Iš vilties ir pokyčių žadėjusio kandidato negauta nei to, nei kito. Bet dėl to kaltas ne tik jis.
Praėjus jo partijai tragiškiems kadencijos vidurio rinkimams, Barackas Obama, nors pats to nejaučia, yra laimingas žmogus. Naujas vaikinas iš Ilinojaus, Senate atsidūręs 2005 metais, negalėjo tikėtis po mažiau kaip ketverių metų tapti prezidentu. Nors pasitikėjimo savimi jam ir netrūko, progos jis manė sulauksiąs vėliau. Bet dar metams nepasibaigus jo biuro Senate vadovas Pete’as Rouse’as tyliai paragino planuoti 2008 metais balotiruotis į prezidento postą, jei netyčia „ideali audra“ atvertų jam kelią.
Viena idealios audros apraiškų, B. Obamą atnešusių į Baltuosius rūmus, buvo finansinė panika, sukelta 2008 metų rugsėjį žlugus „Lehman Brothers“ ir negailestingai apnuoginusi Johno McCaino netobulą ekonomikos išmanymą. Jaunesnis kandidatas buvo ne tik komunikabilesnis, bet ir atrodė blaivesnio proto ir patikimesnių rankų sunkiems laikams. Per 2009 metų inauguraciją Atstovų rūmuose ir Senate demokratai turėjo pakankamą daugumą, o pats B. Obama džiaugėsi iš viso pasaulio gaunamais gerais palinkėjimais. Žinovai pradėjo svarstyti, ar įveikti respublikonai nėra sutriuškinti ne vieniems metams.
Kas atsitiko, kad vos po 21 mėnesio demokratai buvo sutriuškinti, o respublikonai perima Atstovų rūmų vadžias? Svarbiausia priežastis, kad ta pati B. Obamą į aukščiausią postą užnešusi ekonomikos audra sujaukė jo prezidentavimą. Bet yra ir kitų niuansų. Norint apžvelgti priežastis, pasakojimą verta suskirstyti į tris dalis: George’o Busho palikimą, sveikatos priežiūros reformos nukreiptą dėmesį ir dėl to atsiradusį atotrūkį tarp amerikiečių ir žmogaus, su kuriuo jie siejo tiek vilčių.
Užnuodytas palikimas
Visi žinojo, kad B. Obama paveldėjo tikrai pragarišką darbų sąrašą. Reikėjo gelbėti bankus nuo žlugimo, o tikrajai ekonomikai daryti dirbtinį kvėpavimą. O dar nebaigti karai Irake ir Afganistane bei baimė, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų apsupta Žemė baigia perkaisti. Išrinktam B. Obamai teko spręsti ne tik šiuos klausimus, bet ir kitus, kurių jis negalėjo numatyti. Kaip antai sprogimas BP naftos gręžimo bokšte Meksikos įlankoje, paliejęs apie 170 mln. galonų žaliavinės naftos. Bet baigiantis 2009 metams B. Obama vis tiek manė, kad jam sekėsi gana gerai, ir Oprah Winfrey laidoje save jis įvertino „geru, stipriu B su pliusu“. Pažymys nebuvo neįtikimas ar bent jau tuo metu toks neatrodė. Šiaip ar taip jo administracija anksti išsprendė kai kurias rimtas ekonomines problemas, ir gana sėkmingai.
Pirmoji problema – poreikis stabilizuoti finansų sistemą. Per paskutines darbo savaites G. Busho administracija nenoriai nusiteikusį Kongresą įkalbėjo patvirtinti TARP (angl. Troubled Asset Relief Programme), idant 700 mlrd. JAV dolerių iš mokesčių mokėtojų pinigų būtų galima panaudoti neleidžiant sistemai nuskęsti. Bet darbą užbaigti teko B. Obamos komandai. Dirbdama ji atsispyrė raginimams bankus perimti viešojon nuosavybėn ir pasirinko „išbandymo nepalankiausiomis sąlygomis“ režimą – kontroversišką būdą, kurį ilgainiui reikėjo koreguoti, bet, regis, galų gale jis suveikė: dabar JAV bankų kapitalizacija geresnė nei buvo ištisus dešimtmečius.
