Padėtis apgailėtina
Sunkmečiu nemaža dalis šalies gyventojų neteko darbo, jų
pajamos krito kone perpus. Panevėžio socialinės paramos skyriaus ir Darbo biržos
durys varstomos nuolatos, o Šeimos namuose prie labdaringų pietų stalo laisvų
vietų jau seniai nėra.
Nors paramą teikiančių įstaigų darbuotojai skatina
skurstančiuosius prašyti pagalbos, šie dažnai nuleidžia rankas.
Panevėžio šeimos namų socialinė darbuotoja Valė Polchovienė
neslepia, kad varguolių armija auga.
„Net ne visus galime priimti pietauti. Patikriname žmonių
pajamas ir pastebime, kad randasi vis daugiau, kurie jų visai neturi. Per dieną
pavalgyti labdaringų pietų ateina apie 150 žmonių“, – apie susiklosčiusią padėtį
kalba socialinė darbuotoja.
Pašnekovė pažymi, kad į Šeimos namus užsukančiųjų nuotaika
pesimistinė. Retas kuris, pasak V.Polchovienės, viliasi sulaukti geresnės
ateities.
„Žmonės puolę į neviltį. Pas mus ateina ir buvusių verslininkų,
gerais laikais prisiėmusių paskolų. Žmonės Lietuvoje, galima sakyti, nurašyti.
Valstybė nesirūpina savo piliečiais. Taip kalbu todėl, kad kelis mėnesius teko
dirbti Anglijoje. Argi įmanoma išgyventi iš 315 litų pašalpos? Reikia kurti
naujas darbo vietas“, – mano pašnekovė.
Pagrindinis žmonių antplūdis būna tada, kai išleidžiamos gautos
socialinės pašalpos.
V.Polchovienė teigia, kad Šeimos namai visuomet tarpininkauja
žmogui ieškant darbo, kreipiasi į bendroves prašydami paramos.
„Kadangi pats žmogus nenori, o gal gėdijasi kreiptis į
bendroves ar įmones pagalbos, mes ieškome paramos. Neseniai vienam berniukui
optikos salonas padovanojo akinius. Renkame drabužius, ypač naujagimiams,
mažiems vaikams, prašome padovanoti baldų“, – teigia pašnekovė.
Ant skurdo ribos
Kone dvejus metus darbo nerandanti 43-ejų panevėžietė Laima, su
vyru auginanti dvi dukras, sako, kad jų šeima vos suduria galą su galu.
Šeimos maitintojas uždirba 701 litą, o sumokėjus mokesčius už
butą, lieka juokinga suma. Kad ir kaip būtų skaudu, tačiau, pasak pašnekovės, ji
privalo ieškoti pagalbos.
„Visuomet dirbau. Nors gaudavau nedideles pajamas, tačiau
situacija nebuvo tokia sudėtinga“, – graudindamasi prisimena geresnius laikus
Laima.
Moteris septyniolika metų dirbo buhaltere ir gaudavo didesnį
nei pusantro tūkstančio litų atlyginimą. Maždaug tiek į namus parnešdavo ir jos
vyras.
„Tada nekildavo klausimo, ar turėsim iš ko vaikus pamaitinti ir
jiems drabužių nupirkti. Tačiau prasidėjus sunkmečiui abu su vyru netekome
darbų. Visa laimė, kad jis paskui gavo bent šiokį tokį darbelį“, – prisiminimais
dalijasi pašnekovė. Laima turi visas pažymas, kad moksleivės dukros gautų
nemokamą maitinimą mokykloje. Panevėžiečių šeimai taip pat kompensuojamas
šildymas, ji kas mėnesį gauną maisto davinį.
Išvadino tinginiais
Kaip tvirtina Laima, ji pirmiausia užsiregistravo Darbo
biržoje, o paskui pradėjo varstyti Socialinės paramos skyriaus duris. Moteris
neslepia, kad susitvarkyti reikiamus dokumentus jai atėmė ne tik daug laiko, bet
ir nervų.
„Iš pradžių pristačiau pažymas apie šeimos sudėtį, gaunamas
pajamas. Tačiau paaiškėjo, kad reikia dar vienos pažymos. Kol vėl sulaukiau
eilės, nebetiko pažymos apie gaunamas pajamas. Jas vėl reikėjo išsiimti. Jau
negaliu pasakyti kiek, tačiau mane siuntinėjo iš vienos vietos į kitą. Tikras
biurokratinis aparatas“, – pasakoja moteris.
Jai teko susidurti ir su kai kurių darbuotojų arogancija,
priešiškumu. Laimos teigimu, viena iš Socialinės paramos skyriaus darbuotojų
išrėžė, kad moteris tinginti dirbti ir norinti gyventi iš pašalpų.
„Man kartą buvo pasakyta, kad visai nesistengiu susirasti
darbą. Darbuotoja išrėžė, kad visi socialinio skyriaus klientai – tinginiai,
norintys įvairių gėrybių gauti ant lėkštutės“, – liūdnai kalba panevėžietė.
Baiminasi dėl ateities
Praradusi viltį, kad situacija gali pasikeisti, moteris braukia
ašaras, kai kalba pakrypsta apie dukrų ateitį.
