Nemalonu prisipažinti
Keista, bet kai kuriose šeimose gyvenimo partneriai pavydi
vienas kito vaikams. Toks jausmas atrodo sunkiai suvokiamas ir griaunantis visus
įsitikinimus apie besąlygišką tėvų meilę.
Vis dėlto, psichologo Mendžio Bairono tvirtinimu, šis reiškinys
daug dažnesnis, nei gali atrodyti. „Dažniausiai žmonės gėdijasi tokių jausmų ir
stengiasi juos slėpti kuo giliau. Bet tos emocijos bet kurį gali užklupti visai
netikėtai, – teigia M.Baironas. – Patiriamas dvigubas psichologinis smūgis –
pirmiausia ima kamuoti primityvus pavydas, o paskui pabunda kaltės jausmas.“
Kodėl taip nutinka ir kaip tokį pavydą nugalėti?
Problemos užuomazgos
Pavydėti vaikui imama vos jam gimus. Šeimos santykių
specialistų manymu, kai porą papildo dar vienas asmuo, kuris nors iš jų
paprastai tampa nebe toks svarbus. Dažniausiai tas „trečias nereikalingas“ būna
tėvas.
Daugelis moterų lygina emocinę ir fizinę motinystės būseną su
įsimylėjimu, ir tai natūralu.
Bet tėvystės patirtis atskleidžia ir abiejų sutuoktinių
nemalonius vaikystėje išgyventus sunkumus, sukeltus jų pačių tėvų.
Pavydas vaikui meilės atsiranda, jei vienas iš tėvų būdamas
mažas jautėsi nepakankamai artimas su savo gimdytojais ir trūko jų dėmesio.
Pavyzdžiui, jei moteris vaikystėje jautė, kad motina jai per
mažai rodo švelnumo ir meilės, susilaukusi savo vaiko paprastai renkasi iš
dviejų galimų elgesio variantų: arba būna griežta, reikli ir pernelyg nesidomi
savo atžalos išgyvenimais, arba skiria mažajam visą savo dėmesį ir laiką, nes
įsitikinusi, kad yra be galo reikalinga savo vaikui, o šis – jai.
Antruoju atveju ji pagaliau gali užmiršti kadaise patirtas
nuoskaudas ir patirti palengvėjimą, nes beatodairiška meilė vaikui kompensuoja
tai, ko pačiai taip trūko esant mažai.
Prioritetų kaita
Kai mamos dėmesio centru tampa kūdikis, tėtis ima jaustis
pažeidžiamesnis, o ypač fiziniu atžvilgiu. Tokius jausmus jam sukelia ne faktas,
kad moteris didžiąją dalį savo dėmesio skiria vaikui, o tai, kad mano prarandąs
jos akyse savo fizinį išskirtinumą.
Pasąmonė jam sako, kad dabar su kažkuo, t. y. vaiku, turės
dalytis anksčiau tik jam vienam priklausiusią moterį. Tokiam pavydui turi įtakos
ir vyro santykiai su broliais bei tėvu vaikystėje, jų visų kova dėl motinos
dėmesio.
Einant metams, ypač gimus kitam vaikui, šeimos narių santykiai
kinta.
Pensilvanijos valstybinio universiteto profesorius E.Lindsėjus,
atlikęs trejus metus trukusius tyrimus, skirtus išsiaiškinti pavydo šeimoje
priežastims, padarė išvadą, kad maži vaikai būna labiau prisirišę prie motinos,
ir dėl jos dėmesio priverstas varžytis tėvas, bet kai šie sulaukia maždaug trejų
metų, vis daugiau laiko praleidžia su tėvu ir šio įvertinimas bei nuomonė jiems
tampa svarbesni nei motinos.
Būtent šiuo metu, kai mamos ir vaiko ryšys ima silpnėti, pavydo
jausmas pabunda jau moteriai. Kai kurioms iš jų tai tampa skausmingu
išbandymu.
Specialistų nuomone, vaikai nuo trejų iki šešerių metų išgyvena
sudėtingą asmenybės vystymosi laikotarpį. Būdami tokio amžiaus jie jau ima
suvokti savo lytiškumą.
