Ryjamos drakono

(J. Gatelio iliustr.)

Ką reiškia būti nupirktam kinų kompanijos.

Tai nutiko prieš kelerius metus Anglijoje. Jau ištuštėjusiame biure du tarptautinės naftos bendrovės vadovai liko padirbėti ilgiau. Į priimamąjį atvyko stulbinamai atrodanti jauna kinė. „Ji buvo labai patraukli, apsirengusi „Gucci“, – pasakojo vienas vadovų. Moteris perdavė laišką nuo vienos iš Kinijos milžinių, valstybės valdomos energetikos bendrovės „Sinopec“ su pasiūlymu už kelis milijardus dolerių perleisti bendrovę. Šiek tiek ilgesingai tas pats vadovas priduria, kad ji dingo naktyje įsėdusi į automobilį su vietiniais registracijos numeriais, ir daugiau jos neteko matyti.

Netrukus jo bendrovę nupirko kita kinų įmonė. Nuo to meto vadovus iš Vakarų kinų įmonės kalbina konferencijose Toronte bei Keiptaune ir be ceremonijų teikia pasiūlymus Skandinavijoje. Visoje Europoje įmonės siekė kinų investicijų. Visame pasaulyje bankininkai stambioms Kinijos įmonėms piršo perimti tinkamų kandidatų iš Vakarų sąrašus. Pagal vertę pirkėjams iš Kinijos ir Honkongo šiais metais teko dešimtadalis pasaulinių sandorių, įskaitant investicijas į naftos ir svarbių pramonės įmonių perėmimą, kaip antai „Geely“ nupirkta Švedijos automobilių gamintoja „Volvo“. Prieš dešimtmetį savo įmones Kinija ragino plėstis šūkiu „nesėdėkim užsidarę“. O dabar tai išties vyksta.

Pirmieji ugniniai kvėptelėjimai

Kadangi Kinija kyla, neišvengiamai bus daugiau sandorių. Kontroliuojama bendrųjų pasaulio tiesioginių užsienio investicijų (TUI) dalis, įskaitant perėmimus ir investicijas į naują verslą, dažnai atspindi ekonominius šalies raumenis. 1914 metais Didžiajai Britanijai teko 45 proc. tokių investicijų, o JAV aukščiausią tašką, 50 proc., pasiekė 1967 metais. Su Honkongu ir Makao Kinijai šiandien tenka vos 6 proc. (žr. 1 grafiką). Į akcijų biržų sąrašus įtrauktos kinų bendrovės, iš esmės kontroliuojamos valstybės, jau yra tarp pasaulio stambiausiųjų ir joms tenka daugiau kaip dešimtadalis vertės pasaulio akcijų rinkose. Dauguma iš esmės tebėra vietinės.

Daugiau sandorių bus ir dėl didžiulių Kinijos santaupų. Įmonės dažnai turi grynųjų, o bankai – indėlių perteklių. Šiandien šios santaupos panaudojamos turtingosiose šalyse per nepriklausomus turto fondus ir centrinį banką, kurie veikia kaip portfelio investuotojai iš esmės pirkdami obligacijas. Bet gali būti, kad Kinija didins savo portfelio įvairovę, o ir turėtų. Šį pokytį paspartins politiniai Kinijos tikslai: gauti žaliavų, darbo jėgos ir žemės, sukaupti techninių ir prekybos žinių ir patekti į užsienio rinkas.

Vieši pranešimai apie tokius sandorius primena šaradą. Sustingę Kinijos bendrovių vadovai teigia veikią vien komerciniu pagrindu. Vadovai iš Vakarų sveikina naują bendradarbiavimo erą. Tačiau kyla keblumų: iš dalies dėl kultūrinių skirtumų, o iš dalies dėl Kinijos valstybės svarbos. Būta ir nesėkmių. 2005 metais, JAV politikams išreiškus nepasitenkinimą, Kinijos naftos bendrovė CNOOC atsiėmė pasiūlymą dėl Kalifornijos gamintojos „Unocal“. 2009 metais bendra anglų ir australų kasybos bendrovė „Rio Tinto“ atsisakė parduoti kelias nedideles dalis Kinijos metalo gamintojai „Chinalco“. Pardavimui priešinosi „Rio Tinto“ akcininkai, bet ne vienas mano, kad priešinosi ir Australijos valdžia.

