NATO tvirtina naują strateginę koncepciją. Ar aljansui pavyks neatsilikti nuo pasaulio pokyčių?
Lisabonoje vykęs NATO viršūnių susitikimas buvo vienas svarbiausių per šio karinio aljanso 61 metų istoriją. Oficialiai 28 narės iš esmės susitiko patvirtinti naują „strateginę koncepciją“, kurioje apibrėžiamos galimos NATO grėsmės ir kaip per ateinantį dešimtmetį nuo tokių grėsmių NATO turėtų gintis.
Pastarąjį kartą tokia koncepcija buvo patvirtinta prieš 11 metų. Per tą laiką gerokai pasikeitė ir pasaulis, ir pats NATO. Bet daugiausia dėmesio skiriama primygtiniausiems rūpesčiams, tarp kurių svarbiausi yra šie: ilgo karo Afganistane perspektyvos, reakcija į branduolines Irano ambicijas ir poreikis „atitaisyti“ dviprasmiškus NATO santykius su senuoju priešu Rusija po to, kai juos atšaldė 2008 metų įsiveržimas į Gruziją. Ir visa tai tuomet, kai Europa gynybai skiria vis mažiau lėšų. Baiminamasi, kad strategine konkurencija su Kinija ir pasauliniu terorizmu užsiėmusios Jungtinės Valstijos NATO laiko nebe tokiu svarbiu savo saugumui kaip anksčiau.
Pačiai naujajai strateginei koncepcijai pritarti neturėtų būti sunku. Tai protingas dokumentas, pagrįstas ataskaita, kurią sudarė buvusios JAV valstybės sekretorės Madeleine Albright vadovaujama „ekspertų grupė“. Praėjusį mėnesį NATO pareigūnai teigė, kad „padaryti jau 98 proc.“. Ir nors narės iki šiol nesutaria dėl kai kurių klausimų, kaip antai būsima aljanso pozicija dėl branduolinių programų (apie ją vėliau), jie suderinti Lisabonoje.
Dokumento ašis – performuluotas esminis NATO įsipareigojimas dėl bendros gynybos, įkūnytas Šiaurės Atlanto sutarties 5-ajame straipsnyje. Tačiau jame pripažįstama, kad tradicinio karinio antpuolio, pažeidžiant aljanso sienas, tikimybė menka. Dauguma galimų NATO grėsmių yra netradicinės: terorizmas, masinio naikinimo ginklų turinčios nepatikimos valstybės, visuotinių tiekimo linijų suardymas arba kibernetinės atakos prieš svarbiausią infrastruktūrą, kaip antai elektros tinklai.
Aljansui ypač sunku nuspręsti, kada tokios grėsmės pasidaro pakankamai rimtos ir jau galima reaguoti pagal 5-ąjį straipsnį. ,Atkaklusis NATO generalinis sekretorius, buvęs Danijos ministras pirmininkas Andersas Foghas Rasmussenas, truputyje „konstruktyvios dviprasmybės“ sako nematąs nieko blogo. Anot kitų, tinkamą momentą NATO atpažins jam atsiradus – kaip tuomet, kai 5-asis straipsnis buvo pasitelktas pirmą kartą po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristų atakų. O jei didžiulė kibernetinė ataka? Bent jau iš pradžių gali būti neįmanoma pasakyti, kas ją sukurstė.
Aljansas norės pademonstruoti savo ryžtą neatsisakyti teritorinio skydo prieš balistines raketas. A. Rasmusseno manymu, šalių narių gyventojus, kurie kartais būna nusiteikę skeptiškai, tai turėtų įtikinti, kad NATO gali juos apginti nuo naujų grėsmių. Anksčiau priešraketine gynyba (PRG) nepasitikėta abejojant technologija, ginčijantis, kur išdėstyti radiolokatorius ir sargybos naikintuvus, ir kai kurioms šalims (ypač Vokietijai) bijant sutrikdyti Rusiją, kuri iki šiol tvirtina, kad priešraketinės gynybos skydas Europoje pirmiausia yra nukreiptas prieš jos branduolinį ginklą.
