„Goldman Sachs" bando taisyti savo reputaciją.
„Goldman Sachs“ verslo standartų peržiūros nepavadinsi visišku nieku, bet vilčių, kad bankas pasikeis iš esmės, dėti neverta.
Amerikiečiai garsėja priklausomybe nuo knygų, skirtų savęs tobulinimui. Į tokių knygų lentyną galima paguldyti ir ką tik išleistą ilgai lauktą investicinio banko „Goldman Sachs“ verslo praktikos ataskaitą.
Šis dokumentas pačioje bendrovėje laikomas didžiausiu pasikeitimu „Goldman Sachs“ kultūroje nuo neramumų akcijų rinkose 1999 metais.
Knyga apima daug – joje aprašoma viskas nuo finansinių duomenų atskleidimo iki interesų konfliktų ar darbuotojų skatinimo. Tačiau dėl aprašymo gilumo klausimų kyla.
Įmonei, kuri didžiuojasi tuo, kaip ištvėrė pasaulinę finansų krizę, atlikti tokią viešą savianalizę lengva nėra. Tačiau sėkmingai atlaikytas nuosmukis ir artimi ryšiai su vyriausybės pareigūnais bei politikais privertė banką parodyti, kad jis nėra abejingas sumanios, bet prieštaringai vertinamos savo verslo praktikos kritikai.
Banko generalinis direktorius Lloydas Blankfeinas neseniai pripažino, kad artimi ryšiai su aukštas pozicijas užimančiais asmenimis yra ir „pavojinga padėtis“.
„Goldman Sachs“ reputacijai labiausiai pakenkė klientų supratimas, kad šis bankas savo interesus stato aukščiau už jų, kuriems iš tikro turėtų tarnauti. Tokį požiūrį atskleidė neseniai atlikta daugiau nei 200 klientų apklausa.
L. Blankfeinas gynėsi, kad tai, jog bankas vienu metu veikia keliose srityse – dirba kaip draudimo agentas, patarėjas, investuotojas, rinkos formuotojas – gali suteikti konkurencinio pranašumo, jeigu kompanija atidžiai prižiūri, kad nekiltų interesų konfliktų.
Tačiau įmonės atstovai ne visada elgėsi taip skrupulingai ir pakenkė mėginamam palaikyti įvaizdžiui, kad bankas yra „godus ateičiai“, kitaip tariant, kad verčiau susilaikytų nuo pelno šiandien, kad tik neatstumtų kliento ir neprarastų rytdienos verslo galimybių.
Banko reputacija pasiekė dugną tada, kai jis buvo priverstas sumokėti 550 mln. JAV dolerių baudą, sprendžiant ginčą su Vertybinių popierių ir biržų komisija. Taip bankas buvo nubaustas už operacijas su produktu, susietu su būsto paskolomis, kuris vieniems klientams leido susikrauti didžiules sumas, o kitus įstūmė į sunkiai pakeliamus nuostolius.
„Goldman Sachs“ aukščiausi vadovai aptakiai kalba apie būtinybę sustiprinti banko vertybes. Tačiau iš ataskaitos matyti, kad banko interesų konfliktų valdymą siekiama rimtai pertvarkyti, o ne vien sustiprinti.
Pavyzdžiui, nuo šiol struktūrizuoti finansiniai instrumentai turės būti patvirtinti bankininkų, kurie rūpinasi aptarnaujamų asmenų pageidavimais, o ne vien prekiautojų, kurie tiesiog sumeta akcijas į vieną krūvą.
„Jie pripažįsta, kad atėjo laikas rimtesnei priežiūrai“, – taip procesą vertina vienas buvusių „Goldman Sachs“ partnerių.
Tačiau kai kurios neseniai įvykusio investavimo į socialinį tinklą „Facebook“ detalės, kuriame bankas kartu ir tarpininkavo privatiems klientams, ir pats investavo, rodo, kad toliau veikia senasis modelis, kuriame nevengiama interesų konfliktų. Tačiau „Goldman Sachs“ dievagojasi, kad nors matuojasi iš karto kelias skirtingas kepures, jis yra skaidrus kaip stiklas.
Ateityje bankas su skirtingo tipo klientais elgsis skirtingai.