„The Economist“ anonimiškai apklausė buvusius ir esamus vadovus iš 11 Vakarų bendrovių, kurias Kinijos bendrovės nupirko, įsigijo dalį jų akcijų arba derasi dėl tokių sandorių. Dešimties iš aptartų sandorių vertė viršijo 1 mlrd. JAV dolerių. Tu žmonių pasakojimai nušviečia ir Kinijos galimybes plėsti savo įmones užsienyje, ir neaiškų valstybės palaikomų bendrovių funkcionavimą. Susidaro įspūdis, kad jie ir jaučia pagarbą Kinijos ambicijoms bei techniniams įgūdžiams, ir kur kas kompetentingiau vertina Kinijos bendrovių gebėjimą dirbti tarptautiniu mastu.

Svarbiausias derybų etapas paprastai susideda iš dviejų dalių: ilgi ir sekinantys posėdžiai kokio nors investicinio banko biure, dažnai Londone, ir vadovų iš pasirinktų bendrovių apsilankymai Kinijoje arba Honkonge. Ten iš jų gali būti laukiama didžiulėms auditorijoms skaitomų pranešimų su „PowerPoint“ skaidrėmis ir apsilankymų pobūviuose bei asmeniniuose pokalbiuose, dažnai viešbučiuose, kurie priklauso pasiūlymą teikiančiai bendrovei.

Techninė Kinijos bendrovių nuovoka daugumai apsilankiusiųjų daro įspūdį. Abi pusės mėgina susirasti draugų. „Emocijos ir pasitikėjimas – svarbu“, – sako vienas britas, nes Kinijos bendrovėse įgaliojimai yra neaiškūs ir sutartiniai. Ledams pralaužti – ir mėgindami įgyti pranašumą – kinų derybininkai dažnai pasitelkia gėrimus. Tai gerai žinoma taktika, pasakoja vienas europietis, prisimindamas miglotas dienas, kurias viešbutyje praleido mėgindamas suprasti visas potekstes: „Jie atsiveda žmonių ir mėgina tave nugirdyti… Vienu metu buvau tikras, kad jie atsivedė damą iš skambučių centro.“

Daugumos bendrovių, į kurias nusitaikė kinai, darbuotojams reikia vertėjo. Verta neprarasti budrumo. Vienos kasybos bendrovės vadovui jo vertėja patiko, bet jis juokauja: „Aišku, kad ji buvo sava šnipė.“ Dauguma vadovų sako pasitikėję juos priėmusiais asmenimis. Bet ne visi. Vienas europietis pasakoja: „Apie mane jie viską žinojo, į mano namų kompiuterį iš Kinijos kreiptasi 52 kartus.“ Kitam vadovui, kuris derasi dėl kontroversiško su gamtiniais ištekliais susijusio sandorio, atmosfera pasirodė grėsminga: „Reikėjo išsiimti akumuliatorių iš mobiliojo telefono. Buvo pasakyta, kad patalpų klausomasi.“

Prašalaičiui Kinijos bendrovių valdžios struktūra atrodo ne itin aiški – net ir tai saujelei vakariečių, dalyvaujančių stambių valstybės finansuojamų įmonių tarybose. Paplitusi teorija teigia, kad jas kontroliuoja lygiagreti Komunistų partijos pareigūnų hierarchija.

Aukščiausias pareigas užimantis bendrovėje dirbantis partinis, generalinis sekretorius, nebūtinai yra aukščiausias vadovas. Nors vienas vadovas iš Vakarų sako, kad skirtumas buvo akivaizdus („buvo partiniai ir buvo tie, kurie veikia“), daugumą paprasčiausiai pribloškia žmonių skaičius. Į susitikimą Londone vienas atvyko be palydos, o jį sutiko 30–40 žmonių iš kinų pusės. „Apstulbau“, – sako juokdamasis. Susitikimuose Kinijoje gali lankytis didžiulės auditorijos, o žmonės nuolat ateina ir išeina. Svarbiausi asmenys užduoda gerus klausimus, bet daug apsilankiusiųjų sako, kad net ir jie atrodo neturį pakankamai įgaliojimų arba noro priimti sprendimus.

