Z. Mehta ir M. Drunga susitiko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Po pokalbio su Niujorko filharmonijos orkestro, surengusio išskirtinį koncertą Vilniuje, prezidentu Zarinu Mehta žurnalistas Mykolas Drunga prisiminė ir daugiau įvairių Niujorko ir Vilniaus sąsajų.
Baltijos valstybių sąsajos su Vakarų pasaulio muzikos olimpu tam tikru požiūriu gana kuklios. Prieš karą laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune iš pasaulinių įžymybių koncertavo bene vienintelis pianistas Artūras Rubinšteinas. Žinoma, atkūrus nepriklausomybę padėtis gerokai pasikeitė, bet ne taip, kad Niujorko filharmonijos orkestro (NFO), vieno iš seniausiai pasaulyje gyvuojančių, koncertas spalio 30 d. Vilniuje nebūtų bent dviem atžvilgiais unikalus.
Pirma, iki šiol ne tik NFO, bet ir joks kitas JAV orkestras (pvz., Čikagos, Bostono, Klivlendo, Filadelfijos, Minesotos, Los Andželo, San Francisko, jei minėsime tik keletą garsiausių) dar nėra koncertavęs Lietuvoje. O Amerikoje jau sovietinės okupacijos laikais buvo pasirodęs Sauliaus Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras (tiesa, ne prestižinėse salėse). Antra, tokio gero simfoninio orkestro kaip NFO Baltijos valstybės neturi. Kartais jis vadinamas geriausiu pasaulyje, bet, kaip mūsų pokalbio metu sutiko NFO vykdomasis direktorius ir prezidentas Z. Mehta, tokie epitetai kaip „geriausias“ muzikos pasaulyje dažniausiai yra nelabai prasmingi ir vienareikšmiškai neįrodomi.
Kita vertus, kad jis vienas geriausių, niekas neginčija. Ir to užtenka, kad NFO viešnagė Nacionaliniame operos ir baleto teatre suteiktų mums bent truputėlį to džiaugsmo, kurį Avery Fisherio salėje (NFO namuose) apsilankę niujorkiečiai gali pajusti bent kelis kartus per mėnesį. Niujorkas ir šiaip yra klasikinės muzikos pasaulio sostinė.
Ką gi, mums lengva pavydėti to miesto gyventojams. Tą patį savaitgalį, kai Vilniuje grojo NFO, pastarojo būstinėje Niujorke koncertavo labai geras Europos orkestras – Drezdeno valstybinė simfoninė „Staatskapelle“ (beje, įkurta dar 1548 m., o NFO – „tik“ 1842 m.). Kitoje Niujorko salėje pasirodė Lietuvos kamerinio orkestro konkurentas – Škotijos kamerinis orkestras. Trečioje salėje koncertavo Metropoliteno operos kamerinis ansamblis, diriguojamas bene paties didžiausio iš visų šiame straipsnyje minimų dirigentų – Jameso Levine’o. O dar kitose salėse vyko gal mažiau ryškių, bet vis tiek daug koncertų, jau neminint visur skambančio džiazo.
Z. Mehtos teigimu, Amerikos orkestrai valstybės subsidijų negauna – juos išlaiko mecenatai, kuriems kultūros rėmimas, nors už tai ir sulaukia mokesčių lengvatų, pirmiausia yra garbės, prestižo ir gero vardo reikalas.
Lyg to neužtektų vienam savaitgaliui, dvejuose Niujorko operos rūmuose dar pastatytos dvi operos, kurių vieną (libretą ir muziką) sukūrė Richardas Straussas ir pavadino „Intermezzo“. Kitą jo kūrinį, simfoninę poemą „Don Žuanas“, niujorkiečiai tuo pačiu metu sugrojo Vilniuje.
Beje, daugelio simfoninių poemų ir operų kūrėją R. Straussą (bavarą, nesigiminiavusį su Vienos Straussais) labai vertino jo jaunesnis ir gerokai trumpiau už jį gyvenęs bendraamžis M. K. Čiurlionis, parašęs dvi simfonines poemas. Kiek žinau, nė vienas Vakarų orkestras nėra jų įtraukęs į savo repertuarą, o vertėtų. (Už Lietuvos ribų, be Rusijos orkestrų, šias simfonines poemas yra grojęs ir įrašęs tik Slovakijos filharmonijos orkestras, diriguojamas Juozo Domarko.)