Tikrajai ekonomikai irgi reikėjo neatidėliotino dėmesio. Bankai nustojo skolinę, o vartotojų pasitikėjimas išgaravo. Iki rinkimų likus dviem savaitėms Federalinis rezervas prognozavo, kad tuomet 6,6 proc. siekęs nedarbo lygis ir toliau augs visus 2009 metus, o atsigavimas 2010 metais bus tik vidutinis. Taigi pereinamuoju laikotarpiu B. Obama pradėjo rengti standartinį Keinso pasekėjų variantą: įstatymo projektą dėl skatinamųjų priemonių, kurios gerokai padidintų viešąsias išlaidas ir sumažintų mokesčius.
2009 metų vasarį jis patvirtino Gaivinimo įstatymą (angl. Recovery Act), skiriantį 787 mlrd. JAV dolerių, kuriuos iš esmės reikėjo išleisti per dvejus metus: apie trečdalį mokesčių – lengvatoms, trečdalį – naujoms išlaidoms ir dar trečdalį atskiroms valstijoms.
Pereinamuoju laikotarpiu B. Obamai taip pat teko spręsti, ką daryti dėl GM ir „Chrysler“. Detroito milžinės svyravo ties likvidacija, joms grėsė žlugimas, kartu galėjęs nusinešti per milijoną darbo vietų. G. Bushas joms numetė laikiną gelbėjimo ratą, bet būtent B. Obamai teko spręsti, ar traukti valdžiai jas iš duobės. Mainais į 61 proc. akcijų GM jis davė 50 mlrd. JAV dolerių, bet sąlygos buvo griežtos. Bendrovei teko skelbti bankrotą ir atleisti vadovus. Kaip ir bankų atveju, žvelgiant atgal šis sprendimas atrodo pakankamai pagrįstas: abi bendrovės vėl veikia pelningai, o federalinė vyriausybė ketina perleisti savo dalį.
Jei 2009 metų pabaigoje sau tvirtą B su pliusu rašantis B. Obama neatrodė keistai, tai kas pasikeitė? Svarbiausia tai, kas nepasikeitė. Bankai saugesni, automobilių pramonė stipresnė, bet Keinso vaiduoklio magija nesuveikė. Recesija formaliai baigėsi prieš metus, o antrojo nuosmukio pavojus nyksta. Bet pasibaigus skatinamosioms priemonėms atsigavimas trūkčioja, o beveik 10 proc. siekiantis nedarbas užsispyrusiai nemažėja (žr. 1 grafiką). Šį vasarį, po metų nuo Gaivinimo įstatymo priėmimo, B. Obamai teko pripažinti, kad, milijonams amerikiečių neturint darbo, o dar milijonams nesugebant sudurti galo su galu, „atsigavimas ne itin jaučiamas“.
Respublikonų teigimu, tai rodo, kad skatinamosios priemonės nesuveikė. Švelniai tariant, jie viską pernelyg supaprastina. Nepartinis Kongreso biudžeto biuras sako, kad be skatinamųjų priemonių JAV darbo būtų netekę kur kas daugiau žmonių. Išties, kairiau nuo B. Obamos esančių manymu, nuviliančius rezultatus lėmė tai, kad prezidentas buvo pernelyg atsargus, o paketas per mažas. Bet tuomet, kai politikai sau leido pasinaudoti mokesčių mokėtojų pinigais, viskas atrodė ne taip. Prie TARP skirtų 700 mlrd. JAV dolerių pridurti dar kone 800 mlrd. JAV dolerių tuomet labiau priminė išlaidavimą nei šykštumą. Neaišku, ar Baltiesiems rūmams būtų pavykę gauti daugiau iš jau ir taip pritrenkto Kongreso.