Kėdė vienam, valdžia kitam

Neaiškią valdžios struktūrą atspindi ir nominalūs Kinijos bendrovių vadovai. Su vienu vadovu bendravo tokias pat pareigas kaip jis užimantis asmuo, bet autokratas, apsuptas pakalikų: „Jauti, kad visi jį gerbia. Jam kalbant, niekas nepertraukia“. Tačiau dauguma apsilankiusių Kinijoje kalba apie žavingus statytinius, kaip antai „Sinopec“ bendrovėje: „Viduryje pastatomos dvi kėdės – tau ir jam…

Paruoštas pastabas sakai į mikrofoną, o tuomet visi ploja… Merginos nešioja arbatą… Pagrindinis vadovas nesidera. Jis tiesiog palaimina sandorį.“ Kitas kalbintas verslininkas sako, kad telekomunikacijų įrangos bendrovės „Huawei“ vadovas buvo „tikras džentelmenas“, kuris „informacijos laukdavo iš savo pavaduotojų“. Vienas gamtinių išteklių bendrovės vadovas sako, kad stambios Kinijos kasybos bendrovės „Minmetals“ vadovas dalyvavo tiesiog „dėl protokolo“.

Kas tuomet užsako muziką? Deryboms su aukščiausiais pasirinktos bendrovės vadovais gali vadovauti užsienyje gyvenęs pavaduotojas. Vienas vakarietis sako, kad „Chinalco“ keliems sandoriams pasitelkė tą patį apie 40 metų dvikalbį šulą: jis buvo „labai, labai geras“. Bet su viena išimtimi, visi apklaustieji mano, kad viską iš tiesų kontroliuoja valstybė. „Tai jaučiama“, – sako vienas. „Kinijoje bendrauji su šalies valdžia, – įsitikinęs kitas. – O Indijoje – su bendrovėmis.“

Tačiau valstybė anaiptol nėra nuspėjamas monolitas. Dažnai kelios Kinijos bendrovės šniukštinėjo tą patį taikinį. Jos konkuruoja dėl Vakarų bendrovės palankumo ir siekia, kad jų šalies pareigūnai jas pripažintų „pageidautinu pirkėju“. Procesas gali būti chaotiškas. Vienas pirmininkas pasakojo ne vieną mėnesį derėjęsis su Kinijos kasybos bendrove, per tą laiką lankėsi šimtai jos darbuotojų, bet sandoris sužlugo, nes trūko politinio pritarimo.

Analogiškai, Kinijos vyriausybės kontroliuojami bankai, besiplečiantys užsienyje (žr. 2 grafiką), dažnai nurodomi kaip neišrankūs Kinijos užjūrio pergalių finansuotojai. Tačiau tas pat pirmininkas prisimena vykęs į Kubą susitikti su vienu aukštu Kinijos plėtros banko pareigūnu (kurio tėvas, matyt, buvo pažįstamas su Fideliu Castro) ir gavęs aiškų ženklą, kad dėl sandorio abejojama. Dar vienas vadovas sako, kad vienam valstybinio banko finansuojamam sandoriui su telekomunikacijų įrangos gamintoja ZTE sunkiai sekėsi gauti oficialų leidimą. Anot jo, ZTE vadovai neturėjo didelės įtakos centrinei valdžiai.

