Kadras iš filmo „Videokratija“.
Rudens pabaigoje Vilniuje vienas kitą keitė dėmesio verti kino festivaliai, kuriuose rodyti dokumentiniai filmai aštriai ir kartais su gera ironijos doze priminė, kad bet kokia skelbiama tiesa verta bent sykį suabejoti. Beje, kaip ir dirbtinai konstruojamomis vertybėmis. Žurnalas IQ apžvelgė filmus, turinčius politinį atspalvį.
„Videokratija“. Festivalyje „Scanorama“ rodyta dokumentinė režisieriaus Eriko Gandini juosta netikėtais rakursais parodė premjero Silvio Berlusconi valdomos Italijos televizijos imperiją – jos įtaką paprastiems šalies gyventojams ir visuomenei apskritai.
Tai vienas tų filmų, kurių režisierius pasitiki žiūrovais, jų žiniomis ir sumanumu. Todėl čia niekas neaiškina, kaip trečią kartą premjero pareigas šiuo metu einantis S. Berlusconi, kuris, „Forbes“ duomenimis, tarp 100 turtingiausių pasaulio žmonių užima 74-ąją vietą (9 mlrd. dolerių turtas 2010 m.), pelnė milžinišką įtaką ir susikrovė turtus.
Kamera nukreipta kitur. Ji parodo tuos žmones, kurie šiandien gyvena vadovaudamiesi, kaip įvardija pats režisierius E. Gandini, „berlusconismo“ vertybių sistema.
Esamos situacijos absurdiškumą režisierius konstruoja pasitelkdamas keletą „herojų“. Pirmiausia – Ricardo, mechanikas iš provincijos. Jis desperatiškai bando patekti į televiziją, nes „būdamas joje esi dešimčia žingsnių priekyje visų kitų“.
Visas jėgas Ricardo skiria tam, kad per televizijų atrankas sužavėtų komisijas savo originaliu sumanymu: jis atlieka Ricky Martino dainas ir įpina į pasirodymą keletą karatė kovos meno judesių à la Jeanas Claude’as Van Damme’as.
Filmo žiūrovai taip pat supažindinami su Lele Mora – sėkmingiausiu ir įtakingiausiu televizijos agentu Italijoje, kuris tokiems kaip Ricardo atveria vartus į svajonių pasaulį.
Nes pats L. Mora, išsitiesęs ant savo baltos lovos, gyvena svajonėje, ir už tai yra dėkingas „didžiam žmogui, didžiam vadui“ S. Berlusconi. L. Mora taip pat žavisi italų diktatoriumi Benito Mussolini, atvirai demonstruoja fašistinę simboliką ir per savo mobilųjį telefoną mielai leidžia pasiklausyti šio režimo maršų.
Trečiasis herojus – Fabrizio Corona, italų ekranų žvaigždė, pralobusi iš paparacų verslo. F. Corona yra kietas vyrukas, kuris kompromituojančias nuotraukas su S. Berlusconi ar jo šeima pirmiausia pasiūlo įsigyti ne laikraščiams, o premjero administracijai.
Ir spėkite, kas jas perka?
Filmas tik užsimena apie moterų padėtį Italijos visuomenėje, kai didelės dalies vietos merginų tikslas – tapti gyva pusnuoge kokios nors populiarios televizijos laidos dekoracija, kitaip tariant – „velina“.
Juk būtent nuo to S. Berlusconi ir pradėjo savo televizijos verslą prieš 30 metų: tiesioginėje laidoje vedėjas užduodavo žiūrovams klausimą, o jei atsakymas būdavo teisingas, šalia stovinti mergina mesdavosi drabužius. Dėl to šiandien mechanikui Ricardo ir nesiseka: Italijos televizijos laukia tik dailių merginų.
Švedijoje gyvenantis italų kilmės režisierius E. Gandini prižįsta, kad kurdamas filmą vadovavosi principu „rodyk, ne pasakok“. Kaip jam pavyko iš savo filmo herojų išspausti tokių atvirumo akimirkų?
