Vokietijai teberūpi Rusija, bet ne tik ji.
Naujas Vokietijos vaidmuo Rytuose: susirask draugų, išspręsk problemas.
Vokietijos kaimynės iš Rytų turi gerą atmintį ir karštą būdą. Jas jaudina viskas – nuo revanšizmo iki sandorių su Rusija joms virš galvų. Bet senasis kaltės (už karą) ir dėkingumo (už sovietų indėlį suvienijant Vokietiją) kokteilis praranda poveikį. Dabar Vokietija į Rusiją žiūri skeptiškiau, o daugiau dėmesio skiria kaimynėms.
Viena priežasčių – verslas. Vokietijos eksportuojamų prekių Čekijos Respublika perka daugiau nei Rusija. Pridėkite Lenkiją, Slovakiją ir Vengriją, ir Vidurio Europai tenka beveik dešimtadalis Vokietijos užsienio prekybos. Per pirmąjį 2010 metų pusmetį į šias šalis eksportuota už 41 mlrd. eurų, palyginti su vos 11 mlrd. eurų į Rusiją, o iš jų importuota už 40 mlrd. eurų, palyginti su 15 mlrd. iš Rusijos (įskaitant energetiką).
Diplomatija irgi keičiasi. Vadovaujant Gerhardui Schröderiui ir Helmutui Kohliui, Vokietija su Rusija siekė glaudžių ryšių. Vadovaujant Angelai Merkel, santykiai tebėra nuoširdūs, bet Lenkija dabar kur kas svarbesnė. Užsipuolimus dėl istorijos išstūmė komandinis darbas. Lapkričio mėnesį lenkų ir vokiečių užsienio reikalų ministrai Radekas Sikorskis ir Guido Westerwelle nuvyko į Minską norėdami autokratiniam Baltarusijos režimui pasakyti, kad sąžiningi prezidento rinkimai gruodžio 19 dieną būtų itin naudingi, o štai dėl balsų klastojimo visi su šalimi elgtųsi šaltai. Plėtojant tokius diplomatinius santykius, Lenkijos moralinis svoris dera prie Vokietijos jėgos, sako Lenkijos užsienio politikos analitikas Eugeniuszas Smolaras. „Vokietija be Lenkijos neatrodo patikima. Lenkija be Vokietijos neturi įtakos.“
Vokietija su Rusija privačiai tebesikalba; kartais (kaip neseniai Dovilyje vykusiame viršūnių susitikime) kartu su Prancūzija. Tai gali siutinti. Bet vokiečiai teigia laikąsi pragmatiško požiūrio. Reaguodama į Rusijos reikalavimus į ją žiūrėti rimtai, Vokietija pasiūlė vargingiausią Europos valstybę Moldovą laikyti bandomuoju atveju. Ten problema prasidėjo 1992 metais, kai Rusijos palaikomi separatistai pradėjo kontroliuoti Padniestrę. Skirtingai nuo panašių konfliktų Kaukaze, niekas nežudomas ir abi pusės bendrauja bei prekiauja. Tačiau Kremliaus užsispyrimas ir kišimasis suardė taikos planus. Rusija sako, kad jos kariai vietinius slavus saugo ne tik nuo rumuniškai kalbančios daugumos, bet ir nuo Rumunijos (kuriai Moldova kadaise priklausė) dominavimo. Cinikai pastebi, kad iš netvarkos su atskilusio regiono muitinės režimu pelnosi ir prašalaičiai, ir saviškiai.
Jau yra Vokietijos daromo spaudimo rezultatų, kurie glumina senus vilkus, maniusius, kad ką nors gali tik JAV. Kadaise uždarytas geležinkelis vėl atidarytas. Gali būti, kad kitas ėjimas – tiesioginis telefono ryšys. Viliodami priėmimu į Šengeno erdvę, kurioje galima keliauti be pasų kontrolės, vokiečiai Rumuniją įtikino patvirtinti jau seniai įstrigusį susitarimą su Moldova dėl sienos. Prezidentas Traianas Basescu ir kiti Bukarešto politikai savo kaimynę kartais laiko paklydusia provincija, o ne savarankiška valstybe. Šis žingsnis galbūt nugins iredentistų šmėklą, dažnai minimą separatistų. Jėgos šalininkai iki šiol nerimauja, kad Vokietija rezga machinacijas galbūt norėdama Rusiją įtraukti į bendrą saugumo darinį su Europos Sąjunga, bet dauguma žmonių tiesiog džiaugiasi matydami pažangą.
Be to, Vokietija siekia susitarimo tarp Makedonijos ir Graikijos (kuri abu pavadinimus laiko senovės graikų palikimu). Tai dar viena problema, kurią ilgai ir be naudos savo rankose laikė JAV. Galbūt rami nauja Vokietijos diplomatinė veikla Europos politikoje pranašauja naują erą.