G. Busho administracija Kremlių supykdė planuodama Lenkijoje dislokuoti tolimojo veikimo sargybos naikintuvus. O štai Baracko Obamos administracija pasiūlė laipsnišką adaptacinį būdą („Phased Adaptive Approach“, PAA), teritorinei gynybai naudojant patikrintas ir išbandytas kovos lauko sistemas, pradedant nuo jūroje dislokuotos „Aegis“, o po kelerių metų pereinant prie sausumoje dislokuotų SM-3 raketų.
Naujasis būdas ne tik pigesnis – A. Rasmusseno manymu, kaina neviršys 300 mln. JAV dolerių per dešimt metų – bet ir juo akivaizdžiai siekiama spręsti potencialią Irano raketų grėsmę, užuot kėlus nerimą rusams. A. Rasmussenas norėtų, kad NATO aiškiai pareikštų, jog gynyba prieš Irano išpuolį yra „esminė karinė misija“. Bet tai gali sukelti problemų Turkijai, kurią vieną pirmųjų paprašė priimti galingus, PRG sistemai skirtus specialaus diapazono (X-band) radiolokatorius; bet ji nenori rizikuoti augančia savo įtaka regione arba besiplečiančia dvišale prekyba ir energetiniais ryšiais su Iranu.
Užuot PRG laikęs geresnių santykių su Rusija kliūtimi, NATO iš jos dabar tikisi naudos. Palaikant amerikiečiams, aljansas Rusijai ištiesė ranką siūlydamas galimybę prisidėti prie sistemos. Techniniai ir politiniai sunkumai didžiuliai, bet bendradarbiavimas jau laikomas ne tik būdu sumažinti Rusijos dygumą, bet ir priemone abipusį įtarumą ir retkarčiais pasitaikančias krizes pakeisti tikra ilgalaike partneryste.
Rusijai su meile
Nudžiugino žinia, kad praėjusį mėnesį Dovilyje su Prancūzijos prezidentu Nicolas Sarkozy ir Vokietijos kanclere Angela Merkel susitikęs Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas priėmė kvietimą atvykti į Lisaboną. Ten pirmą kartą po vaido dėl Gruzijos jis dalyvavo 2002 metais įsteigtos NATO ir Rusijos tarybos susitikime.
Niekas nesitiki, kad D. Medvedevas jau dabar prisidės prie PRG. Bet turint omenyje visus NATO ir Rusiją siejančius bendrus interesus – nuo siekių stabdyti masinio naikinimo ginklų platinimą iki konfliktų prevencijos Eurazijos regione ir kovos su terorizmu, jūros piratais ir neteisėta prekyba narkotikais – yra vilčių, kad įmanomas konstruktyvus susitarimas. Pavyzdžiui, Rusija gali sutikti daugiau pagalbos skirti Afganistano misijai, tiekdama sraigtasparnius, ruošdama mokymus Afganistano armijai ir užtikrindama maršrutus NATO karinei įrangai tiekti. Nors NATO „atvirų durų“ politika naujoms narėms išliks, Gruzija narystės reikalavimus patenkins dar negreitai, o Ukraina tebedvejoja, ar apskritai nori prisijungti: taigi bent jau artimiausioje ateityje vienas įtampos šaltinis santykiuose su Rusija atkrinta.
Neseniai Tarptautiniam strateginių tyrimų institutui (IISS) pateiktoje ataskaitoje Igoris Jurgensas ir Oksana Antonenko teigia, kad iš naujo susitarimo su NATO daug laimėti gali ir Rusija. Toks susitarimas prisidėtų prie vidaus reformų ir paspartintų taip reikalingą Rusijos ginkluotųjų pajėgų modernizaciją, nes šalis galėtų su Vakarais daugiau dalytis technologijomis. Be to, išteklius tuomet būtų galima skirti realioms ir kylančioms grėsmėms, užuot skyrus senoms įsivaizduojamoms. „Pew Research Centre“ neseniai atliko apklausą ir nustatė, kad 40 proc. rusų NATO vertina palankiai, nors pernai tokių tebuvo 24 proc. Vis dėlto giliai įaugęs karinių Rusijos sluoksnių nepasitikėjimas NATO ir ministro pirmininko Vladimiro Putino populistinis nacionalizmas pažangą stabdys.