Nukreiptas dėmesys
Prieš septynis mėnesius švytintis B. Obama savo parašu patvirtino radikalųjį įstatymą, kuriuo siekiama reformuoti JAV sveikatos priežiūros sistemą, ir galbūt tai buvo didingiausias jo prezidentavimo momentas. Jis sakėsi tai darąs „dėl visų lyderių, kurie iš kartos į kartą ėmėsi šio reikalo“: dėl Theodore’o Roosevelto, Franklino Roosevelto, Harry’o Trumano, Lyndono Johnsono, Billo ir Hillary Clintonų ir amžinatilsį Tedo Kennedy. Įstatymo patvirtinimas buvo „nepaprastas ir neįtikimas“, nes dėl išvedžiojimų, lobistinės veiklos ir Vašingtono žaidimų buvo lengva suabejoti, ar JAV sugebės padaryti „tokį didžiulį dalyką, tokį sudėtingą dalyką“.
Jis buvo teisus. Anot nugirstų viceprezidento Joe Bideno žodžių prezidentui pasirašymo ceremonijoje, Pacientų apsaugos ir prieinamos priežiūros įstatymas (angl. Patient Protection and Affordable Care Act) yra „užsikrušk, koks rimtas reikalas“. Bet ar protingai pasielgė B. Obama tokio didžiulio dalyko, tokio sudėtingo dalyko ėmęsis pačiame kadencijos įkarštyje, pačiais pirmaisiais metais, per didžiausią JAV recesiją, nematytą dešimtmečius?
Neturėdamos visuotinės sveikatos priežiūros sistemos, JAV seniai išsiskyrė iš turtingųjų šalių. „Obamacare“ pradės tai keisti. Pagal šią programą kiekvienas pilietis privalo įsigyti sveikatos draudimą arba teks mokėti baudą. Vargingiausi pirkėjai mainais gauna subsidiją. Už daugiau kaip 30 mln. naujų klientų, kurie anksčiau nebuvo apsidraudę, o daugybė yra jauni ir sveiki, draudimo bendrovės privalo siūlyti geresnes draudimo sąlygas. Pavyzdžiui, jos nebegalės atsisakyti drausti remdamosi ligos rimtumu, jei apsidrausdami klientai jau serga, arba apriboti, kiek sveikatos priežiūros paslaugų jos apmokės per visą kliento gyvenimą.
Kai 1935 metais JAV įvedė socialinį draudimą (pensijas), o 1965 metais – „Medicare“ (sveikatos priežiūra pagyvenusiesiems), šias didžiules programas rėmė bent dalis atstovų iš abiejų partijų. Bet nors „Obamacare“ suformuota remiantis pirmą kartą Masačusetse respublikonų gubernatoriaus Mitto Romney’aus pristatytu modeliu, sunkiai per Kongresą besiskverbiantis įstatymo projektas susidūrė su vis didesne respublikonų opozicija. Kai kurie sunerimę demokratai pranašavo, kad nepavyks sulaukti nė vieno respublikono paramos ir ragino skubėti. Bet viltis, kad galbūt jie prisidės, – ir B. Obamos sprendimas iniciatyvą palikti Kongresui užuot čiupus ją pačiam – viską užlaikė. Įstatymas, kurį prezidentas tikėjosi pasirašyti iki 2009 metų vasaros, jo stalą pasiekė tik 2010 metų pavasarį, Atstovų rūmuose arba Senate taip ir nesulaukęs nė vieno respublikono balso.
