Sutuoktinio nenori prisiminti
Prieš keletą metų už Egipto piliečio ištekėjusi panevėžietė
Rasa netikėjo mamos abejonėmis dukters laime. Dabar 30-metė moteris pripažįsta
nenorinti prisiminti nei savo santuokos, trukusios vos porą metų, nei
saulėtosios vyro tėvynės.
„Nenoriu tvirtinti, kad mus išskyrė kultūrų skirtumas. Galbūt
ir mūsų atveju galima kaltę dėl žlugusios santuokos suversti, kaip įprasta,
nesutapusiems charakteriams. Tam, kad priimtum žmogų kitokį – tikintį kitą
dievą, besilaikantį kitokių papročių, turintį kitokį požiūrį į moterį ir vaikų
auklėjimą, vien meilės neužtenka“, – išvadas daro Rasa.
Panevėžietės ir septyneriais metais vyresnio Ahmedo keliai
susikirto emigrantų knibždančiame Londone. Prekybos centre užkalbinęs
simpatiškas tamsaus gymio vaikinas Rasą taip sužavėjo savo guvumu, kad ši, ilgai
negalvojusi, brūkštelėjo ne tik savo elektroninio pašto adresą, bet ir telefono
numerį.
Užbūrė komplimentais
Ką tik į svečią šalį padirbėti viešbučio kambarine atvykusiai
Rasai egzotiška pažintis padėjo išsivaduoti iš artimųjų, draugų ilgesio, netgi
didžiulis miestas pirmą kartą iš Lietuvos koją iškėlusiai merginai nebeatrodė
toks bauginantis.
„Mūsų draugystei nepritarė ne tik mano tėvai, bet ir draugai.
Visi mane ragino, kad būčiau atsargesnė. Mat, prisiklausę visokių istorijų apie
kitataučių ir kito tikėjimo vyrų skriaudžiamas lietuves, bijojo, kad ir panašaus
likimo ir aš neišvengsiu. Bet jaučiausi tarsi pakvaišusi. Iki tol niekas man
nebuvo rodęs tiek dėmesio, kiek Ahmedas. Per visą savo gyvenimą turbūt
nebeišgirsiu tiek komplimentų, kiek per kelis draugystės mėnesius prisakė
Ahmedas“, – „Sekundei“ pasakojo Rasa.
Panevėžietė pripažįsta, jog ir pati truputį baimindavosi dėl
mylimojo kilmės, tačiau po pusmečio ryžosi apsigyventi kartu. Trečią dešimtį
įpusėjusi mergina tikėjo suradusi savo vietą po saule ir svajojo apie šeimos
židinį.
„Norėjau šeimos, jaukių namų. Abu svajodavom apie būrį atžalų.
Jis, kilęs iš septynių vaikų šeimos, planavo ir pats būti daugiavaikiu tėvu.
Ahmedas buvo įsitikinęs, kad gimdyti ir auginti vaikus – moters pareiga. Į tas,
kurioms užtenka vieno ar dviejų vaikučių, žiūrėjo skeptiškai“, – pamena Rasa.
Pabėgo su vaiku ant rankų
Oficialiai įtvirtinti santykių pora trumpam sugrįžo į Lietuvą.
Praėjus vos porai metų panevėžietė į tėvynę parskrido be atgalinio bilieto į
Londoną. Ir ne viena – su metukų sūneliu ant rankų.
Vienoje Londono kavinėje virėju darbavęsis Ahmedas žmonai
kategoriškai uždraudė ne tik dirbti, bet ir siekti mokslų. Jo supratimu, moters
vieta – namuose.
„Viešbutis man turėjo būti tik laikina stotelė Londone.
Lietuvoje įgijusi anglų kalbos mokytojos specialybę nenorėjau visą gyvenimą
lenkti nugaros. Svajojau baigti ekonomikos kursus, gal net savo verslą pradėti.
Ahmedo šeimos vizija buvo visai kitokia“, – gailisi per vėlai praregėjusi Rasa.
