Sutaupė pramonės sąskaita
Pasaulį apėmė ekologijos bumas. Didžiulė paskata verslininkams
ieškoti sprendimų, padedančių taupyti gamtos resursus ir mažinančių išlaidas, –
ekonominis efektas.
„Ekologija lygu ekonomika“, – tvirtina krakmolo ir glitimo
gamintojos bendrovės „Amilina“ generalinis direktorius Mindaugas Gedvilas.
Bendrovės vadovas pripažįsta, kad prieš porą metų krakmolą
pradėjusi gaminti įmonė patyrė nemenkų nuostolių, nes nebuvo pasiruošusi ir
galbūt net neįsivaizdavo, koks tai sudėtingas technologinis procesas. Nemenkų
išlaidų pareikalavo ir didesnis, nei planuotas, nuotekų užterštumas: spėju, kad
kelis 2008-ų metų mėnesius tikriausiai 50 proc. „Aukštaitijos vandenų“ gaunamų
įplaukų sudarė „Amilinos“ sumokamas mokestis.
Naujokė krakmolo gamintoja tuomet tapo savotišku įrankiu,
kompensavusiu „Aukštaitijos vandenų“ patirtus nuostolius dėl viena po kitos iš
Panevėžio pramonės žemėlapio išnykusių įmonių: bankroto neišvengusių „Semos“,
„Ekrano“, „Lino“ gamyklų, į Kėdainius pasitraukusių cukraus gamintojų.
„Esu įsitikinęs, kad „Amilinos“ mokėti milžiniški mokesčiai
leido „Aukštaitijos vandenims“ dar kurį laiką nekelti geriamojo vandens ir
nuotekų valymo tarifų. Vadinasi, dėl mūsų patiriamų nuostolių tuomet sutaupė ir
eiliniai vandens vartotojai“, – pažymi M.Gedvilas.
Išlošė per ekologiją
„Amilinos“ atvejis tik patvirtino: posakis, kad nėra to blogo,
kas neišeitų į gera, tinka ir versle. Nepaisant skausmingo krakmolo gamintojos
starto ir gana sunkių pirmųjų veiklos metų, įmonei pavyko rasti išeitį, kaip
suderinti du „e“ – ekologiją ir ekonomiką.
„Patiriami nuostoliai privertė mus investuoti į savo gamybos
proceso patobulinimą taip, kad nuotekų taršą gerokai sumažintume netgi ir
neturėdami savo vandenvalos įrenginių. Tokiu atveju automatiškai sumažėjo ir
mokesčiai įmonei“, – aiškina M.Gedvilas.
Bent penkis šešis kartus sumažinusi vandens taršą „Amilina“
dabar per metus „Aukštaitijos vandenims“ sumoka apie 1,5 mln. litų už maždaug
240 kub. m išvalomų nuotekų. Prieš porą metų įmonei tekdavo tiek pakloti vos už
du mėnesius.
Investuoti skatina ekonominė nauda
Pasak direktoriaus, jei „Aukštaitijos vandenų“ taikomi tarifai
taptų nepakeliami, „Amilina“ turi atsarginį variantą – pasistatyti savo valymo
įrenginius. Tačiau įsipareigojusi sumažinti taršą ir savo planą įvykdžiusi
krakmolo gamintoja nesvarsto galimybės ištrūkti iš monopolininkės Savivaldybės
įmonės glėbio ir nekuria planų statyti vandenvalos įrenginius.
„Nuo to nukentėtų „Aukštaitijos vandenys“, „Amilinai“ tektų
ilgai laukti, kol projektas atsipirks, o tai ekonomiškai visiškai nelogiška. Ir
atitinkamai kiltų mokestis už vandenį gyventojams, nes „Aukštaitijos vandenys“,
netekę tokio svaraus kliento kaip mes, nedirbtų nuostolingai. Todėl mūsų
pasirinkta strategija – stengtis mokėti už vandenį tiek, kad mums neapsimokėtų
statyti savo valymo įrenginių“, – pabrėžė M.Gedvilas.
Direktorius skaičiuoja, kad, įvertinus dabar sumokamus
mokesčius, iš tokio projekto ekonominę naudą įmonė pajustų nebent po dešimties
metų.
„Mums nėra prasmės investavus tiek metų laukti. Mes vykdome
gerokai greičiau atsiperkančius projektus. Ekologija ir ekonomika visada eina
kartu. Jei mažiau terši, mažiau ir moki. Nesame mes labai „žali“, tiesiog
tokiais tapti mus skatina dideli nuotekų tvarkymo įkainiai. Jie verčia įmonę
investuoti į ekologiją tam, kad mokėtų mažiau“, – pažymi „Amilinos“ vadovas.
M.Gedvilas neabejoja, kad daugelis įmonių į ekologiją
investuoja tada, kai iš to patiria ekonominę naudą.
Tarp Rytų ir Vakarų
Lietuvoje pramonės įmonėms taikomi vandens valymo tarifai,
pasak direktoriaus, vis dar laviruoja tarp nustatytųjų Rytų ir Vakarų
valstybėse. Vienus didžiausių vandenvalos įkainių Europoje nustačiusi Rusija.
Europos Sąjungoje pramonės įmonėms taikomi kur kas mažesni tarifai nei
Lietuvoje.
„Negalima neatkreipti dėmesio, kad Rusijoje už nuotekų valymą
fantastiškai mažai moka gyventojai. Tą nesunku suprasti prisiminus netolimą
praeitį. Sovietiniais laikais ir Lietuvos gyventojai nebuvo pratę mokėti nei už
vandenį, nei už vandenvalą. Tuometė politika mokesčių naštą buvo perkėlusi
įmonėms – pramonė subsidijavo socializmą. Tokią situaciją Rusija išsaugojo iki
šiol. Tačiau aišku, kad vandens tiekimo bendrovei aptarnauti gyventoją atsieina
kur kas brangiau nei pramonės įmonę. Vieno kubinio metro nuotekų išvalymo
savikaina privačiam asmeniui yra nepalyginti didesnė nei pramonės objekto. Tai
ir yra atsakymas, kodėl Vakarų Europoje už nuotekų valymą gyventojai moka
daugiau nei pramonės įmonės“, – pastebi M.Gedvilas.
Generalinis direktorius sutinka, kad dėl sumenkusių pajamų šiuo
metu Lietuvoje pritaikyti europietišką modelį būtų nerealu. Tačiau socialinės
neteisybės galima įžvelgti ir dabar skaičiuojant tarifus. Dėl „Aukštaitijos
vandenų“ taikomo fiksuoto skaitiklio mokesčio nukenčia taupiausi vartotojai:
mažai vandens išnaudojantiems gyventojams kubinio metro kaina, išdalijus
skaitiklio mokestį, tampa gerokai didesnė nei išleidžiančiųjų daug.
Direktorius įsitikinęs: nors per dvidešimt nepriklausomybės
metų Lietuva nepasivijo Vakarų Europos, tačiau ateityje ir mūsų valstybėje
milžiniškus kiekius vandens suvartojančiai pramonei bus skaičiuojami mažesni
įkainiai nei gyventojams.
„Tas europinis modelis kada nors Lietuvoje bus pritaikytas,
tačiau tada, kai tą leis padaryti lietuvių pajamos“, – tiki M.Gedvilas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
P. Luko nuotr. Paskata. M.Gedvilas neabejoja,
kad daugelis įmonių į ekologiją investuoja tada, kai iš to patiria ekonominę
naudą.
