ES pinigai maitina verslą.
Nors valstybės pareigūnai džiaugiasi vienu geriausių bendrijoje struktūrinių fondų panaudojimo rodikliu, tai tik viena medalio pusė. Šiandien panaudotų lėšų ES galėtų būti daugiau, o ir pats pinigų panaudojimas – efektyvesnis. Ekspertai sutaria, kad keisti esamą tvarką per vėlu, tačiau pasirengti nekartoti tų pačių klaidų po trejų metų – būtina.
Finansavimas iš ES struktūrinių fondų turi didelę įtaką šalies ūkiui. Vien žvilgtelėjus į šių metų pinigų srautą šalies biudžete, iš ES gautos lėšos turėtų sudaryti beveik 8 mlrd. litų, pačios valstybės įplaukos – 13,3 mlrd. litų. Finansų ministerija paskelbė, kad 2011 metų biudžete ES pinigų dalis bus kuklesnė ir sudarys 6,9 mlrd. litų. Planuojama, kad 4 mlrd. litų šios sumos turėtų pasiekti verslą, o dėmesio centre turėtų atsidurti smulkios ir vidutinės įmonės, eksporto ir technologijų sektoriai.
ES paramos skaičiai gana įspūdingi, nors dažnai priekaištaujama, kad jos panaudojimas vyksta nepakankamai sparčiai. Europos Komisijos pateikiami duomenys sako ką kita. Pagal 2007–2013 metų ES struktūrinių fondų programas Lietuva turėtų gauti per 6,8 mlrd. eurų lėšų, penktadalį jų esame panaudoję (žr. grafiką). Tai geriausias rodiklis tarp ES naujokių, o tarp ES senbuvių Lietuvą lenkia tik Airija. Galime pasidžiaugti ir tuo, kad nors ir nežymiai, bet lenkiame kaimynus estus. Todėl priekaištai dėl lėto ES pinigų įsisavinimo bent jau dabar nėra pagrįsti.
Ne taip gerai, kaip atrodo
Vis dėlto konsultacijų įmonės „A. Abišala ir partneriai“ savininkas Aleksandras Abišala kiek ironiškai pastebėjo, kad per daug džiaugtis pirmaujant tarp atsilikėlių nereikėtų. Anot jo, ES paramos 2007–2013 metais panaudojimas prasidėjo tik nuo 2008 metų vidurio ir iki pat šių metų pradžios panaudotų lėšų suma įspūdžio nedarė. „Praleidome labai svarbius ir sunkius 2008–2009 metus, antra, pati parama panaudojama labai netolygiai“, – trūkumų įžvelgė pašnekovas. Pasak jo, šiuo metu ES pakankamai sėkmingai panaudoja verslo sektorius, pasiektam 20 proc. rodikliui didžiausią įtaką yra padariusios įmonės, tačiau paramos panaudojimas pagal priemonę „Intelektas+“, lėšų naudojimas socialiniuose ir viešuosiuose projektuose stringa.
Kad ir kaip gerai šiuo metu atrodytų kiekybiniai paramos panaudojimo rodikliai, jie dar nereiškia kokybiško lėšų panaudojimo. Tiesa, su pastarąja problema susiduria ir kitos šalys. Pavyzdžiui, iš kur būtų galima nusipirkti naujų makaronų gamybos linijų, tačiau už gerokai mažesnę kainą? Jų reikėtų ieškoti Italijoje. Kadangi patiekalai iš makaronų minėtoje šalyje laikomi nacionaliniu patiekalu, tai jų gamybos linijoms įrengti teikiama valstybės ir ES parama. Vis dėlto tiksliai nėra paskaičiuota, kiek italams apskritai reikia makaronų fabrikų, o pastarieji tampa pretekstu pasisavinti jiems įrengti skiriamas lėšas. Tokiu atveju laimėjus projektą ir gavus paramą, įrengiamos gamybos linijos, jos parodomos tikrintojams, patvirtinantiems, kad parama panaudota tinkamai, ir iš karto išmontuojamos bei parduodamos taip susigrąžinant dalį lėšų. Panašūs atvejai nėra jokia naujiena ir Lietuvoje. Vienas iš pastaruoju metu garsiausiai nuskambėjusių skandalų, kurį pavyko išaiškinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, buvo susijęs su netikro žuvivaisos ūkio įrengimu. Tačiau su tokiais kraštutiniais paramos panaudojimo atvejais, peržengiančiais teisinio legalumo ribas, turi kovoti teisėsaugos institucijos.
Vis dėlto net ir iš pirmo žvilgsnio jokių teisinių ar struktūrinių trūkumų neturintys projektai ir paramą užsitikrinusios įmonės gali būti ne patys tinkamiausi kandidatai tai paramai gauti. Jokia paslaptis, kad projektus ES paramai gauti rašantys konsultantai gali nesunkiai „pritempti“ įmones iki atitinkamo reikalavimų lygio. Be to, panašu, kad kartą ja pasinaudojusios įmonės šį finansavimo šaltinį siekia išnaudoti ir toliau. Natūralu, kad tokiu atveju įmonės ir joms atstovaujantys konsultantai iki mažiausių smulkmenų nugludina visus veiklos rodiklius, idealiai atitinkančius keliamus reikalavimus paramai. Blogai tai, kad tokiu atveju siekis gauti pinigus tampa tikslu numeris vienas.