Tai turėjo būti daugiausia pasididžiavimo vertas B. Obamos administracijos pasiekimas, tačiau kampanijoje vos kelis demokratus išgirsite besigiriančius šiuo įstatymu. Dauguma ignoruoja, o daugybė laiko nuopelnu balsavę prieš jį. Juk šis įstatymas patinka nedaugeliui. Kaip ir Gaivinimo įstatymo atveju, kairieji manė, kad jis žada per mažai pokyčių, o dešinieji, kad per daug. Bet koks vieną politiką galėjęs įtikinti kompromisas iš kito atimdavo entuziazmą. Jis menkai tesprendžia augančių sveikatos priežiūros sąnaudų problemą. B. Obama liberalus nuvylė atmesdamas vieno mokėtojo sistemą ir atsisakydamas valstybinio varianto (valdžios prižiūrimos programos, kuri konkuruotų su draudimo bendrovėmis). Anot respublikonų, tokio „perėmimo“ valdžia ne tik negali sau leisti, bet tai ir nekonstituciška. Jie klausia, kaip galima įsivaizduoti (arba remiantis straipsniu dėl komercijos teigti), kad konstitucija federalinę valdžią įgalioja versti piliečius pirkti draudimą, kurio jie nenori?
Tačiau demokratai pralaimėjimą patyrė ne dėl paties įstatymo pranašumų ar trūkumų. Juk iš tiesų, nepaisant klegesio ir įniršio, rinkėjams labiausiai rūpi ne sveikatos priežiūra. „Kaiser Family Foundation“ paklausus, kuri problema daro didžiausią įtaką jų apsisprendimui kadencijos vidurio rinkimuose, 35 proc. rinkėjų nurodė ekonominę padėtį ir darbo vietas, o tik 10 proc. pasirinko sveikatos priežiūrą. Ne itin stebina esant tokiai sunkiai ekonominei padėčiai. Bet dėl to kyla klausimas, ar tik nutaręs tiek daug politinio kapitalo skirti sveikatos priežiūrai B. Obama nepadarė apmaudžios strateginės klaidos.
Tuo, kad demokratai įsikibo į sveikatos reformą, o po visų skatinamųjų išlaidų ūkiui nepavyko atsigauti, puikiai pasinaudojo B. Obamos priešai, pasakodami būtas nebūtas istorijas. Jų žodžiais, štai prezidentas, kuris krapštėsi prie ir taip veikiančios sveikatos priežiūros sistemos, kol ekonomika degė. Išties ne itin sąžininga taip vertinti B. Obamos pastangas dėl ekonomikos, bet lengva suprasti, kodėl ši istorija pasklido. Didieji prezidento ekonominiai sprendimai – dėl bankų, skatinamųjų priemonių ir Detroito – susitelkė pereinamajame laikotarpyje prieš perimant pareigas arba buvo priimti iškart po inauguracijos. Jiems tolstant, dėmesio centre atsidūrė sveikatos priežiūra ir beveik metus nė neketino to dėmesio atsisakyti.
Be to, į šią sagą buvo nemalonu žiūrėti. Kaip ne vienas prezidentas, B. Obama pareigų ėmėsi pasižadėdamas peržengti Vašingtono gentinę politiką ir neutralizuoti specialių interesų galią. Bet paaiškėjus respublikonų ketinimams sveikatos reformą paversti jo Vaterlo mūšiu, jis nusprendė, kad tai per daug rimtas reikalas, jog galėtų pralaimėti. Siekiant prastumti reformą teko imtis visų gudrybių, kurias jis iškilmingai pasižadėjo išnaikinti: patenkinti specialius interesus, kaip antai ligoninių ir farmacijos pramonės, ir politinėmis privilegijomis masinti dvejojančius sąjungininkus. Mirus senatoriui T. Kennedy, o Masačusetsui į jo vietą atsiuntus respublikoną, pasidarė tik blogiau. Senate praradę kvalifikuotą daugumą, siekdami įveikti obstrukcionistą demokratai ėmėsi abejotinos biudžeto procedūros. Savo įstatymą B. Obama gavo, bet procesas paliko nemalonų skonį, o respublikonai tvirtino, kad jis „išmuštas“ nepaisant žmonių norų.