Pasak jos, dažni ginčai įsiplieksdavo ir dėl pinigų. Ahmedas
mėgo gyventi plačiai, neskaičiuodamas išlaidų.
Rasos teigimu, jam mažai rūpėjo, kad persikėlus gyventi į namą
nuomos kaina pasidarė šeimai nepakeliama našta, kad gimus vaikui išlaidos
šoktelėjo keliskart, o pajamos nedidėjo.
„Vaiką jis mylėjo beprotiškai. Didžiuodavosi, kad pirmas gimė
sūnus. Bet nė vieno karto nėra naktį kėlęsis jo pamaitinti, nuraminti
verkiančio, niekada nėra pakeitęs sauskelnių. Jaučiausi tarsi būčiau tarnaitė
savo pačios namuose“, – prisipažįsta Rasa.
Moteris išgyveno skaudžias skyrybas. Žmonos sprendimą pasukti
skirtingais keliais Ahmedas įvertino kaip didžiulį pažeminimą. Rasa nenori
prisiminti tuomet namuose vykusių dramų ir jos kūną ženklinusių mėlynių.
„Labiausiai bijojau, kad iš manęs gali atimti sūnų“, – teigia
Rasa.
Moteris ryžosi avantiūrai – patikinusi, kad skrenda aplankyti
seniai matytų tėvų, ir pažadėjusi grįžti, išsiprašė išleidžiama į Lietuvą. Rasa
dėkoja likimui ir tuomet Ahmedui atostogų nesutikusiam duoti darbdaviui.
„Išlipusi Rygos oro uoste Ahmedui iš karto paskambinau ir
pasakiau, kad nebegrįšiu, o dokumentus dėl santuokos nutraukimo atsiųsiu. Iki
šiol negaliu atsistebėti, kaip tąkart jis sugebėjo susivaldyti.
Dėl to, kad iširo šeima, kalta ne Ahmedo kilmė, o mudviejų
nesusikalbėjimas. Vien todėl, kad man nepasisekė, nenoriu daryti apibendrintų
išvadų, jog visi arabai blogi šeimos vyrai. O kiek įvyksta skyrybų su lietuviais
– ką tada turėtume pasakyti apie savo tautiečius?“ – svarsto skaudžią santykių
dramą išgyvenusi Rasa.
Libane pasijuto sava
Iš Panevėžio rajono mažo kaimelio kilusi ir už libaniečio
ištekėjusi Lina tvirtina: nors arabų papročiai ją vis dar stebina, tačiau
gausioje vyro šeimoje Libane jaučiasi sava.
„Libaniečiams įgimtas nuoširdumas ir svetingumas. Be to,
kraštas pastebimai europietiškėja“, – įsitikinusi Lina.
Mergina juokauja, kad su būsimuoju vyru susipažinti padėjo
batai. Berlyne aukle dirbusi mergina kartą su draugėmis po iškylos per
parduotuves nusipirkusi naujus batelius persiauti užsuko į kavinukę.
Prie gretimo staliuko sėdėjo ir Ali su draugais. Vaikinams
užkalbinus smagias merginas Lina nepratarė nė žodžio. Vėliau jaunuolis
pripažino, kad būtent šviesiaplaukės santūrumas jį ir sužavėjęs.
Užteko trijų pažinties mėnesių, kad pora kartu išvažiuotų į
Olandijos sostinę Amsterdamą, kur vaikinas gavo darbą. Vėliau kurį laiką
pagyvenę Ali šeimoje Libane sutuoktiniai jau trejetą metų apsistoję Londone ir
jame mato savo ateitį.
Griauna mitus apie arabus
Lina neslepia, kad Lietuvoje likę giminės, sužinoję apie jos
pasiryžimą tekėti už musulmono, atvirai reiškė abejones. Tačiau dvylikos vaikų
šeimoje užaugusio Ali artimieji europietę sutiko kaip dukterį ir seserį.