Įveikti izoliaciją
Dar geležinės uždangos laikais, kai mainai tarp Lietuvos ir Vakarų muzikos pasaulių beveik neegzistavo ar buvo itin reti, išeivijos melomanai rezgė idėją labiausiai vykusius lietuvių kompozitorių kūrinius pristatyti geriausiems Vakarų solistams bei kolektyvams ir paprašyti, kad šie juos atliktų.
Ką lietuviai svajojo, estai padarė: Eduardo Tubino ir Arvo Pärto kompozicijos Vakaruose buvo žinomos ir atliekamos jau prieš 30 metų. Čia ranką pridėjo ir estai dirigentai, garsių Vakarų orkestrų vadovai Neeme Järvi ir jo sūnus Paavo Järvi. Pastarasis kaip svečias yra dirigavęs ir NFO. Ta pačia galimybe džiaugėsi, ko gero, dar žymesnis dirigentas – latvis Marisas Jansonas. O kalbant apie šiaip Vakaruose išgarsėjusius solistus, nereikia pamiršti Gidono Kremerio, Vilhelmo Čepinskio, Davido Geringo, Violetos Urmanos ir daugelio kitų iš Baltijos šalių kilusių atlikėjų, pastaraisiais dešimtmečiais rodančių pasauliui Lietuvos, Latvijos ir Estijos kultūros veido gražiausią pusę.
Šiuo požiūriu, išplėtus perspektyvą ir atsižvelgiant į 50 metų trukusią priverstinę izoliaciją, Baltijos valstybių sąsajos su Vakarų pasaulio muzikos olimpu (jei juo laikome jau nebe tik Niujorką) ne tokios ir menkos. Kai kurių įvykusių ar bandytų surengti istorinių koncertinių NFO kelionių tikslas ir buvo būtent toks: pralaužti izoliaciją. Sakome „bandytų surengti“, nes šiam rudeniui planuotą vizitą Tbilisyje Gruzijos vyriausybė beveik paskutinę akimirką atšaukė, o vizitui į Kubos Havaną kitų metų vasarį JAV vyriausybė kol kas dar nedavė leidimo.
Ir nors neseniai pasibaigusi NFO rudens turnė po nebesuskaldytą ir nebeizoliuotą Europą apskritai buvo sėkminga, realią politinę ir kultūrinę izoliaciją iš tiesų pralaužė 2008 m. vasarį įvykusi kelionė į Pchenjaną. Ten, kaip pasakojo Z. Mehta, amerikiečių orkestrantų ir pirmą kartą įsileistų užsienio žurnalistų pripildyti autobusai pravažiavo pro transparantą su užrašu: „Sutraiškykime amerikiečių imperialistų agresorius“. Bet jam ir kitiems tada pasirodė, kad gausybė šiaurės korėjiečių nerodė jokio polinkio traiškyti amerikiečių.
Pats koncertas buvo transliuojamas per televiziją, jį matė milijonai žmonių, o salėje rinktinė funkcionierių publika ilgai ilgai plojo. Buvo sudrėkusių akių, ypač kadaise iš Korėjos kilusių orkestrantų akyse. Tą vakarą šiaurės korėjiečiai pirmą kartą po ilgo laiko išgirdo ne tik vakarietišką klasiką, bet ir JAV himną. O ką jau kalbėti apie jiems netikėtai NFO atliktą korėjietišką liaudies muzikos kūrinį.
Tačiau himnus (šalies, kurioje lankosi, ir JAV) NFO groja ne kiekvieną sykį, – patikslino mums Z. Mehta. Ir groja ne tam, kad atskleistų kokią nors politinę mintį, o tik tais atvejais, kai koncerte lankosi aukšto rango šalies pareigūnai. Todėl himnai nuskambėjo Vilniuje, nes koncerto klausėsi ministras pirmininkas A. Kubilius ir buvęs prezidentas V. Adamkus su žmonomis, bet ne Hamburge, į kurį niujorkiečiai išskrido tuoj po viešnagės mūsų sostinėje.