Branduolinės gynybos alternatyvos?
Tariant, kad PRG planas nesustos, jis gali dar labiau sukomplikuoti vieną aljansui labai keblų klausimą – nepasitenkinimą jo pozicija dėl branduolinių programų. NATO saviškiai sako, kad kai kurios šalys narės PRG pradėjo laikyti branduolinės gynybos alternatyva, o ne priedu. Bėdos prasidėjo Vokietijoje po pernykščių rinkimų, kai itin griežtai prieš branduolines programas nusistatę Laisvieji demokratai (FDP), prieš prisijungdami prie A. Merkel vadovaujamos koalicinės vyriausybės, nemažai užsiprašė. Padrąsintas 2009 metų balandį Prahoje pasakytos B. Obamos kalbos apie pasaulį, kuriame kada nors branduolinių ginklų nebebus, FPD vadovas, Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle, savo vyriausybę įpareigojo vienašališkai iš Vokietijos žemių pašalinti visus branduolinius ginklus. G. Westerwelle sąmoningai ignoravo prezidento išvadą, kad vargu ar per jo gyvenimą susiklostys sąlygos „visuotiniam nuliui“ ir kad JAV tebereikės „patikimo, saugaus ir efektyvaus arsenalo“, kad ir toliau priešus galėtų atbaidyti branduoliniais ginklais.
Vokietijos demaršas sukelia įvairiausių problemų. Nuo XX a. paskutinio dešimtmečio pradžios dislokuotų taktinių branduolinių ginklų skaičių NATO sumažino daugiau kaip 85 proc., ir dabar Europoje turi tik apie 200 laisvakričių (nevaldomų) aviacinių bombų, dislokuotų su JAV ir sąjungininkų lėktuvų įgulomis Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje, Italijoje ir Turkijoje. Nors jų nauda abejotina, daugumai aljanso narių – ypač dėl pastarųjų Rusijos pratybų agresyvumo sunerimusioms naujosioms narėms iš Rytų Europos ir Baltijos pakrantės – šie ginklai iki šiol simbolizuoja bambagyslę, kuri jungia JAV strategines branduolines pajėgas ir Europos gynybą.
Darbe, kurį šiais metais paskelbė Londone įsikūrusi idėjų kalvė Europos reformų centras (CER), George’as Robertsonas (buvęs NATO generalinis sekretorius), Franklinas Milleris ir Kori Schake (Busho administracijoje dirbę gynybos politikos ekspertai) tvirtino, kad mėgindama sukurstyti diskusijas dėl jau seniai išspręstais laikytų klausimų Vokietija buvo beatverianti Pandoros skrynią. Be to, jie Vokietiją kaltina, kad ši ne tik begėdiškai naudojasi gaunamais dalykais (saugoma po branduoliniu JAV skėčiu ji patenkinta, bet nenori dalytis atsakomybe), bet ir kitas sąjungininkes verčia arba elgtis taip pat, arba sudėtingus politinius argumentus dėl branduolinių ginklų pateikti rinkėjams.
Remdamiesi Amerikos mokslininkų federacija, autoriai nurodė, kad, skirtingai nuo gerokai branduolinių taktinių ginklų arsenalą sumažinusio NATO, Rusija turi 5,4 tūkst. branduolinių taktinių ginklų, iš kurių apie 2 tūkst. yra dislokuoti ir gali būti panaudoti įvairiausiais būdais. Be to, Rusija ne tik atrėmė visas NATO pastangas pradėti diskusijas dėl arsenalų dydžio skirtumų, bet neseniai savo karinėje doktrinoje padidino branduolinių ginklų svarbą, atsižvelgdama į savo įprastų pajėgų silpnybes.
