M. Budraitis: „Kūrybinių idėjų pasigesdavau ne aš vienas.“
Po didelių dramų Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) turi naują vadovą. Juo tapo Kultūros ministerijos surengtą konkursą laimėjęs 41 m. Martynas Budraitis, anksčiau ėjęs Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatro ir festivalio „Sirenos“ direktoriaus pareigas. M. Budraitį kalbino IQ apžvalgininkas Rytis Masilionis.
Kaip jaučiatės eidamas naujas pareigas, turint omenyje, kad konkurso rezultatus apskundė buvęs teatro vadovas A. Večerskis, tiriamas galimai su juo susijęs dokumentų naikinimo atvejis?
– Iš tiesų aplinkybės nėra labai gražios. Būtų ramiau, jei to nebūtų, pareigų perdavimas vyktų labiau civilizuotai. Teatre jaučiama tam tikra baimės atmosfera, pasaulio griūties nuojauta.
Tai nėra normalu. Tokiomis aplinkybėmis jaustis gerai nelabai įmanoma. Tačiau ką darysi – taip yra, dirbsiu šiomis sąlygomis. Kita vertus, svarbiausia yra tai, jog lūžis jau įvyko.
Ar matote galimybių dirbti su esama administracija?
– Kai kultūros ministras pristatė mane LNDT darbuotojams, iš karto pasakiau, kad tie, kurie tikrai žino, jog negalėsime konstruktyviai dirbti kartu, negaišintų laiko ir priimtų reikiamus sprendimus. Be abejonių, su visais darbuotojais kalbėsiuosi, ieškosime sąlyčio taškų. Bet kol kas jaučiu ir priešiškumo man.
Jei nekalbėtume apie administraciją, manau, su esama aktorių trupe galima dirbti, techninį personalą irgi sudaro savo srities žinovai. Be abejo, gali būti, kad apie veiklos optimizavimą ateityje reikės galvoti, bet tai nebus daroma skubotai.
Jūs minėjote, kad į teatrą sieksite sugrąžinti meninę vertę turinčius spektaklius, geriausius režisierius. Kokia Jūsų teatro vizija?
– Iki šiol stebėjome keistoką situaciją. Geriausi šalies režisieriai, Nacionalinės premijos laureatai, pelnę kritikų pripažinimą ir tarptautinėje erdvėje, buvo atsidūrę valstybinio, nacionalinio teatro užribyje. Mano įsitikinimu, būtent LNDT privalėtų būti sutelktos visos stipriausios šiandienos kūrėjų pajėgos ir jis turėtų iš tiesų tapti pagrindine Lietuvos teatro scena, suteikiančia impulsų ir nustatančia tam tikrą siekiamybės kartelę kitiems.
Svarbu, kad čia būtų aktyvuoti nauji teatro erdvės procesai. Nacionalinis dramos teatras turi dirbti ir prisidėti prie to, kad Lietuvoje atsirastų nauja režisierių, dramaturgų karta. Ir tai pirmiausia turėtų būti meno, kūrybos – ne intrigų vieta.
Per pastaruosius metus teatre pasigedote kūrybinių idėjų?
– Manau, ne aš vienas to pasigesdavau.
Gal galite prisipažinti, ar dažnai lankydavotės LNDT spektakliuose?
– Turint omenyje, kad per sezoną naujų pastatymų būdavo iki penkių, o aš ateidavau ne į visas premjeras, užtektų vienos rankos pirštų spektakliams suskaičiuoti.
Apsilankydavau tų režisierių, kurie mane domino, spektakliuose. Tačiau į komercinius pastatymus neidavau. Nemanau, kad kai kurių iki šiol rodomų spektaklių vieta – nacionaliniame teatre. Tam yra privatūs teatrai, kurie tenkina tam tikros auditorijos lūkesčius.
Jau galite įvardyti, kokius režisierius į teatrą sieksite prisikviesti?
– Kaip minėjau, geriausius. Turbūt niekam nekyla abejonių, kad šiuo metu tai yra Eimuntas Nekrošius, Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas, Cezaris Graužinis, Rimas Tuminas ir kt. Tarsimės, kad jie galėtų čia kurti.