Trūkis
Šį rugsėjį „Gallup“ paskelbė apklausą, kurioje nurodė penkis pagrindinius administracijos pasiekimus, o respondentų paklausė, kuriems jie pritaria. Dauguma (61 proc. prieš 37 proc. nepritariančių) pritarė vienam – šią vasarą patvirtintai finansų įstaigų kontrolės reformai. Likusiems keturiems nepritariama: finansų sistemos gelbėjimui (61 proc. prieš 37 proc. pritariančių), skatinamųjų priemonių paketui (52 proc. prieš 43 proc.), automobilių gamintojų gelbėjimui (56 proc. prieš 43 proc.) ir sveikatos reformai (56 proc. prieš 39 proc.).
Vėliau tą patį mėnesį prezidentas pripažino, kad jam nepavyko pakankamai išpopuliarinti savo politikos krypčių. „Kadangi mūsų laukė tiek daug dalykų, turbūt kur kas daugiau laiko skyrėme tinkamo politikos turinio paieškoms nei tinkamiems politiniams santykiams, – sakė jis „New York Times“. – Turbūt mano administracija nederamai didžiuojasi, – ir už tai prisiimu atsakomybę, tai kilo iš viršūnių, – kad ketinome daryti gerą darbą, net jei trumpam jis nepopuliarus.“ Gera politika, bet prasti viešieji ryšiai – nepopuliarios vyriausybės visur taip teisinasi. Bet prasti viešieji ryšiai vargu ar atspindi, kiek artumo, kuris su amerikiečiais jį sujungė būnant kandidatu, B. Obama prarado prezidentaudamas. Spalio mėnesį CBS apklausoje nustatyta, kad B. Obamos darbui sprendžiant ekonomikos problemas pritaria 38 proc. amerikiečių, nors metų pradžioje dar buvo 46 proc. Kai ekonominė padėtis prasta, rinkėjų meilumo sulaukti sunku bet kuriam prezidentui. 1982 metais artėjant Ronaldo Reagano vidurio kadencijos rinkimams, smunkančio palaikymo nesulaikė netgi džiugus jo nusiteikimas. Bet R. Reaganui bent jau pavyko sukontroliuoti, kas kalbama, ir išvengti lauktos nesėkmės rinkimuose.
O štai B. Obamai sekasi sunkiai. Pastarųjų savaičių kampanijoje jis mėgino atgaivinti tą kibirkščiuojantį jaudulį, paskatintą jo prezidento rinkimų kampanijos, bet rinkėjus 2008 metais įkvėpęs žmogus dabar daugeliui atrodo profesoriškas ir tolimas.
Agitacinėje kalboje jis mėgino paprastai, dviem punktais paaiškinti, kas nepavyko. G. Bushas paliko didžiausią ekonominę netvarką nuo Didžiosios depresijos, o neatsakinga Respublikonų partija ne tik atsisakė naujajam žmogui padėti tą netvarką sutvarkyti, bet ir visais būdais stengėsi trukdyti. Štai G. Busho žodžiai, pasakyti Portlande (Oregonas) susirinkusiems žmonėms: „Va, žiūrėkit, kaip jie sumetė – ir tai buvo protingi politiniai sumetimai. Jie sau tarė, o velnias, na, ir netvarką padarėm, dabar esam tokioj skylėj, kad B. Obamai prireiks visko, ką turi, vien mėginant mus ištraukti. Ekonomikos taisymas užtruks. Žmonės bus pikti ir susierzinę. Ir jei tiesiog sėdėsim nuošalėj, kiekvienam žingsny prieštaraudami B. Obamai ir demokratams, jei nepritarsim net toms politikos kryptims, kurias paprastai palaikėm, kurios padeda smulkiajam verslui arba mažina mokesčius, gal pavyks pasinaudoti žmonių pykčiu ir susierzinimu – jie pamirš, kad būtent mūsų darbai paskatino tai.“
Nereikia nė sakyti, kad respublikonai prieštarauja tokiai įvykių versijai. Taip, Atstovų rūmuose visi respublikonai balsavo prieš skatinamąsias priemones, bet jie sako, kad nors ir, oi, tikrai norėję padėti, principinga opozicija negalėjusi mechaniškai pritarti demokratų parengtam įstatymo projektui, kuriame gausu politiniais motyvais pagrįstų dotacijų. Už respublikonų partinę drausmę Atstovų rūmuose atsakingas Ericas Cantoras sako, kad vieningai nepritardami respublikonai elgėsi „kaip suaugusieji, kai neapgalvotai ir dosniai buvo švaistomi mokesčių mokėtojų centai“, ir tikrai ne kaip nepritariančiųjų partija.
