D. Kreivio galvos skausmas – valstybės įmonės.
Vyriausybei atsisakius idėjos visą valstybės turto valdymą perleisti kuriamam holdingui „Visuomis“, deklaruojama, kad pagrindinis tikslas – reformuoti valstybės įmonių valdymą – nesikeičia. Viena naujų idėjų – į gremėzdiškai veikiančių ir grąžos nenešančių bendrovių valdybas pritraukti verslo profesionalų. IQ domėjosi, ar tai realu.
Po to, kai buvo oficialiai paskelbti duomenys apie valstybės įmonių (VĮ) teikiamą naudą šalies gyventojams, nebeliko kur trauktis.
Akis bado tie patys skaičiai. Apie 300 VĮ turi maždaug 18 mlrd. litų vertės komercinio turto, tačiau 2009 m. į biudžetą gauta tik apie 45 mln. litų dividendų – pelningumas nesiekia nė 1 procento.
Šalies premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad 2011 m. Vyriausybė iš valstybės įmonių į biudžetą tikisi gauti iki dešimties kartų daugiau – iki 0,5 mlrd. litų. Dauguma ekspertų supranta, kad nekeičiant esamo status quo VĮ valdymo aparate šiuos užmojus jau dabar galima vadinti pasaka.
Dėl Vyriausybėje vis augančios įtampos viešojoje erdvėje pasipylė skambios frazės, kurių trejetuką, be abejonės, pradėtų susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio pasakymas, kad į valstybinį sektorių, kai atlygis siekia 5 tūkst. litų, papuola arba bepročiai, arba vagys. „Jeigu turiu rinktis iš šių dviejų, tada renkuosi beprotę“, – Seime remiama prie sienos emocijų nesutramdė finansų ministrė Ingrida Šimonytė.
Tačiau liberalo E. Masiulio frazė, kad ir kaip nejautriai ji skambėtų turint omenyje nemažėjantį nedarbo lygį šalyje, bent iš dalies atspindi realią padėtį. Jei nori siekti aukštų rezultatų, investicijos į verslo profesionalus neišvengiamos.
Ūkio ministerijos vadovas Dainius Kreivys žurnalui IQ atskleidė naują idėją, kad į valstybės įmonių valdybas bus siekiama pritraukti profesionalių privataus sektoriaus verslo atstovų, kurių žinios ir strateginis mąstymas praverstų bandant greičiau pralaužti ledus. Beje, ministro tvirtinimu, jau 2011 m. valstybės valdomoms įmonėms planuojama aiškiai įvardyti tikslus dėl jų laukiamos kapitalo grąžos.
Norėtų savarankiškumo
„Baltic Management Institute“ (BMI) surengtame forume pirmą kartą aptarti valstybės įmonių valdymo prie bendro stalo susėdo 25 Lietuvos įmonių vadovai ir ūkio ministras. Paaiškėjo, kad verslininkai į VĮ valdybą žengtų tik tokiu atveju, jei galėtų savarankiškai priimti sprendimus.
Esą valstybės atstovai turėtų apsiriboti vieningai sutardami ir pagaliau įvardydami pagrindinius jai priklausančių įmonių tikslus. Kaip jų siekti, jau turėtų rūpintis pačios valdybos.
Bendrovės „Fermentas“ valdybos pirmininko Viktoro Butkaus teigimu, svarbu depolitizuoti įmonių valdymą. Esą viena opiausių bėdų šiandien ta, kad nėra aišku, kas gi yra tikrasis šeimininkas. Viena vertus, formaliai matyti, kad yra vienas akcininkas – Lietuvos valstybė. Tačiau realiai įmonėje šeimininkais jaučiasi ir ministerijų vadovai, politinių partijų ar Seimo atstovai.
Jie vadovybei dažnai siunčia skirtingus signalus įsprausdami ją į kampą ir versdami laviruoti ieškant ne visuomet geriausio kompromiso.
Bendrovės „Invalda“ valdybos pirmininkas Vytautas Bučas mano, kad į VĮ valdybas kviesti profesionalius verslininkus prasminga tokiu atveju, jei jiems užtikrinamos galimybės efektyviai dirbti, suteikti reikiami įgaliojimai. V. Bučas pabrėžė, kad ne mažiau svarbu, jog valstybės įvardijami tikslai būtų ilgalaikiai, neperpučiami vis naujų politinių vėjų.
Jei 5 ar 10 tūkst. litų atlygis lemtų kokio nors verslininko sprendimą, galbūt jis neturi pakankamai
potencialo plėtoti savo verslo, kad pats užsidirbtų pakankamai. Viktoras Butkus, bendrovės „Fermentas“ valdybos pirmininkas
Anot jo, profesionalios bendrovės valdyba dirba tam, kad pasiektų trejų, penkerių ar dešimties metų perspektyvoje keliamus tikslus. Tokie pat principai tinka valstybės įmonėms.