Tačiau vaidą dėl branduolinių klausimų teks atidėti ateičiai. Atrodo, kol kas pasirinkti penki principai, kuriuos šiais metais Taline įvykusiame NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikime pateikė JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton. Jie yra tokie: NATO tebėra branduolinis aljansas; nes tai branduolinis aljansas, tai šalys narės dalijasi rizika ir atsakomybe; NATO turėtų mažinti branduolinių ginklų svarbą ir skaičių; sąjungininkai turi toliau formuoti teritorinę priešraketinę gynybą; NATO reikia planų, kaip su rusais ateityje derėtis dėl ginklų kontrolės. Tačiau branduolinė problema niekur nedings. „Tornado“ atakos lėktuvų, kurie gali nešti įprastus arba branduolinius užtaisus, eksploataciją Vokietijos karinės oro pajėgos baigs 2015 metais, ir atrodo, kad juos pakeisiančiuose „Typhoon“ neketina įdiegti aviacijos elektronikos, kuri juos irgi leistų naudoti dvejopai paskirčiai.
Sunkus atvejis
Patvirtinusios naująją strateginę koncepciją, viršūnės imsis primygtiniausios aljanso problemos – neaiškių Afganistano kampanijos perspektyvų ir iki šiol per ją išmoktų pamokų. Nors kitą mėnesį JAV individualiai apžvelgs savo pažangą, vargu ar jų išvados labai skirsis nuo viršūnių išvadų Lisabonoje. Svarbiausiu akcentu taps atgautas Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (TSPP) karinis impulsas, kai pasijus realus didesnio JAV karių skaičiaus poveikis. Be to, bus džiugiai pristatytas grafikas, pagal kurį atsakomybė bus perduodama Afganistano pajėgoms, kol pagausėjęs instruktorių kolektyvas, kaip manoma, ugdo jų gebėjimus ir didina jų skaičių.
Viena išmoktų pamokų, kad NATO reikia plėtoti tai, ką aljansas vadina „visapusišku požiūriu“ į krizių valdymą – sujungti karinius ir civilinius išteklius glaudžiau bendradarbiaujant su šalimis partnerėmis (TSPP sudaro daugiau nei 20 šalių kariai), kitomis tarptautinėmis struktūromis (Jungtinėmis Tautomis ir Europos Sąjunga), NVO ir vietos valdžia. Dabar ypač jaučiama, kad, padidėjus Afganistano sukilėlių nuožmumui, NATO neužtikrino reikiamos apsaugos, kad ekonominės plėtros, valdymo, teisinių institucijų ir policijos mokymo srityse patirties turintys civiliai galėtų ir toliau dirbti savo darbą.
Daugelis iš NATO narių Afganistaną laiko sunkiu išbandymu aljansui. Šiais metais NATO vadovaujama koalicija neteko daugiau kaip 600 žmonių, o tai didžiausias skaičius nuo JAV įsiveržimo 2001 metais, ir jis tęsia nuo 2003 metų didėjančio mirčių skaičiaus tendenciją. Apie pergalę niekas nebekalba, tik apie tai, ką TSPP vadas, generolas Davidas Petraeusas, vadina „pakankamai geru Afganistanu“. Nuomonės apie tai, kaip NATO ten sekėsi, neabejotinai labai įvairios.
Iš neigiamos pusės, amerikiečius (ir britus, kanadiečius bei danus, kurių pajėgoms tenka neproporcingai daug žuvusiųjų) suerzino kai kurių šalių nenoras savo pajėgas siųsti į pavojingas vietas ir siutinantys perspėjimai ko nors nedaryti, diktuojantys savas kovos taisykles. Vienas NATO saviškis pastebi, kad tokių problemų ne visuomet kyla dėl to, kad sąjungininkai „yra viščiukai, o dėl to, kad jie neturi karo sąlygoms reikalingos įrangos“. Tokia kritika irgi pakankamai smerkianti; ji atspindi, kiek kovinė aljanso galia nukenčia nuo to, kad pernelyg daug aljanso narių gynybai skiria nepakankamai arba mažai lėšų (žr. lentelę). Be to, karas vis labiau įgauna amerikietišką atspalvį: iš dalies B. Obamai padidinus karių skaičių, bet ir dėl to, kad kelios NATO narės, ypač Olandija ir Kanada, išsiveda savo kovinius dalinius (nors, regis, tebeskiria instruktorių). Beveik visos nuomonių apklausos rodo, kad visoje Europoje visuomenė vis mažiau pritaria, jog reikia likti ir kovoti.
