius rašytų jau ne publicistiką, o kur kas drungnesnio pobūdžio kūrinius – esė.
Ką tik suformuluotas klausimas provokuoja kitą: ar postmodernybės intelektualas tikrai turi eiti į mases? O gal geriau rinktis prancūzų mokslininkų siūlomą buvimą mažose grupėse, rateliuose? Argumentas „už“ būtų tas, kad Lietuvoje kol kas ir tėra tiktai masės, o ne visuomenė, todėl reikia provokuoti drąsesnę mintį ir veiksmą. Argumentas „prieš“: į mases einančio intelektualo tyko vienas pavojus – politinis elitas jį gali tiesiog „suvirškinti“, įtraukęs į sistemą. Tokiu būdu nesisteminis požiūris niveliuosis, taps mažiau matomas, todėl ir mažiau nepriklausomas. Paprasčiau sakant, geras politinis komentatorius įgyja įtakos, kuri jau yra galios žodyno atributas – randasi įvairiausių manipuliacijų ir galimybių. Ir tik atsakomybė, moralė, įstatymas yra šio kelio ženklai, padedantys neišsukti į klystkelį. Apie tai ir kalba E. Aleksandravičiaus „Išblukęs žodynas“.