Galbūt. Bet net jei B. Obama teisus, kad respublikonai tiesiog nepelnytai naudojasi bendru nepasitenkinimu, jie anksčiau už jį pamatė išsiliejusį visuomenės įniršį, kai sąžiningiesiems patiems apmokant savo sąskaitas, bankininkai ir skolininkai buvo išperkami. Arbatėlės judėjimas kilo 2009 metų vasarį, kai buvęs biržos prekeivis iš Čikagos Rickas Santelli per televizijos transliaciją pasipiktino naujiena dėl planų padėti namų savininkams, nesugebantiems padengti paskolų. „Tai Amerika! – šaukė jis. – Kiek jūsų norite mokėti kaimynų skolas, už kurias jie įsigijo papildomą vonios kambarį, o nesugeba apmokėti sąskaitų?“
Reikia pasakyti, kad už TARP – visų gelbėjimo priemonių motiną – Kongrese vis dėlto balsavo daug respublikonų. Bet dabar daugelis sako besigailį, o teisėtas arbatėlių dalyvių pyktis partijoje įpūtė naują ugnį. Kadangi arbatėlių dalyviai B. Obamą laiko išlaidžiu socialistu, ketinančiu sudraskyti konstituciją ir sunaikinti verslo laisvės sistemą, lapkričio 2 dieną jie nusiteikę ateiti ir balsuoti prieš demokratus.
Kita vertus, daug progresyvių rinkėjų, kurie 2008 metais jį palaikė entuziastingiausiai, B. Obamos atsargumu nusivylė. Jie tikėjosi gerokai daugiau: ne tik drąsesnės sveikatos reformos versijos, bet ir imigracijos reformos, veiksmų dėl pasaulinio atšilimo, greitesnio pasitraukimo iš Afganistano, sprendimų įtvirtinant gėjų teises ir Gvantanamo uždarymo.
Nieko panašaus nepadaryta. Nujausdamas, kad priešinsis ne tik respublikonai, bet ir jo paties partija, B. Obama dėl imigracijos nesiėmė nieko rimto ir tuo nuvylė ispanų kilmės rinkėjus. Kalbant apie pasaulinį atšilimą, viršūnių susitikimas Kopenhagoje sužlugo, o emisijas ribojančio energijos įstatymo projektas, perėjęs Atstovų rūmus, įstrigo Senate, ir prie to nemenkai prisidėjo prezidento sprendimas pirmenybę teikti įstatymams dėl sveikatos sistemos. Savo metinėje kalboje praėjusį sausį jis pažadėjo panaikinti „Neklausk, nesakyk“ tvarką, kuri atvirai savo homoseksualumą pripažinusiems asmenims neleidžia tarnauti ginkluotosiose pajėgose, bet tai dar nepadaryta. Tiesą sakant, dėl techninių priežasčių administracija šiuo metu teikia apeliaciją dėl praėjusį mėnesį federalinės teisėjos priimtos nutarties, skelbiančios šią tvarką nekonstitucine.
Baigėsi tuo, kad, skirtingai nuo emocingai nusiteikusių respublikonų, daug liberalių B. Obamos rėmėjų per šiuos tarpinius rinkimus liko namie, galutinį sprendimą dėl šio mįslingo prezidento palikdami 2012 metų prezidento rinkimams. Galbūt iki to laiko B. Obama atgaus savo jėgas arba, o tai būtų dar geriau, ekonomikos augimą. Bet kol kas demokratams tai nepadeda.