Teigiama bent jau tai, kad po ilgų devynerių metų NATO tebėra Afganistane, o juk per tuos metus JAV ilgą laiką, kol buvo užklimpusios Irake, kampanijai skyrė mažai dėmesio. Net ir šiandien beveik trečdalis Afganistane dislokuotų pajėgų yra ne iš JAV – daugiausia iš Europos. Be to, pernai A. Rasmussenui kur kas geriau, nei tikėtasi, sekėsi nares įtikinti, kad šios patenkintų B. Obamos prašymą skirti dar 10 tūkst. karių. Visuose dvišaliuose susitikimuose jis prašė daugiau.
Dar neaišku, ar NATO gali arba turėtų pradėti kitą tokią misiją už savo ribų. Ši organizacija tebėra regioninė, o ne pasaulinė, bet grėsmės jos narėms gali kilti iš bet kurios pasaulio vietos. Šiaip ar taip sunku įsivaizduoti, kad NATO norėtų dar kartą imtis tokios sunkios arba sudėtingos užduoties kaip Afganistanas.
Pažvelgusios į NATO misiją Afganistane, argumentų randa abi NATO ateitį svarstančios pusės. Daugelis (galbūt įskaitant JAV gynybos sekretorių Robertą Gatesą) pritarė praėjusį vasarį internetiniame žurnale „Slate“ paskelbtam komentatoriaus Fredo Kaplano straipsniui, kuriame teigiama, kad nors turėdamos sąjungininkų Afganistano kovose Jungtinės Valstijos gavo naudos, jos be reikalo vadovavimą misijai patikėjo NATO. Anot jo, šalių narių, kurios mieliau ten nedalyvautų, įtraukimas nepasitarnavo niekieno labui.
Gynybos sekretoriaus pavaduotoju politikos klausimais Busho administracijoje dirbęs Ericas Edelmanas sako, kad Afganistane paaiškėjo NATO galimybių ribos. Vašingtone įsikūrusiai idėjų kalvei Strateginių ir biudžeto vertinimų centrui (CSBA) skirtoje brošiūroje, pavadintoje „Ginčytinos JAV pirmenybės supratimas“, jis teigia, kad nors NATO tebėra vertingas kaip regioninis aljansas, dėl demografinių, ekonominių ir kultūrinių priežasčių jam bus vis svarbiau „sukaupti esminės naudingos karinės galios“. Jis rekomenduoja užmegzti partnerystę su tokiomis šalimis kaip Indija, Brazilija ir Australija, kurios galbūt norėtų ir galėtų nuveikti daugiau nei tradicinės JAV sąjungininkės, be to, yra tose pasaulio dalyse, kur šiandien nerimo dėl saugumo daugiausia.
Kitų nuomonė skiriasi. JAV atstovo aljanse Ivo Daalderio manymu, organizacijoje nedaugelis palaiko „mažesnes [NATO] ambicijas“. Be to, anot jo, kalbant apie Jungtinių Valstijų įsipareigojimus NATO ir kitų partnerių paiešką visame pasaulyje, nėra „arba… arba“. I. Daalderis priduria: „Ši administracija tiki, kad reikia stiprinti aljansus ir partnerystes – įskaitant NATO. Vienas pats nesiimsi tokių dalykų kaip Iranas, klimato kaita, ginklų platinimas, PRG arba kibernetinės grėsmes.“
Per 20 metų nuo šaltojo karo pabaigos nekrologas NATO rašytas jau ne kartą, ir kol kas visuomet per anksti. Kai drakonų pasaulyje mažiau, o gyvačių kur kas daugiau, organizacija gali atrodyti gremėzdiška. Bet ji tebėra ir beveik kiekvieną dešimtmetį mėgina keistis, kaip ir kitą savaitę. Tiek daug narių NATO dar neturėjo, o ir kitos šalys nori prisijungti. Net kritiškiausiai nusiteikę amerikiečiai pripažįsta, kad aljansui išnykus jiems jo trūktų. O kad ir kokie būtų aljanso trūkumai, dauguma NATO narių jį tebelaiko kertiniu savo saugumo akmeniu ir nepakeičiama sąsaja, kuri jungia Ameriką ir Europą. Prabėgus 61 metams aljansas šiek tiek apsitrynė, bet tebesilaiko.