E. Gandini sako, kad buvo paprasta – tiems žmonėms tiesiog reikėjo leisti kalbėti, jie tai gali daryti valandų valandas. Juolab kad, pavyzdžiui, L. Mora, Italijos televizijos agentas Nr. 1, nieko nenutuokia apie šiandien kuriamą nepriklausomą kiną, gyvena savo realybėje.
„Filme aš sąmoningai pasirinkau stebėtojo poziciją. S. Berlusconi įtaka tokia didelė, kad tam tikra prasme jį jau galima vadinti ikona. Televizija ir politika Italijoje susijusios taip glaudžiai, kaip niekur kitur. Todėl sąvoka „televizija“ šioje šalyje jau įgijo kitokią reikšmę“, – tvirtino E. Gandini.
Filmas pelnė apdovanojimus už geriausią dokumentinę juostą Toronto ir Linco kino festivaliuose. Bet Italijos televizijos atsisakė transliuoti net filmo anonsą. Taip nusprendė ne tik S. Berlusconi valdomi „Mediaset“ kanalai, bet ir visuomeninis transliuotojas RAI. Tiesa, po premjeros Venecijos kino festivalyje filmas iki šiol kursto diskusijas.
Vienos Italijos vidurinės mokyklos, įsikūrusios šalia Bolonijos, mokytoja filmą „Videokratija“ parodė savo pamokų metu. Ji siekė paskatinti mokinių diskusiją apie Italijos televizijos įtaką šalies visuomenei. Į tai S. Berlusconi bendrapartiečiai sureagavo štai kaip: reikšdami savo nepasitenkinimą, nusiuntė oficialų laišką Jaunimo reikalų ministrei.
Apklausų duomenimis, net 80 proc. italų televizija yra pagrindinis informacijos šaltinis. Pagal spaudos laisvės indeksą Italija užima 77-ąją, o pagal lyčių lygybės – tik 84-ąją vietą pasaulyje.
„Pavojingiausias žmogus Amerikoje“. Festivalyje „Ad hoc: nepatogus kinas“ rodytos dokumentinės juostos „Pavojingiausias žmogus Amerikoje“ kūrėjai pasirinko visiškai kitokį pasakojimo būdą.
Čia daugiau dėmesio skiriama žodžiams, ne vaizdams. Patogiai kėdėje įsitaisę filmo herojai atidžiai atkuria beveik prieš 4 dešimtmečius nutikusią istoriją, sukrėtusią visą JAV politinį gyvenimą, šios šalies ir Vakarų pasaulio visuomenę.
Filme primenama vadinamoji „Pentagono dokumentų“ byla, kurios epicentre buvo atsidūręs buvęs JAV karo strategas Danielis Ellsbergas.
Siekdamas nutraukti JAV karą Vietname, jis slapta nukopijavo 7 000 puslapių Pentagono dokumentų ir nutekino juos JAV spaudai. Skandalingos medžiagos fragmentai iškilo viešumon 1971 metais.
Juostoje savo istoriją pasakoja pats filmo herojus, šiuo metu 79 metų D. Ellsbergas. Tai suteikia jai daug pridėtinės vertės, nes buvęs JAV kariuomenės analitikas atskleidžia asmeninę dramą: rekonstruoja akimirkas, kai suprato, kad kovoja ne toje pusėje, kad JAV pareigūnai, įskaitant 5 šalies prezidentus, nuo pat pradžių melavo tautai apie karo priežastis ir eigą.
Šio filmo žiūrovai atsiduria kone istorijos paskaitoje, kurioje koncentruotai chronologine tvarka nušviečiami svarbiausi skandalo faktai. Tiesa, jie atskiesti ir keliomis pikantiškomis detalėmis.
Pavyzdžiui, juostoje nuskamba užfiksuoti buvusio JAV prezidento Richardo Nixono pokalbiai telefonu. „Tas kalės vaikas buvo padarytas nacionaliniu herojumi“, – turėdamas omenyje D. Ellsbergą, piktinosi buvęs JAV vadovas. Panašiais epitetais jis apibūdino ir dienraščio „The New York Times“ redaktorius, kurie nepakluso prezidento administracijos spaudimui ir pirmieji išspausdino medžiagą.