Mergaitės pajunta, kad joms reikalingas tėčio dėmesys, ir
stengiasi jį išsikovoti. O berniukai pradeda varžytis su tėvu, stengdamiesi
atkreipti mamos dėmesį.
Vėliau, ankstyvuoju pubertatiniu laikotarpiu, mergaitės vėl
suartėja su mamomis, nes tik iš jų tikisi sulaukti vertingų patarimų, kaip
elgtis su kitos lyties atstovais. O berniukai, pasisotinę mamos švelnumo ir
rūpestingumo, vėl linksta prie tėčio.
Šios mamų ir dukrų, tėčių ir dukrų ir t. t. sąjungos nuolat
keičiasi, kartu keičiasi sutuoktinių reakcija į tai ir pavydo stiprumas. Kokie
jausmai vyrauja, priklauso nuo pasitenkinimo savo, kaip mamos arba tėvo, ir
partnerio vaikų auklėjimo rezultatais.
Jei tarp tėvų jau egzistuoja šioks toks varžymasis dėl įtakos
kurioje nors srityje, nereikia nė abejoti, jog jis dar sustiprės vaikų auklėjimo
klausimais. Ar jis nebus per didelis, priklauso nuo to, kaip kiekvienas iš jų
buvo auklėjamas savo šeimoje, ir nuo jų pasitikėjimo savimi ir saugumo jausmo.
Beje, pastebėta, kad mergaitės, kurios augdamos rungėsi su savo seserimis
norėdamos pelnyti daugiausia savo mamų dėmesio, susilaukusios vaikų daug
sėkmingiau auklėja savo sūnus nei dukteris.
Nebrandumo iššūkiai
Asmuo, kentėjęs dėl įtemptų santykių su tėvais ir patyręs
konkurenciją su broliais arba seserimis, sukūręs savo šeimą, jei jo partneris
labai rūpestingas ir atidus vaikams, gali imti jiems pavydėti ir pasijusti
apleistas.
Jei nebus pasistengta užkirsti tam kelią, pavydas gali tapti
labai stiprus, tarp šeimos narių atsiras susvetimėjimas.
Žmonės yra linkę savo vaikus auklėti taip, kaip juos pačius
auklėjo tėvai, bent jau tol, kol įgyja pakankamai išminties, kad įstengtų
išsiveržti iš šio uždaro rato. Vyras arba moteris, kurie būdami vaikais matė,
jog gimdytojų yra nepakankamai mylimi, ir suaugę jaučia nerimą ir siekia, kad
juos kas nors mylėtų. Tokį meilės patvirtinimą, jų manymu, turi suteikti
vaikai.
Psichologai pataria kuo anksčiau pripažinti sau, kad yra apėmęs
nepasitikėjimo savimi, nesaugumo jausmas, bet pirmiausia šiuos jausmus reikia
atpažinti, nes paprastai jie glūdi giliai pasąmonėje. O tada, teigia
specialistai, tereikia prisiminti nenuginčijamą tiesą: meilė neturi ribų ir
negali sumažėti dalijama daugeliui artimų žmonių.
Įžymi psichologė Linda Bleir tvirtina: „Kai tik nuspręsite
paleisti pavydo jausmą ir susitaikyti su faktu, kad jūsų vaikas gali patirti
džiaugsmo bendraudamas, be jūsų, ir su kuo nors kitu, jis tuoj pat atkreips
dėmesį į jus.“
Be to, juk tėvų tikslas ir yra tapti „nereikalingais“. Daugelis
kuria šeimą tikėdamiesi susilaukti atžalų ir taip užpildyti vidinę tuštumą. Bet
gimdytojai negalės būti su savo vaikais visą jų gyvenimą. Tėvai kaip tik ir turi
stengtis, kad jų sūnūs ir dukros išmoktų ir galėtų gyventi be jų. O vaikų meilė
gimdytojams nėra prievolė, tad reikėtų kuo anksčiau atsisakyti savo egoistinių
nuostatų.
Net ir stokojus savo tėvų dėmesio ir šilumos, suaugus, tapus
stipresniam ir protingesniam reikia liautis jaustis niekam nereikalingam ir
stengtis, kad vaikai galėtų pajusti tuos šiltus jausmus, kurių pačiam taip
trūko.
Parengė I. Maksimovaitė