Vertina kriterijus, o ne idėjas
Apie šiuos ES paramos skirstymo trūkumus diskutuota ir lapkričio viduryje vykusiame žurnalo IQ rengiamame „IQ Forume“. Diskusijoje dalyvavusi Lietuvos verslo paramos agentūros (LVPA) direktorė Diana Vilytė teigė pastebinti, kad dalis konkursuose dėl ES paramos dalyvaujančių įmonių iš tiesų siekia ne įgyvendinti konkrečią idėją, o tiesiog gauti pinigų.
„Liūdniausia tai, kad įmonės, ateinančios paramos, kartojasi. Liūdna ir tai, kad kai kurios įmonės apskritai yra nusprendusios nedalyvauti arba nemėginti pretenduoti dėl struktūrinės paramos“, – kalbėjo D. Vilytė.
Vienos iš dėl ES struktūrinės paramos nusprendusių nesivaržyti įmonių atstovu galima laikyti bendrovės „Amilina“ direktorių Mindaugą Gedvilą. Krakmolo produktus gaminanti įmonė neprašo paramos, nes plėtrai, kurią ji norėtų vykdyti, nėra numatyta tinkamų priemonių. „Norėtumėme išbandyti idėją pramoniniu būdu, tam reikalingos kelių milijonų litų investicijos. Valdininkai supranta, kad mūsų idėja labai gera, tačiau pagal savo specifiką netinka nei „Lyderio“, nei „Intelekto“ programai, todėl jie pataria pristatyti taip, jog ji atitiktų reikalavimus. Tačiau juk iš principo yra neteisinga gerą idėją įvilkti į prie jos nederantį rūbą“, – žurnalui IQ kalbėjo M. Gedvilas.
Bendrovės „Arginta“ Inovacijų plėtros padalinio direktorius Vitas Mačiulis atkreipė dėmesį ir į kitą paramos skyrimo aspektą: laiką nuo paraiškos pateikimo iki realių pinigų gavimo. „Kartais paramą gavę verslininkai būna apskritai pamiršę, kokiam tikslui jos prašė“, – pusiau rimtai, pusiau juokomis kalbėjo V. Mačiulis.
Anot jo, laiko veiksnys ypač svarbus inovacijų srityje, kur, pavėlavęs investuoti pusmetį, gali prarasti konkurencinį pranašumą, todėl kuo trumpesnis paramos skyrimo laikas turėtų būti pats svarbiausias veiksnys.
Pasak A. Abišalos, tai kaina, kurią tenka mokėti už per didelę biurokratijos naštą. Jo teigimu, įgimta tokių ES struktūrinės paramos skyrimo yda ta, kad iš esmės yra vertinamas paraiškų atitikimas nustatytiems kriterijams, o ne patys projektai. Tiesa, jis priduria, kad reikia atsižvelgti ir į LVPA pastangas keisti vertinimo tvarką ir kiek įmanoma labiau atsižvelgti į pačių projektų esmę. Pati D. Vilytė tikino, kad agentūra yra priversta dirbti pagal dar 2006 metais nustatytus paramos skirstymo kriterijus, dėl kurių buvo susitarta su ES, ir daug laisvės sprendžiant paramos skyrimo klausimus neturi, nors šiandien situacija visai kitokia ir skiriant paramą reikėtų atsižvelgti į visai kitus dalykus. Anot jos, galvoti, kaip patobulinti dabartinę tvarką, jau vėlu, o geriausia, ką galima padaryti, tai nebekartoti tų pačių klaidų administruojant 2014–2020 metų laikotarpiui skirtą struktūrinių fondų paramą.
Vyriausybei minėtoje diskusijoje atstovavęs ūkio viceministras Rimantas Žylius teigė, kad valstybės pagrindinis tikslas – leisti, o ne nurodyti, todėl jos kontrolė, kurios įmonės turi gauti ES paramą, o kurios ne, turėtų būti minimali. Jis teigė abejojantis, kad numačiusi atitinkamus kriterijus ir priemones verslui skatinti valstybė pasirenka tinkamiausią kryptį. Anot jo, parodyti norimą kryptį, kurios turėtų ieškoti verslas, valstybė galėtų kitu būdu. „Valstybė kaip stambus verslo klientas galėtų pasakyti, ko jai reikia. Nebūtina mokėti pinigų verslui vien tam, kad jis taptų inovatyvesnis, bet galima pirkti inovatyvias paslaugas ir taip paskatinti įmones keistis“, – sakė R. Žylius.
Galvoti reikia jau dabar
Nors 2014 metai atrodo dar gana toli, apie tai, kokiais kriterijais remiantis bus skirstoma kito laikotarpio struktūrinė parama, reikia pradėti galvoti jau dabar. „ES institucijose jau prasidėję svarstymai dėl 2014–2020 metų struktūrinių fondų, ar ką nors girdėjote kalbant apie tai Lietuvoje?“ – retorinį klausimą uždavė A. Abišala. Į šias diskusijas Lietuvai reikia įsitraukti nuo pat pirmų dienų ir bandyti susitarti dėl palankesnių lėšų skyrimo taisyklių. Kitas dalykas, kurio gali imtis Lietuvos valdžia, tai ieškoti būdų, kaip efektyviau į dialogą įtraukti socialinius partnerius ir įgyvendinti jų pasiūlymus. Galop, A. Abišalos teigimu, būtina pasiekti, kad paramos skyrimo taisyklės būtų parengtos iki 2013 metų gruodžio paskutinės dienos ir kad pirmąją kitų metų dieną įmonės jau galėtų teikti paraiškas.