D. Ellsbergas prisipažįsta, kad kopijuodamas dokumentus suprato, jog bet kurią akimirką gali būti areštuotas. Žmona baiminosi, kad jis paklius į kalėjimą iki gyvos galvos. Dėl to medžiagą papildomai kaupė buvęs jo kolega Anthony Russo, kuris, beje, savo 10 metų dukteriai leisdavo nukirpti užrašus „Top Secret“.
„Nusprendėme šią istoriją papasakoti paprastai, nes ji ganėtinai sudėtinga. Be to, didelė dalis žmonių, ypač jaunesnių, gyvenančių ne JAV, apie šį įvykį apskritai nieko nežino. Tiesiog siekėme, kad auditorija nepaklystų“, – žurnalui IQ teigė vienas filmo režisierių, Lietuvoje šaknų turintis amerikietis Rickas Goldsmithas.
Jis pripažino, kad sukurti šį dokumentinį filmą paskatino ir dabar Irake bei Afganistane JAV vykdoma politika. Beje, garbaus amžiaus filmo herojus D. Ellsbergas šiandien taip pat aktyviai dalyvauja diskusijose, demonstracijose, pasisakančiose prieš karą Irake, branduolinę plėtrą. Dėl to JAV jis buvo suimtas daugiau nei 70 kartų. Tačiau šiems įvykiams dokumentinėje juostoje skirtas tik trumpas epizodas.
Režisierius R. Goldsmithas tvirtino, kad kurdamas juostą dar kartą įsitikino, koks žmogiškas ir sąžiningas esąs pagrindinis šios istorijos herojus. Be to, režisierius giliau suvokė, kaip smarkiai kerštu D. Ellsbergui degė prezidentas R. Nixonas, vėliau kilusio Votergeito skandalo metu gresiant apkaltai atsistatydinęs.
Filmas „Pavojingiausias žmogus Amerikoje“ šiemet JAV buvo nominuotas „Oskarui“, o Amsterdamo dokumentinio kino festivalyje pelnė specialųjį žiuri prizą.
„Afganistanas: dolerių pėdsakais“. Jei JAV vadovaujamos NATO karių pajėgos norėtų pasigirti apie savo pasiekimus atkuriant gerovę Afganistane, jos tikrai nesikviestų į pagalbą prancūzų reporterio ir dokumentinių filmų kūrėjo Paulo Moreiros.
Todėl, kad naujausia jo režisuota dokumentinė juosta „Afganistanas: dolerių pėdsakais“ atskleidžia per daug to, ką Vakarų valstybės (daugiausia – JAV), skyrusios 18 milijardų dolerių karo alinamai šaliai atstatyti, norėtų palikti už kadro. „Žiauri tiesa yra ta, kad praktiškai nieko, kas buvo oficialiai žadėta, nėra padaryta“, – viešėdamas Vilniuje žurnalui IQ pasakojo P. Moreira.
Tiesą sakant, prancūzų „Canal+“ užsakymu kurto filmo struktūra labiau primena išsamų televizijos reportažą, nors šį įspūdį sugriauna vis pasigirstantis pasakotojo „iš šalies“ balsas. Tad kur keliauja tie milijardai, skirti naujoms mokykloms, ligoninėms statyti ir keliams tiesti?
Kelias savaites su filmo kūrybine komanda Kabule viešėjęs P. Moreira liko priblokštas. Nors oficialiai skelbta, kad per pastaruosius metus Afganistane pastatyta arba rekonstruota 680 mokyklų, jų nepavyko aptikti nė vienos.
Žiūrovai išvysta tik iškabą su naujos mokyklos projektu, o šalia jos vaikai net ir žiemą, spaudžiant šalčiui, glaudžiasi pašiūrėje be stogo.
Kabule P. Moreiros komanda sugebėjo rasti vieną prieš porą metų statytą ligoninę. Tačiau, sunku patikėti, ji jau griūva. Kalbinti Afganistano pareigūnai paaiškino priežastį: nors pastatams rekonstruoti skiriami milijonai, jie statomi naudojant pigiausias medžiagas iš Pakistano.