Bet kartą jau pasirinkus pageidautiną pirkėją, „pigūs“ pinigai gali užplūsti banga. Vienas „Rio Tinto“ sandoryje dalyvavęs asmuo prisimena bendravęs su vienu Kinijos banku ir kad jį sukrėtė drausmės trūkumas: „Jie paklausė, kiek nori? 10 milijardų dolerių, 20 milijardų? Tai neįtikėtina.“ Pasirinkto pirkėjo siunčiami derybininkai tam tikrą laisvę keisti sandorio sąlygas dažnai turi, bet svarbiausius sprendimus patiki Pekinui. „Vykstant vienos Vakarų naftos bendrovės aukcionui, Kinijos valstybės valdoma energetikos bendrovė kreipėsi į ministeriją, kad galėtų padidinti siūlomą sumą“, – sako vienas vadovas iš tos naftos bendrovės.
Tačiau kritiniu metu ši akivaizdžiai varginanti hierarchija gali veikti ryžtingai. Vienas naftos bendrovės vadovas vykdė aukcioną, kur dėl įmonės varžytis liko po vieną pirkėją iš Indijos ir Kinijos (abi bendroves kontroliavo valstybė). Anot jo, indai „neturėjo reikšmingumo sampratos“ ir įklimpo smulkmenose. Per paskutinius etapus sutarties projektą jie grąžino primargintą pataisomis. O kinų bendrovė grąžino jį švarų – ir laimėjo.

Nors norėdama teikti pasiūlymą dėl užsienio bendrovės kinų įmonė turi daug nuveikti, baigusi tokius darbus ji turi sunkiai įveikiamų pranašumų. Ji gali pigiai gauti lėšų. Ji gali ignoruoti savo akcijų kainą, nes stambiausias akcininkas – vyriausybė – nėra nuošalėje. Politikai irgi gali paruošti lygią dirvą. Vidurio Azijoje turto turinčios Kanados bendrovės „PetroKazakhstan“ geidė viena Rusijos įmonė. Bet ją perėmė Kinijos CNPC, ir tam padėjo oficialus prezidento Hu Jintao apsilankymas Kazachstano sostinėje Astanoje.

Valstybinė Kinijos sistema turi ir trūkumų. Vienas jų – užsienio vyriausybės vis nepatikliau žiūri į tai, kad kinai perima bendroves. Tarp jų ir Kanados bei Australijos valdžia, nors šios šalys anksčiau buvo tarp atviriausių bendrovių kontrolės rinkų pasaulyje. Kitas trūkumas subtilesnis: dėl sprendimų priėmimo pobūdžio Kinijos bendrovės gali sumokėti per daug, o paskui joms gali sunkiai sektis integruoti savo pirkinius.

Kai kurių vadovų manymu, pirkėjai iš Kinijos lygosi sumaniai. Vienas keturias kasybos bendroves pardavęs asmuo sako, kad kinai prilygo pirkėjams iš Vakarų. Kiti giria mažiau. Tam, kad galėtų įvykdyti perėmimą, Kinijos bendrovei reikia sukaupti nemenką varomąją jėgą. Yra sakančių, kad joms sunkiai sekasi suvaldyti savo investicinius bankininkus. „Jie prarado situacijos kontrolę, – sako vienas aukščiausio lygio vadovas iš Europos. – Jų labui viliuosi, kad [ateityje] jie derėsis geriau.“

Be to, nesėkmės atveju kinų bendrovės rizikuoja sulaukti ir politinių pasekmių. Kadangi jaučiasi vykdančios misiją, jos darosi „permatomos“, – pasakoja vienas vadovas iš Europos apie savo patirtį parduodant bendrovę: „Jie negali sau leisti prarasti sandorio.“ Kitas vadovas iš Europos sako, kad su juo bendravusiai Kinijos bendrovei sunkiai sekėsi tvarkytis su Vakarų akcijų rinkomis. Dėl viešumo taisyklių klaidos skelbiamos viešai, o nesuderinami instituciniai investuotojai yra neprognozuojami. Dėl to Kinijos pirkėjai paprastai renkasi bendroves, turinčias vieną stambų akcininką, su kuriuo galima derėtis dvišališkai. Tačiau tokios bendrovės gali būti brangios, nes jų nedaug ir dėl to jos gali pridėti antkainį.

Kinijos mokama kaina dažnai atmetama kaip neesminis dalykas: ką tokiam grandioziniam planui tereiškia keli milijardai? Bet netgi turtingoms šalims sistemingai permokėti už užsienio turtą – prasta mintis. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje įsismaginusios Japonijos bendrovės vėliau pradėjo taupyti.

