- J. Čičinskas.
Staiga įsiplieskusi diskusija dėl galimai nepamatuoto maisto kainų kėlimo ir valdžios reakcijos į šiuos veiksmus ilgai išlieka populiari. Pirmiausia ji svarbi tuo, kad kelia ne tik Lietuvai svarbų klausimą: sveika ar sukrypusi yra kai kurių gaminių rinka ir ką daryti, kad ji nevirstų karikatūra?
Šį kartą kalbama apie kai kurių plačiausiai vartojamų maisto prekių – duonos ir pieno produktų – kainas. Per devynis šių metų mėnesius Lietuvoje maisto produktai pabrango 2,1 proc., palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu. Tai truputį viršija bendrą kainų lygio kilimą (infliacija buvo 1,8 proc.), bet nė iš tolo neprilygsta būsto, elektros, dujų ir kito kuro arba transporto brangimui (5,5–6,6 proc.) per tuos devynis mėnesius.
Tačiau kritikos ugnis nukreipta į maisto produktus, nes jų kainos daug labiau priklauso nuo vietinių gamybos ir prekybos sąlygų.
Krizės metais visuomenė yra gerokai jautresnė materialinės gerovės problemoms. Ateina antroji krizės žiema, žmonių pajamos nedidėja ir nedidės, išlaidos būstui toliau augs, o sukerojęs nedarbas smaugs daugelį šeimų.
Dabar gaminame ir vartojame kiek daugiau nei 2005 metais. „Eurostat“ duomenimis, tada bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui, skaičiuojant pagal kainų lygį koreguotais eurais (t. y. perkamosios galios standartais, PPS), sudarė 11 900 PPS, o 2009 m. – 12 500 PPS (šįmet bus dar daugiau). Tačiau tas kiekis dabar dalijamas kur kas nelygiau jau vien dėl šoktelėjusio nedarbo.
Maža to, gerokai padidėjo Lietuvoje kapitalą investavusių užsieniečių uždirbamo pelno išvežimas iš Lietuvos (sumažėjo jo reinvesticijų). Vis daugiau sukurto BVP tenka skirti augančiai užsienio skolai tvarkyti. Todėl bendrosios nacionalinės pajamos (BNP), nuo kurių tiesiogiai priklauso žmonių gerovė, krizės metais Lietuvoje sumenko labiau nei BVP ir augs lėčiau nei BVP.
Agrarinės ekonomikos instituto pateikti duomenys rodo, kad minėtos manipuliacijos kai kurių maisto produktų kainomis įvyko dėl to, kad rinkoje dominuojantys mažmeninės prekybos tinklai eilinį kartą išnaudoja savo galimybes keisti kainas. Panorėję jie įstengia padidinti prekybos antkainį.
Tokio elgesio motyvai aiškūs: mažmeninė prekių apyvarta Lietuvoje smarkiai krito (sausio–liepos mėnesiais ji vis dar buvo 9,2 proc. mažesnė nei pernai tuo pačiu laiku), bet operacinių išlaidų prekybininkai, matyt, nesugebėjo sumažinti tokiu pačiu mastu. Be to, pakėlus antkainį galima „pastorinti“ pelno maržą ir taip išsaugoti tokį patį pelną net ir krintant prekių apyvartai. Antrąjį šių metų ketvirtį visos Lietuvos įmonės uždirbo 1,4 mlrd. litų pelno, didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonės buvo tarp pelniusių daugiausia.
Pelnas yra verslo sėkmės rodiklis. Ar turėtų pasigirsti plojimai? Mūsų atveju yra kiek kitaip: plojimų negirdėti – į sceną įžengia Vyriausybė. Ji iškelia idėją nustatyti prekybos antkainio ribas (kitas variantas – apriboti prekybos tinklų pelno maržą).
Didžiųjų prekybos tinklų įgūdžiai smarkiai padidinti prekybos antkainį atsirado dėl oligopolinės struktūros mažmeninės prekybos rinkoje, t. y. dėl rinkos ydų, o valstybinės valdžios atstovų siūlomos priemonės yra analogiškų viešosios politikos prigimtinių ydų apraiška.
Rinkos mechanizmas lieka gyvas ir duoda nenuginčijamą naudą pirmiausia dėl laisvo kainų mechanizmo. Kainų reguliavimas pragaištingas todėl, kad tai – žingsnis į sąnaudų reguliavimą. „Pridėk prie sąnaudų tiek ir ne daugiau“ reiškia „nebūk kvailas, nemažink sąnaudų“. Tokia buvo planinė ekonomika. Kai pasibaigus Antrajam pasauliniam karui sovietų ekonomika buvo atkurta, principai „išleisk, kiek nurodyta“, „parduok, už kiek nurodyta“ baigėsi tuo, kad vis didesnė metinės produkcijos dalis turėjo būti skiriama gaminimo procesui palaikyti, taigi vis mažiau likdavo vartojimui ir grynosioms investicijoms.
Oligopolinės rinkos kartelinius ekscesus galima šalinti pasirūpinus rinkos sveikata – oligopolinę rinką daryti bent kiek artimesnę tobulos konkurencijos rinkai. Valdžia turėtų stengtis atgaivinti konkurenciją. Juk būtent konkurencija padarė Lietuvą visiems prieinamų mobiliųjų komunikacijų vartotojų šalimi. Matome, kaip šoktelėjo pieno supirkimo kainos, kai pieno perdirbėjai įsitikino, jog vienas pieno gamintojų kooperatyvas statys naują pieno perdirbimo įmonę Lietuvoje.
Pirmas mažmeninės prekybos sanavimo žingsnis jau aiškus: viešai skelbti prekių įvairiuose prekybos tinkluose kainas. Tai taisytų vieną iš rinkos ydų – informacijos asimetriją. Kitaip nei tobulos konkurencijos atveju, šiandienis vartotojas neturi galimybių lyginti prekių kainų ir rinktis jam geriausią variantą. Vartotojai oligopolinėje rinkoje turi susitaikyti su tuo, kas parašyta kainų etiketėse jiems artimiausiame prekybos centre. Nevyks jie į tolimesnes parduotuves ir ėmus skelbti kainas, bet pats įkainių viešumas neabejotinai stiprins konkurenciją.
Kitas, svarbesnis, žingsnis būtų kartelinio elgesio persekiojimas ir sankcijos. Nei Konkurencijos tarybai kas atneš, nei ji pati ras popieriuje ar kompiuteriuose užprotokoluotus susitarimus dėl kainų, rinkų ar tiekėjų. Esant oligopolinei rinkai susitarimų nereikia – pakanka sekti paskui lyderį. Mūsų įstatymai turėtų užtikrinti galimybes identifikuoti tokį elgesį ir jį eliminuoti, o teismai privalėtų pradėti tiksliau skirti vienašalį kainų diktavimą (t. y. baustinus kartelinius veiksmus) nuo rinkai įprastų susitarimų dėl kainų.
Bent kiek didesnis valstybės kišimasis į ūkinę veiklą nėra nei pageidautinas, nei nepavojingas. Bet jei šen ar ten ūkinė veikla padvokusi, intervencija būtina. Atsakomybė išsaugoti rinką – valdžios priedermė.
____________________
Dr. Jonas Čičinskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius. Šis komentaras išspausdintas IQ žurnale, 2010 m. lapkričio mėn. numeryje.