Lina nesutinka su nuomone, kad musulmonai nepakantūs
kitatikiams. Netgi skirtingų tikėjimų vaikai vedami į vieną mokyklą. Libane
tuokdamasi lietuvė atliko būtiną formalumą – pripažino musulmonų tikėjimą,
tačiau išpažįsta krikščionybę.
Gryna neteisybe Lina vadina ir kalbas, kad arabų šeimose
moteris užima tarnaitės vietą.
„Arabai nemėgsta, kad moteris dirbtų. Išlaikyti šeimą – vyro
pa-reiga. Bet namo parnešami pinigai atiduodami moteriai. Žinoma, galbūt yra
vyrų, išnaudojančių sutuoktines, bet ir Lietuvoje ne visos šeimos darnios“, –
įsitikinusi Lina.
Ji tvirtina plačioje Ali giminėje nesutikusi nesutariančių
porų. Be to, nemažai moterų turi darbą. Tiesa, anot jos, libanietės nesirenka
vadinamųjų juodų – valymo, tvarkymo darbų. Jie paliekami emigrantėms.
Ali šeimoje kurį laiką gyvenusios Linos pareiga buvo rūpintis
sūneliu ir namais. Jauna moteris niekur nedirbo, o sutuoktinis, kaip ir dera
tvarkingos šeimos galvai, uždirbtus pinigus patikėdavo žmonai.
Šią libanietišką tradiciją šeima išsaugojo iki šiol. Dabar Lina
Londone augina jau du vaikučius, o Ali dar labiau stengiasi, kad jo šeimai nieko
netrūktų.
Linos teigimu, arabas vyras labai dėmesingas savo moteriai:
visada pastebės ir pagirs naują drabužį, makiažą ar šukuoseną, padėkos už
kiekvieną darbą.
Anot pašnekovės, Libane teisės aktai numato, kad tėvams
išsiskyrus vaikai iki 13-os metų gyvena pas motiną. Vėliau juos turėtų pasiimti
auginti tėvas, tačiau, Linos teigimu, visada atsižvelgiama į vaikų norus.
Moteris įsitikinusi, kad jų šeimai niekada neteks klausti sūnų,
ką jie pasirinktų – mamą ar tėtį.
Neįnoringos slavės
Mišriose santuokose gimę vaikai, sulaukę šešiolikos, patys gali
nuspręsti, kokią tautybę pasirinkti. Pasak Panevėžio civilinės metrikacijos
skyriaus specialistės Jūratės Lipskienės, tėvai, registruodami gimusį vaiką,
dažniausiai pasinaudoja teise ir jo gimimo liudijime nenurodo atžalos tautybės.
Metrikacijos skyriaus darbuotojai pastebi tendenciją, kad
vaikui lietuvio tautybę suteikti linkę slaves vedantys vyrai lietuviai.
„Jei tėtis – lietuvis, o mama – rusė, baltarusė ar ukrainietė,
dažniausiai tėvai prašo vaiko gimimo liudijime nurodyti lietuvio tautybę. Bet
kai lietuvės teka už egzotiškų šalių piliečių, laukiama, kol vaikui sukaks
šešiolika ir pats pasirinks tautybę“, – teigė J.Lipskienė.
Registruoti santuoką apsisprendusioms mišrioms poroms tenka
migracijos skyriuose atlikti patikrinimo testus. Pagal juos specialistai
įvertina, ar taip nebandoma sudaryti fiktyvios santuokos, suteikiančios galimybę
ne Europos Sąjungos šalių piliečiams laikinai apsigyventi ES.
Panevėžio apskrities VPK Migracijos skyriaus Užsieniečių
reikalų poskyrio viršininkės Renatos Gailiušienės teigimu, pastaruoju metu
tikrinama kone kiekviena pora. Sužadėtiniams tenka atsakyti į 20 testo klausimų
– apibūdinti bendrą gyvenamąjį būstą, išvardyti antrosios pusės artimųjų,
giminaičių, bendrų draugų vardus.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