„Mergaitės labai gabios. Viena svajoja studijuoti ekonomiką
Vilniuje, kita ketina sekti mano pėdomis ir krimsti buhalterijos mokslus. Tačiau
bijau ir pagalvoti, ką reiks daryti, kaip reiks jas išleisti į mokslus, –
sielojasi panevėžietė. – Vyresnioji dukra jau vienuoliktoje klasėje. Kai
pradedame kalbėti apie ateitį, mergaitė jau dabar svarsto galimybę baigusi
mokyklą vykti į užsienį užsidirbti.“
Bėgti su šeima iš savo šalies panevėžietė sako niekada su vyru
negalvojusi, tačiau, jei situacija nesikeis, tikina, kad geriau svetur skins
braškes ar dirbs prie konvejerio, bet turės už ką ne tik duonos nusipirkti.
Gyvena iš socialinių pašalpų
Darbo biržos duris keletą metų varstantis panevėžietis Rimas
prisipažįsta, kad jau kone dešimt metų gyvena vien iš pašalpų. Vyrui puikiai
pažįstamas Šeimos namų maisto skonis, jam teko dirbti viešuosius darbus.
Pašnekovas baigęs vos vidurinę mokyklą, jis sako daug metų triūsęs statybose,
tačiau nebetiko šiam darbui.
Vyras save vadina pensininku be kelerių metų. Kaip tvirtina
Rimas, jis gaunantis 315 litų socialinę pašalpą, maisto davinį, jam skiriama
malkų.
„Tačiau tokios pašalpos neužtenka net būtiniausiems gyvenimo
poreikiams patenkinti. Nesu alkoholikas, nerūkau. Jei taip būtų, turbūt reikėtų
eiti vogti, – juokauja pašnekovas. – Kadangi gyvenu buvusiame mamos name, tai
vasarą užsiauginu daržovių, žiemai prisidžiovinu vaisių. Kadangi nesu jauniklis,
man nereikia naujų drabužių, o vieną kitą nusiperku dėvėtų drabužių
parduotuvėse, kai kada kokį švarką ar batus duoda kaip labdarą.“
Vyras neslepia, kad yra nuolatinis socialinio skyriaus
klientas. Rimas atvirai sako, kad kasmet pasinaudoja proga gauti vienkartinę
daugiau nei dviejų šimtų litų pašalpą.
„Esu gavęs vienkartinę pašalpą, kai sudegė mano ūkinis
pastatas. Tai įvyko prieš keletą metų. Man skyrė kelis šimtus litų. Reikėjo
pateikti begalę dokumentų, paskui ilgai svarstė, skirti pašalpą ar ne“, –
pasakoja Rimas.
Pašalpų rūšys
Susidūrę su finansinėmis bėdomis žmonės gali pretenduoti į
socialines, taip pat vienkartines pašalpas. Socialinė pašalpa mokama asmenims,
kurių šeimos pajamos per mėnesį yra mažesnės už valstybės remiamas šeimos
pajamas – 350 litų.
„Žmogus turi dirbti ir gauti mažas pajamas arba nedirbti dėl
pateisinamos priežasties, arba būti registruotas Darbo biržoje“, – kada
socialinės pašalpos galima prašyti, nurodo Panevėžio rajono globos ir paramos
skyriaus vedėja Aldona Paškevičienė. Specialistės teigimu, kenčiantieji
nepriteklių taip pat gali gauti kompensaciją už šildymą, vaikams nemokamą
maitinimą, kas mėnesį maisto produktų, 52 litus vaiko pinigų.
„Jei situacija itin sudėtinga, dar yra vienkartinės pašalpos.
Šiais metais joms skirta 50 tūkstančių litų. Pernai buvo dvidešimčia tūkstančių
litų daugiau“, – sako skyriaus vedėja.
Tokia pašalpa gali būti skiriama, kai žmogus serga sunkia liga,
jo turtą suniokojo gaisras, palaikams pervežti, esant sunkiai materialinei
padėčiai, kai pajamos vienam asmeniui neviršija 525 litų. Taip pat vienkartinė
pašalpa skiriama asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų.
Į socialinį skyrių vienkartinių pašalpų dažniausiai kreipiasi
asmenys, kuriuos kamuoja sunki liga. Pasak A.Paškevičienės, rajone išmokas jau
yra gavę 110 asmenų. Pašalpas gavo 46 sunkiomis ligomis sergantys asmenys, 35
žmonės, kurių sunki materialinė padėtis, 19 patyrusiųjų nuostolių dėl gaisro, 10
asmenų, grįžusių iš įkalinimo įstaigų.
Panevėžyje dėl vienkartinių pašalpų kreipėsi 315 žmonių, dalis
jų jau yra gavę išmokas. Kaip ir rajone, daugiausia pagalbos reikia
onkologinėmis ligomis sergantiesiems, pašalpos prašo ir iš įkalinimo įstaigos
grįžusieji.
Vaida REPOVIENĖ
P. Luko nuotr. Skurdas. Į Šeimos namus varguoliai plūsta
labdaringų pietų.