JAV vyriausybės agentūros USAID atstovai Afganistane siūlė P. Moreirai, užuot ieškojus rekonstruotų pastatų, apžiūrėti kelio tiesimo darbus Afganistano rytuose, kur „stebuklingai graži ir nepamirštama gamta“.
Tačiau P. Moreira liko Kabule ir išvydo čia vieną po kitos kylančias prabangias vilas, kurių nuomos kaina siekia 20 tūkst. dolerių per mėnesį. Jas saugo būrys apsaugininkų, o nuomojasi, anot filme kalbintų pašnekovų, Afganistano generolai, gubernatoriai, politikai, net vietos valdžiai lojalūs žurnalistai.
Viena vertus, skaičiuojama, kad šešėlinėje Afganistano ekonomikoje cirkuliuoja net 4 milijardai dolerių, gaunamų iš prekybos narkotikais. Bet šalies valdžia, regis, nė nemėgina pasidomėti, iš kokių pinigų jų sostinėje statomos „pilaitės“.
„Būdamas ten pajutau, kad vietos gyventojai yra labai pikti. Ypač tie, kurie gyvena vilų kaimynystėje. Tas kontrastas pribloškia. Vietiniai mano, kad daugiau teisybės buvo net valdant Talibano režimui. Piliečiai įsitikinę, kad turtingieji pralobo iš amerikiečių skiriamų pinigų“, – teigė P. Moreira, kurio filmas triumfavo Prancūzijoje rengtame FIGRA kino festivalyje.
„Atstovai“. Pažvelgti, kaip meistriškai nesąžiningi sprendimai gali būti dangstomi Dievo vardu, festivalyje „Ad hoc: nepatogus kinas“ pasiūlė brazilų režisierius Felipe Lacerda.
Prieš kurdamas dokumentinį filmą „Atstovai“, jis turėjo viziją atskleisti vis senkančios Amazonės upės ir šalia jos esančių miškų nykimo problemą. Bet pradėjus rinkti medžiagą temą teko pakoreguoti. Režisierius parodo, kokiais principais remdamasi Brazilijoje veikia viena iš didžiausių pasaulio demokratijų.
Skamba neįtikėtinai, tačiau realybė ta, kad vienu iš Brazilijos regionų konsulų teisėtai galima tapti surinkus vos 223 balsus. Taip įvyksta todėl, kad, pavyzdžiui, 14 tūkst. rinkėjų turinčioje rinkimų apygardoje į 9 vietas pretenduoja net 1 200 kandidatų. Be to, žmonės iš atokių regionų vis rečiau ateina prie balsadėžių.
Bet labiausiai filmas pritrenkia tuo, kaip politikų lūpomis Dievas laimina gubernatorius, konsulus, kitus tarnautojus, tik ne eilinius šalies gyventojus. Vienas gubernatorius filme žada, kad jei su Dievo pagalba jis bus išrinktas, tai atneš po dovaną kiekvienai balsavusiai motinai!
„Politikai naudoja Jėzaus vardą kiekviename sakinyje. Tarsi išnyksta riba tarp politikos ir religijos – kartais nebeaišku, ar politikai kalba apie rinkimus, ar meldžiasi“, – lankydamasis Vilniuje žurnalui IQ pasakojo F. Lacerda.
To, kas akivaizdu ir yra labai aiškiai suprantama europiečiams, brazilai nė nepastebi. Anot režisieriaus, po filmo premjeros Brazilijoje niekas neatkreipė dėmesio į religijos klausimą, o neteisėtais būdais rinkėjus bandęs papirkti aplinkos ministras žiūrovų buvo pavadintas „šauniu vyruku“.
F. Lacerda sako, kad Brazilijoje vis dar opi raštingumo problema – milijonai žmonių palikti nuošalėje. Valdžiai tai tinka, nes neišsilavinusius rinkėjus kur kas lengviau apkvailinti.
Šis filmas, kaip ir juosta „Afganistanas: dolerių pėdsakais“, Lietuvoje buvo parodyti organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus iniciatyva.