Myliu tave. Kuo tu vardu?

Įsigytos įmonės integravimas ne mažiau svarbus už kainą. Sudarius sandorį – ir nereikia stebėtis iš Kinijos gavus trumpąją žinutę, patvirtinančią didesnį pasiūlymą, – gali būti suorganizuota pasirašymo ceremonija nupirktosios įmonės šalyje, o tuomet pobūvis Kinijoje, kuriame dalyvauja pagrindiniai bankininkai ir ministrai. Privaloma dar daugiau alkoholio. „Po pietų būni visai girtas“, – sako vienas liudininkas. Įsigytos įmonės vadovų galbūt paprašys likti gerą atlyginimą žadančiose, bet iš esmės simbolinėse pareigose.

Kinijos bendrovių pastangas integruoti patyrę apklaustieji paprastai mano, kad pradžia buvo gera. „Namų darbus jos išties paruošė“, – sako vienas. Jų būdas iš pradžių atrodė „labai gudrus“, – prisimena kitas. Anot jo, pirkėjo pranešimas, kad jie neatleis nė vieno darbuotojo, „buvo labai paprastas ir gerai sutiktas.“ Įsigytoji įmonė tam tikrą autonomiją paprastai išsaugo, tebeturi savo teisinę formą ir pavadinimą. Tik vienas vadovas iš vienos Šiaurės Amerikos bendrovės jautė, kad tas pirmasis draugiškas apsikabinimas nebuvo nuoširdus: kinai valdymą perėmė „tą pačią dieną man išėjus iš pastato… Svarbiausi darbuotojai buvo iškart pakeisti.“ Buvęs kolega nesutinka teigdamas, kad kinai tiesiog ėmėsi ryžtingos kontrolės.

Tačiau verslo planai ilgainiui pasikeičia. Gamtinių išteklių bendrovės per prievartą gali tapti Kinijos tiekėjomis, užuot prekiavusios atviroje rinkoje. Vienas Lotynų Amerikos kasybos bendrovės vadovas prisimena karštą ginčą tarp dviejų geologų grupių, kuris buvo išspręstas vakariečiams suvokus, kad naujasis tikslas – didinti gamybą, o ne pelną. Dėl Kinijos korporacijų DNR – misijos, konsensuso, paklusnumo ir nepermatomumo – ilgainiui gali kilti sunkumų. Žinančių, ką reiškia dirbti ne Kinijoje, angliškai kalbančių vadovų stoka viską gali dar labiau apsunkinti. Vienas žlugusio sandorio kūrėjas sako: „Galėjo būti puikių galimybių – ir išties didžiulių problemų.“

Buvęs vienos Europos bendrovės, dabar priklausančios vienai Kinijos milžinei, vadovas sako, kad naujieji kolegos jam patikę, bet priduria, kad dėl atvirų pokalbių stokos jautėsi trintis. „Niekas nebando ginčytis su tiesioginio viršininko žodžiais. Niekuomet, niekuomet, niekuomet… Sprendimai priimami kažkur kitur.“ Bendrovės inžinieriai „susierzino“, kai planai buvo išsiųsti į Kiniją ir pataisyti. Kinijos įmonėms sunku valdyti užsienietiškas: „Jų visuomenė itin susiskaldžiusi į sluoksnius.“ Dar vienas tos pačios bendrovės senbuvis juokaudamas kalba apie „Pekino efektą“ ir sako, kad „jiems pardavęs verslą ir jiems padirbęs metus, net nenutuokiu, kaip jie dirba“. Ir priduria: „Beveik visi aukščiausi vadovai pasitraukė, o pakopa žemiau stovintys asmenys dairosi [naujo darbo].“

Tai galioja ne visiems sandoriams, bet atvejis nėra vienintelis. Buvęs kitos nupirktos Europos bendrovės vadovas pasakoja apie planus integruoti: „Popieriuje jie atrodė gana geri, bet visiškai nepavyko.“ „Netgi paprasčiausiems dalykams“ sprendimus priimti reikėdavo mėnesių. Jis sako, kad „išėjo beveik visi svarbiausi žmonės“, ir priduria, jog centrinėje būstinėje „įmonės neliko“, tik kevalas.