Advokatų kontoros LAWIN partnerė, verslo teisės specialistė Dovilė Burgienė taip pat siūlo pažvelgti blaiviai. Valstybės įmonės nėra politiniai dariniai, todėl jos ir turėtų būti valdomos kaip verslo subjektai.
„Profesionalus įmonių valdymas – sudėtinga veikla. Valdininkai ar politikai šiam darbui atlikti neturi įgūdžių, žinių. Akivaizdu, kad tą patirtį gali pasiūlyti tik didžiausių šalies ar užsienio įmonių direktoriai, valdybų nariai. Jie valstybei būtų naudingi, nes supranta, ką reiškia rizikos valdymo procesas, kaip pasirinkti tinkamą rinkodaros strategiją ir panašiai“, – aiškino D. Burgienė.
LAWIN atstovė siūlo atskirti valstybės įmonės reguliavimą nuo valdymo. Pavyzdžiui, Susisiekimo ministerija dabar ir reguliuoja VĮ „Lietuvos geležinkeliai“ veiklą, ir valdo įmonę – ministerijos atstovų yra įmonės valdyboje. Tai lemia, kad ministerijos įtaka bendrovėje yra didelė. Be to, toks modelis sudaro prielaidų siekti ir politinių tikslų – subsidijuoti tam tikrą bendrovės veiklą iš kitų.
D. Burgienė kaip vieną didesnių iš verslininkų suburtos VĮ valdybos privalumų įvardijo tai, kad ji galėtų daug greičiau atsisakyti prastų įmonės vadovų. Manoma, kad taip sumažėtų ir korupcijos lygis.
Kiek lemia pinigai?
Nors verslo atstovams dirbti VĮ valdyboje ir šiandien iš esmės nėra teisinių kliūčių, kaip juos privilioti, motyvuoti?
Vienas didelės šalies įmonės vadovas IQ žurnalui įvardijo, kad valstybė šiuo atveju turėtų užtikrinti sąžiningą ir deramą atlygį, kuris esą tikrai viršytų E. Masiulio įvardytą 5 tūkst. mėnesinio atlygio ribą.
„Kas iš verslininkų rizikuos savo laiku ir dės pastangas, kai žinos, kad visuomet gali sulaukti aštrios kritikos už savo veiksmus, kai gali likti neįvertintas? Profesionalai už dyką nedirba – tai žino visi“, – teigė pašnekovas.
Tuo metu bendrovės „Invalda“ valdybos pirmininkas V. Bučas teigė, kad atlygis yra svarbus, tačiau ne lemiamas veiksnys. Sulaukęs pasiūlymo padirbėti VĮ valdyboje, verslininkas jį rimtai svarstytų. „Sprendimas priklausytų ir nuo to, ar atitiktų mano kvalifikacija. Tačiau iš principo manau, kad nėra neatlygintino darbo, o jei toks yra, jis paprastai būna prastos kokybės“, – teigė V. Bučas.
Bendrovės „Vičiūnai“ generalinis direktorius Visvaldas Matijošaitis įsitikinęs, kad vien gražia idėja, jog gali prisidėti prie valstybės įmonės valdymo, verslininkų nesudominsi. „Valstybė, norinti pasiekti rezultatų, turėtų į tai investuoti. Tikiu, kad tos investicijos į valstybės įmones galėtų atsipirkti vos per 2–3 mėnesius. Tinkami sprendimai gali greitai sugeneruoti pajamų ir kitiems bendrovėms darbuotojams išlaikyti“, – mano V. Matijošaitis, kuris tikino planų dirbti VĮ valdyboje neturįs.
Vis dėlto bendrovės „Fermentas“ valdybos pirmininkas V. Butkus tiki, kad kai kurie verslininkai sutiktų pagelbėti valstybei ir be didelio atlygio. Esą verslo profesionalui ar vienam stambios įmonės vadovų 5 ar 10 tūkst. litų nėra tie pinigai, kurie stipriai motyvuotų imtis darbo. „Jei tokie pinigai lemtų kokio nors verslininko sprendimą, galbūt jis neturi pakankamai potencialo plėtoti savo verslą, kad pats užsidirbtų pakankamai“, – svarstė V. Butkus.
Nėra to akcininko, kuris ateitų ir pasakytų, kokio konkretaus pelno reikėtų siekti. Ingrida Šimonytė, finansų ministrė
Verslininkas IQ tikino, kad jį domintų galimybė padirbėti didelės valstybės įmonės valdyboje, o atlygio jis apskritai atsisakytų.
LAWIN partnerė D. Burgienė pripažino, kad šiandien valstybei ieškoti papildomų lėšų gali būti problema, bet į tai verta investuoti. Esą pirmiausia valstybė turėtų atvirai pripažinti, kad už tokį darbą reikia atlyginti remiantis privačių verslo įmonių rinkos standartais.