Sieksiu kaip įmanoma greičiau atnaujinti teatro repertuarą. Tai būtų galima padaryti įtraukiant kai kuriuos šių režisierių jau pastatytus spektaklius. Sprendimus priims Meno taryba. Tikiuosi, naujovių žiūrovai pamatys jau 2011 m. pradžioje.
Ar garsiems režisieriams pakaks motyvacijos čia kurti?
– Kiek kalbėjau su kai kuriais režisieriais, manau, motyvacijos nepritrūks. Žinoma, mūsų teatras režisieriams tikrai negalės pasiūlyti tokių finansinių sąlygų, kaip, pavyzdžiui, nacionaliniai Šiaurės šalių sostinių ar Rusijos teatrai. Mes neįstengsime mokėti didžiulių honorarų. Bet vizija, kad LNDT galima prikelti naujam gyvenimui, turėtų įkvėpti režisierius.
Ko gero, Nacionaliniame dramos teatre kurti pakviesti režisieriai pageidautų atsivesti ir savo aktorių trupes. Ar dėl to nekils problemų – ką veiks esami teatro aktoriai?
– Tikiu, kad čia galime rasti išeitį – įmanomos įvairios bendradarbiavimo formos. Manau, tai ateityje atneštų tik naudos.
Dėl aktorių – Nacionalinis dramos teatras šiuo metu turi 35 etatinius aktorius. Galbūt reikėtų trupę paįvairinti, įtraukti daugiau skirtingo amžiaus aktorių, ateityje su jais galėtų būti pasirašomos terminuotos darbo sutartys. Stengsiuosi, kad teatro organizmas būtų gyvas, nuolat šiek tiek kintantis. Tai padeda siekti aukštesnio spektaklių lygio.
Ar svarstėte, su kuriais šiuo metu LNDT dirbančiais režisieriais gali tekti atsisveikinti?
– Teatras neturi nė vieno etatinio režisieriaus, spektaklių pastatymams sudaromos atskiros autorinės sutartys. Taigi galime lanksčiai spręsti, kuriuos spektaklius pristatyti žiūrovams.
Šiandien daug kalbama, kad LNDT reikia atsikratyti komercinio teatro etiketės. Tačiau Jūsų kritikai sakytų, kad štai O. Koršunovo teatras, kuriam vadovavote, yra gana komercinis, surenka daug žiūrovų. Galbūt šiandien aukštos meninės vertės spektakliai kartu privalo būti ir „žiūroviški“, tai tapo neišvengiama?
– Teatras turėtų būti suprantamas žiūrovams. O. Koršunovo pavyzdys įrodo, kad aukštos meninės vertės spektakliai – kaip „Hamletas“, „Romeo ir Džiuljeta“ ir kt. – pritraukia pilnas sales žiūrovų. Kai yra tam tikras kokybės lygis, tai kartu atneša ir komercinę sėkmę. O komercinė spektaklio sėkmė, jei nėra kokybės, yra trumpalaikė.
Kita vertus, aš tikiu, kad LNDT turi likti vietos ir eksperimentams, ieškosime balanso.
Žiūrovams negalima pataikauti. Statydami spektaklius kelsime aukštesnius tikslus, stengsimės lavinti publikos skonį.
Ankstesnis teatro vadovas yra pareiškęs, kad teatras prasideda nuo kasos. Jūs turite kitą nuomonę?
– Tai – ydingas požiūris. LNDT misija nėra žūtbūt užpildyti sales, tai negali būti svarbiausias rodiklis. Galiu priminti seną posakį, kad teatras prasideda nuo drabužinės.
Kultūros ministras vylėsi, kad Jums į teatrą pavyks pritraukti ir privačių rėmėjų lėšų. Kokių galimybių čia matote?
– Patikslinsiu, kad derėtų labiau išnaudoti tarptautinio bendradarbiavimo galimybes.
Manau, mes galime užmegzti glaudesnius ryšius su Šiaurės šalių sostinių – Helsinkio, Stokholmo, Oslo – nacionaliniais teatrais. Taip pat bendradarbiauti su Varšuvos, Budapešto, Bukarešto teatrais. Galime keistis režisieriais, mainytis pastatytais spektakliais. Iki šiol būta tik pavienių bandymų tai daryti.
Be to, reikėtų pasinaudoti galimybe kai kuriems projektams pritraukti ir Europos Sąjungos paramos lėšų.