Kiniškasis būdas

O ar visa tai svarbu? Juk pagaliau ir vakariečiai gali brutaliai perimti įmonę, o pirkėjas apskritai turi teisę elgtis kaip nori. Be to, keli kasybos ir naftos bendrovių vadovai teigia, kad tai palankus procesas – Kinija perka bendroves, o taip gautas kapitalas ir kvalifikuoti žmonės pereina į naujai steigiamas įmones. Tačiau Kinijos bendrovių požiūriu nesugebėjimas išlaikyti darbuotojus – problema. Techninė ir vietinė kompetencija sudaro didžiąją bendrovės vertės dalį. O Kinijai nuo kasimo iš žemės gelmių – tai ji gana gerai išmano – pereinant prie sudėtingesnės vartotojų pramonės, jau nekalbant apie kūrybines šakas, geresnis vadovavimas bus būtinas.

Šia prasme bendrovės iš kitų kylančių rinkų, kaip antai Indija ir Brazilija, turi privataus sektoriaus ir kosmopolitiškesnių kultūrų suteikiamų pranašumų. Patvariausios tarptautinės bendrovės, kaip antai „Nestlé“ arba „Unilever“, dažnai peržengia tautybės ribas.
Pesimistų požiūriu Kinijai teks surasti kitų būdų „nesėdėti užsidarius“. Ji galėtų pasyviai investuoti kapitalą per nepriklausomą turto fondą „China Investment Corporation“. Dviejų bendrovių vadovai paliudija, kad šio fondo atstovai stebi tarybos posėdžius. Kitas variantas – jungtinė veikla. Partnerę iš Kinijos turinčios vienos naftos bendrovės vadovas sako, kad partnerės „motyvacija nėra perimti valdymą“ ir kad santykiai harmoningi.

Kita vertus, Kinijos bendrovės galėtų augti nepirkdamos. Kol XX a. devintajame dešimtmetyje neprasidėjo tarptautinių sandorių banga, dauguma bendrovių pasaulin traukė kurdamos savo veiklą nuo pat pradžių. Kinijos bendrovėms vis dažniau tai gerai sekasi. Viena jų – COSCO – turi teisę valdyti dalį didžiausio Graikijos uosto. Kinijos statybų bendrovės konkursus laimi visoje Afrikoje ir Rytų Europoje. „Huawei“ išsiplėtė be stambių pirkimų.

Nepaisant to, sunku patikėti, kad Kinijos įmonės ir politikai nori veikti ne visai laisvomis rankomis. Ir nors daug stambių šalies bendrovių gal niekuomet ir neprilygs vakarietiškoms, kurios turi įvairiausių privačių akcininkų ir yra nepriklausomos nuo valstybės, pirmosioms gali tekti pamažu artėti prie tokio modelio, idant galėtų sėkmingai imtis stambių tarptautinių sandorių. Šį mėnesį pasakytoje kalboje vienas aukštas Kinijos pareigūnas pabrėžė „privačių“ Kinijos bendrovių, kuriose atviro valstybės vadovavimo paprastai mažiau, svarbą užsienyje. Idant kitos šalys nustotų nerimavusios dėl politinės kontrolės, Kinijai taip pat gali tekti mažinti savo įtaką didžiosioms valstybei priklausančioms įmonėms ir užtikrinti, kad jų valdymo struktūra būtų skaidresnė.

Be to, dauguma „The Economist“ apklaustų vadovų mano, kad kita Kinijos vadovų karta, kuriai dabar per 30 ir per 40 metų, turinti labiau tarptautinį išsilavinimą ir daugiau tarptautinės patirties, bus daug efektyvesnė nei dabartinė vadų grupė. Paėmusi rūdijančią pramonės bazę senoji gvardija per pastaruosius porą dešimtmečių sukūrė švytinčių korporacinių milžinių. Tačiau tam, kad šios bendrovės užsienyje išnaudotų visą savo potencialą, jų kūrėjams gali tekti atlaisvinti gniaužtus.