„Tai nereiškia, kad pripažintiems verslininkams per metus teks atseikėti milijoną litų. Atlygis turėtų kompensuoti laiko sąnaudas“, – pažymėjo LAWIN atstovė.
Jis teigia, kad atlygis galėtų sudaryti 5–10 proc. įprasto verslininko atlyginimo vertės. Nors Lietuvoje įmonių vadovų algos priklauso nuo jų dydžio, kitų veiksnių, ši suma galėtų sudaryti iki 10 tūkst. litų per mėnesį. Jei verslininkas sutiktų dirbti už kur kas mažesnį nei rinkos atlygį, galima daryti prielaidų, kad jis turi paslėptų kėslų.
Bendrovės „Invalda“ valdybai vadovaujantis V. Bučas atkreipia dėmesį, kad darbas įmonės valdyboje apima ne tik valdybos nario teises, bet ir atsakomybės aspektą. Jo teigimu, Vakaruose jau paplitusi praktika, kai valdybos nariai yra apdraudžiami nuo profesinės atsakomybės.
Šis aspektas esą būtų itin svarbus verslininkams apsisprendžiant, ar kelti koją į VĮ valdybą. „Žinoma, čia mes nekalbame apie piktnaudžiavimo atvejus“, – pažymėjo pašnekovas. LAWIN partnerė D. Burgienė tam pritaria – verslininkai, suprantama, pagrįstai galėtų prašyti tam tikro saugumo, nes jų lauktų gana rizikingos pareigos. Kita vertus, kaip užtikrinti, kad verslininkai priimtų sprendimus, naudingus valstybei, o ne savo įmonei? LAWIN atstovė sako, kad valdyboje būtina svertų sistema – jei valdybos narys priims netinkamus sprendimus, jį bus galima atšaukti.
„Mūsų visuomenėje nusistovėjusi nuostata, kad visi verslininkai yra savanaudžiai. Dėl to galimai būtų įžvelgta įvairių grėsmių. Tačiau verslininkams, ypač einant į tokias pareigas, kur kas svarbiau būtų jų verslo reputacija“, – aiškino D. Burgienė.
Siūlo atsisakyti emocijų
Ūkio ministerija jau ne kartą įvardijo, kad, norint gauti didesnę grąžą iš valstybės įmonių, jas reikėtų pertvarkyti į akcines bendroves. Numatyta, kad visas valstybės komercinis turtas galėtų būti valdomas per akcines bendroves.
Šiuo metu tik 8 valstybės valdomų akcinių bendrovių akcijomis prekiaujama biržoje. Ministras D. Kreivys laikosi pozicijos, kad, siekiant efektyviau tvarkyti valstybės turtą, į kai kurias įmones derėtų įsileisti 10–15 proc. privataus kapitalo.
Auditoriai anksčiau konstatavo, kad dabar valstybės įmonės teikia visuomenei nereikšmingas paslaugas arba vykdydamos veiklą pajamų neuždirba, o visos sąnaudos dengiamos biudžeto lėšomis. Nesiekdamos pelno VĮ neužtikrina veiklos tęstinumo, be to, neturi pakankamai lėšų investicijoms.
Finansų ministrė I. Šimonytė IQ žurnalui tvirtino, kad premjero 2011 m. užsibrėžtas tikslas gauti iki 0,5 milijardo litų grąžos iš valstybės įmonių – ambicingas, tačiau realus. Esą teigiamų rezultatų galima viltis, jei atsikratysime tam tikrų „tabu, nereikalingų emocijų“.
Ministrės teigimu, iki šiol itin menką VĮ įmonių pelningumą iš dalies lėmė jų teisinio statuso apribojimai – pinigai buvo tarsi „užvirinami“ bendrovės viduje. Kita vertus, iš esmės nė viena valstybės įmonė nėra suinteresuota gauti maksimalų įmanomą pelną.
„Nėra to akcininko, kuris ateitų ir pasakytų, kokio konkretaus pelno reikėtų siekti“, – akmenį ir į valstybės daržą metė I. Šimonytė. – Todėl realiai valstybės įmonės uždirba tiek, kiek to reikia nuostolingai veiklai padengti. O bendrovės vadovas nusprendžia „deklaruoti“ tiek įmonės pelno, kiek mano esant reikalinga norint įrodyti, kad jis gerai tvarkosi su pareigomis“.
Finansų ministerijos vadovės manymu, ministras turėtų tiktai įvardyti įmonės politikos kryptį, tačiau jis negali kartu būti „ir teisėjas, ir žaidėjas“.
Atsisakiusi holdingo „Visuomis“ idėjos, Vyriausybė toliau ketina siekti visose valstybės įmonėse įdiegti bendrą politiką. Premjeras A. Kubilius minėjo, kad svarstoma valstybės įmonių valdymą perleisti kurios nors iš ministerijų padaliniui, pavyzdžiui, Finansų ministerijos Centrinei projektų valdymo agentūrai (CPVA).