Praeityje jis laikėsi požiūrio, kad ir institucijos, ir pasiturintys privatūs klientai yra „dideli berniukai“, kurie supranta, jog turi būti apdairūs (lotyniškai – „caveat emptor“ principas). Nuo šiol klientai bus skirstomi į tris grupes – profesionalius investuotojus, mažiau finansiškai išprususias institucijas (pvz. savivaldybės) ir pasiturinčius mažmeninius klientus. Dviejų pastarųjų kategorijų klientai sulauks daugiau asmeninio dėmesio. „Goldman Sachs“ gali nuspręsti greičiau įsiterpti į sandorį, jeigu manys, kad kokios nors vietinės vyriausybės atliekami akcijų mainai yra netinkami.
Dar greičiau pokyčiai taps pastebimi pranešant rezultatus. Sausio 19 dieną bankas ketvirtojo 2010 m. ketvirčio rezultatus praneš kitaip nei yra įpratęs. „Goldman Sachs“ gigantišką prekybos ir esminių investicijų duomenų bloką padalys į dvi dalis – klientų veiklą ir paties banko skolinimą bei investicijas (privačią nuosavybę, nuvertėjusias paskolas, svertines paskolas, akcijų dalį stambiame Kinijos banke ICBC ir t. t.).
Investuotojams tikrai patiks toks išsamesnis duomenų atskleidimas. Tačiau „Goldman“ ir toliau išliks „juodąja dėže“, mažai teatskleidžiančia, kaip yra sudėstytos jo įplaukos iš vertybinių popierių su fiksuotomis pajamomis, valiutų ir kitų finansinių produktų.
Be to, riba tarp prekybos klientų ir paties banko naudai išlieka miglota. Tai aiškėja dabar, kai priežiūros institucijos bando priversti banką laikytis vadinamosios Volckerio taisyklės, kuri riboja bankų galimybes atlikti kai kuriuos spekuliacinius veiksmus, jeigu jie nedaromi klientų vardu.
Iš 63 puslapių sudarytoje ataskaitoje norintys pasišaipyti cinikai gali rasti daug peno tam – tai ir klientų atsakomybės matricos, ir nerišlūs mėginimai kalbėti apie „nuosavybės teisės ir atskaitingumo už paslaugas klientams skatinimą“, ir keleto naujų komitetų įsteigimas, kurie greičiausiai šį banką į biurokratijos pelkę įklampins dar giliau ir tik sustiprins įspūdį, kad vietoje asmeninės atsakomybės paieškų bus mėginama dengtis grupine atsakomybe.
Permainų vėjas nepalies aukščiausios banko vadovybės. Gary Cohnas, kompanijos prezidentas, prisiims dar vieną vaidmenį – jis vadovaus verslo standartų komitetui.
L. Blankfeinas ir toliau bus generaliniu direktoriumi ir valdybos pirmininku – išliks kėdėje, kurioje sėdi nuo 2006 metų. Nepaisant to, kad yra tapęs viešo įtūžio objektu, L. Blankfeinas mėgaujasi stipria parama iš klientų, investuotojų ir valdybos pusės.
Sunkiau įvertinti paramos jam laipsnį tarp 470 banko partnerių. Kai kurie jų tvirtina, kad banko vadovo pakeitimas atneštų naudos. Tačiau nėra pagrindo abejoti, kad aštraus proto, humoro jausmo nestokojantis L. Blankfeinas tarp kolegų išlieka populiarus. Bet kokiu atveju, pasak artimo jam šaltinio, „L. Blankfeinas nenorėtų pasitraukti dabar, kai tai galėtų būti suprasta kaip nusileidimas spaudimui iš išorės“. Vienas iš tikėtinų L. Blankfeino įpėdinių galėtų būti Michaelas Evansas, vienas iš ataskaitą rašiusios grupės vadovų.
„Goldman“ teigia, kad rekomendacijoms įgyvendinti prireiks iki 18 mėnesių. Tačiau ir šio laikotarpio pabaigoje banko veiklos principai gali itin nesiskirti nuo dabartinių. Nebent tuo, kad klientai susidurs su mažiau veidmainiavimo, o investuotojai sulauks kiek daugiau informacijos.
Šiam galingam bankui nereikia rūpintis tuo, ką apie jį mano plačioji publika – galų gale, jis netarnauja „eiliniams namų ūkiams“.
Buvę banko partneriai mano, jog „Goldman Sachs“ sugebės ir toliau daryti apie 80-90 procentų to, ką darė iki šiol, o naujas verslo galimybes greitai užuodžiantys jauni ir gudrūs darbuotojai užtušuos ir dalį tų pasikeitimų, kurie įvyks.
Pavadinkime tai savęs tobulinimu, tik tiek, kad „Goldman“ būdu.