Kai kurių lietuvių klausytojų akys irgi sudrėko prisiminus laikus, kai „Tautiška giesmė“ Lietuvoje buvo nelegali, kai Vaclovui Daunorui nebuvo leista priimti kvietimo dainuoti Čikagos lyrinės operos teatre, kai solistams ir muzikams reikėdavo, kaip kadaise prasitarė kompozitorius Antanas Rekašius, klauptis ne prieš publiką, o prieš „kiaulės galvas“ Vilniuje ir Maskvoje, kad sulauktų malonės – leidimo asmeniškai susipažinti su Vakarų kultūra.
Niujorkas Vilniuje
Tai buvo laikai, kai išeivijos ir Lietuvos bendravimas buvo tik truputį lengvesnis negu Seulo ir Pchenjano. NFO koncertas Vilniuje paliudijo, kad šitie laikai, laimei, jau praėjo. Norėtųsi, kad jie niekada negrįžtų. Ir dar norėtųsi, kad kartu su šiuo išskirtiniu koncertu grįžtų seniai primiršta tradicija recenzuoti svarbius meno įvykius.
NFO ir kitų orkestrų koncertai paprastai sulaukia kelių skirtingų (nebūtinai vienodai palankių) recenzijų – ir ne tik to didmiesčio, bet ir kitų miestų laikraščiuose. Lietuvoje kol kas neteko pastebėti nė vienos šio koncerto recenzijos. Gaila ir dėl to, kad prieškario Lietuvoje buvo stipri kritikos (ir netgi neliaupsinančios) tradicija. Ją įvedė Vladas Jakubėnas – kaip tik vienas tų Vakaruose atsidūrusių kompozitorių, kurių kūriniai verti daug platesnio dėmesio, kaip ir Jeronimo Kačinsko ar Vytauto Bacevičiaus.
Kaip M. K. Čiurlionis žavėjosi R. Straussu, taip V. Jakubėnas – savo vyresniu bendraamžiu Pauliu Hindemithu. Abiejų kūrinius NFO šįsyk sugrojo Vilniuje, o užbaigė koncertą Johannesu Brahmsu, kuriam joks muzikos mėgėjas negali likti abejingas.
Argi tarp mūsų neatsiras tokių, kuriems knietėtų palyginti muzikos vadovo Alano Gilberto dirigavimo būdą ir interpretacijas su Lietuvoje ar šalyse kaimynėse dirbančių dirigentų darbu? Žinoma, tam reikėtų daugiau pasiklausyti ir paties A. Gilberto, ir NFO. Koncertui pasibaigus, niujorkiečiai neužtrenkė durų galimybei sugrįžti į Vilnių.
Teko girdėti, kaip Z. Mehta ir LNOBT generalinis direktorius Gintautas Kėvišas kalbėjosi ir dėl salės tokiam koncertui tinkamumo, ir dėl jos akustikos pagerinimo. Taip pat teko patirti, kad dieną po koncerto kai kurie orkestro nariai Senamiestyje ieškojo ir rado savo artimųjų likimo pėdsakų. Tad vilties dar kartą pamatyti niujorkiečius yra.
Vilnius – kelių daug skausmo išgyvenusių tradicijų santakos vieta. Kaip ir Baltijos jūra, jungianti ne tik minėtas tris, bet ir kelias kitas tokias pat muzikalias tautas. Pvz., kiek žymių dirigentų Amerikai yra davusi Suomija. Los Andželo filharmonijos orkestras neįsivaizduojamas ne tik be Zubino Mehtos, bet ir be Esos-Pekkos Saloneno, o Minesotos orkestrą Osmo Vänskä tiesiog iškėlė į pasaulio orkestrų viršūnę.
Džiaugdamiesi, kad gyvename prie jūros, kuri atveria mums Vakarų kultūros (ir ne tik muzikinės) perspektyvą, neužmirškime dar vieno dalyko, kurio Naujasis žemynas gali išmokyti Senąjį. Kaip mums aiškino Zarinas Mehta, Amerikos orkestrai valstybės subsidijų negauna, juos išlaiko mecenatai, kuriems kultūros rėmimas, nors už tai ir sulaukia mokesčių lengvatų, pirmiausia yra garbės, prestižo ir gero vardo reikalas.
Užtat kultūros institucijoms, remiamoms kelių skirtingų šaltinių, krizės sąlygomis išsilaikyti lengviau negu toms, kurios priklauso tik nuo vieno valstybės biudžeto.
