Kai stresas pavojingas
Žmogaus organizmo sistemų ir atskirų organų sutrikimai,
išprovokuoti psichikos arba emocinių faktorių, vadinami psichosomatinėmis
ligomis. Mokslininkai iki šiol nesutaria, ar kūnas daro didesnę įtaką psichikai,
ar psichika – kūnui, bet akivaizdu, kad psichologinė būsena labai veikia
savijautą ir sveikatą. Kai kurie specialistai mano, jog psichosomatinės ligos
sudaro apie 60 proc. visų ligų, bet yra teigiančiųjų, kad dar daugiau, esą
neigiami psichologiniai faktoriai per nervų sistemą veikia visas kūno ląsteles,
taigi ir sutrikdo organų veiklą.
Psichosomatinės ligos – tai ligos, sukeltos sutrikusio
organizmo sugebėjimo prisitaikyti, apsiginti nuo nepalankaus aplinkos poveikio.
Žmonės nuolat gyvena streso sąlygomis.
Mokslo apie stresą pradininkas gydytojas G.Seljė tvirtino, kad
„net miegantis žmogus patiria stresą. Streso nebuvimas reiškia mirtį“.
Bet nepageidaujamas aplinkos poveikis kartais būna toks
didelis, kad organizmo apsauginės jėgos su juo nesusidoroja ir susergama.
Riba tarp prisitaikymo reakcijos ir sveikatos sutrikimo yra
sąlyginė ir priklauso tiek nuo nepalankios jėgos stiprumo ir jos veikimo
trukmės, tiek nuo žmogaus psichologinės ir fizinės būklės.
Žinoma, mažesnėmis prisitaikymo galimybėmis pasižymi vyresnio
amžiaus, fiziškai silpnesni, jau ne kartą įvairias negandas išgyvenę ir
nuolatinę įtampą patiriantys asmenys, o ypač – linkusieji viską matyti kuo
tamsesnėmis spalvomis.
Labiausiai paplitusios ligos, kuriomis susergama dėl organizmo
nesugebėjimo prisitaikyti prie agresyvios aplinkos, yra bronchinė astma,
skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, nespecifinis opinis kolitas,
hipertonija, migrena, cukrinis diabetas, tireotoksikozė, reumatoidinis artritas,
dilgėlinė, žvynelinė, įvairūs seksualiniai, taip pat menstruacijų ciklo
sutrikimai.
Nemažai medikų mano, kad psichologinės priežastys nulemia ir
susirgimą onkologinėmis ligomis.
Panašūs požymiai
Streso ir psichinės įtampos išprovokuotos ligos labai įvairios,
pažeidžiančios skirtingus žmogaus organus, tačiau jos turi ir daug bendrų
savybių.
Susirgimą bet kuria psichosomatine liga nulemia psichikos
faktoriai (psichologinė trauma, emocinis stresas), kurie veikia trumpai (pvz.,
artimo žmogaus mirtis), gana ilgai (konfliktai šeimoje, darbovietėje, tėvų ar
vaikų užsitęsusi liga) arba nuolat (neišsprendžiamos problemos dėl asmenybės
ypatybių, nevisavertiškumo komplekso, neįgalumo).
Su stresu susijusi ne tik tokių ligų pradžia, bet ir jų
paūmėjimas, ir pasikartojimas.
Pažymėtina, kad psichosomatinės ligos dažnai priklauso nuo
asmens lyties ir jo lytinės brandos. Pavyzdžiui, bronchinė astma dukart dažniau
užklumpa dar lytiškai nesubrendusius berniukus nei mergaites, bet tarp
suaugusiųjų šia liga jau serga daugiau moterų negu vyrų.
Lėtinė dilgėlinė ir tireotoksikozė labiau būdinga moterims, o
hipertonija ir koronarinė širdies liga – vyrams.
Neretai tokios ligos pasižymi sezoniniu pobūdžiu, t. y.
atsiranda arba paūmėja tam tikru metų laiku. Sergantieji skrandžio arba
dvylikapirštės žarnos opa paprastai blogiau pasijunta pavasarį ir rudenį, o
žvynelinė labiau kamuoja vasarą ir žiemą.
Psichosomatinėmis ligomis suserga turintieji genetinį arba
konstitucinį polinkį. Praktikuojantys gydytojai gali patvirtinti, kad
hipertoniko šeimoje yra ir ja sergančių tėvų, senelių, o varginamieji opaligės
prisipažįsta, kad šia liga savo giminėje susirgo ne pirmieji.
Be to, toks pat emocinis sukrėtimas skirtingiems žmonėms
sukelia nevienodas reakcijas ir sveikatos sutrikimus – tam turi įtakos ir asmens
charakteris.
Dėl stresų ūmaus būdo, linkę į agresyvumą, bet prisiverčiantys
susivaldyti žmonės paprastai suserga hipertonija, o drovūs, jautrūs,
nepasitikintys savimi – nespecifiniu opiniu kolitu.
Nespecifinės reakcijos
Ryšį tarp psichikos ir kūno užtikrina vegetatyvinė nervų
sistema, jis pasireiškia įvairiomis vegetatyvinėmis ir kraujagyslių reakcijomis.
Organizmui nepalanki situacija pirmiausia sukelia bendrą nespecifinę reakciją į
stresą. Pastarosios reakcijos būna trijų tipų.
Labai dažnai dėl jaudinimosi prieš egzaminus, viešą darbo
ataskaitą ir pan. atsiranda išskyrimo organų reakcija – prasideda seilėtekis
arba imama smarkiai prakaituoti, pykina, kartais net vemiama, viduriuojama arba
itin dažnai šlapinamasi.
Dėl streso gali padidėti kūno temperatūra. Taip dažnai
atsitinka ilgai verkusiems arba ilgai kieme šėlusiems ir pavargusiems vaikams,
taip pat tada, kai jiems kalasi dantukai. Tokia reakcija būdinga ir kai kurioms
psichinę įtampą patiriančioms moterims, bet joms temperatūra padidėja nesmarkiai
iki 37– 37,5 laipsnio pagal Celsijų.
Reakciją į stresą rodo ir širdies bei kraujagyslių sistemos
veiklos sutrikimas – padažnėjęs širdies plakimas, spazmai, padidėjęs
kraujospūdis.
Bet kurio tipo nespecifinę organizmo prisitaikymo reakciją gali
papildyti ir nerimo, baimės jausmas. Dėl pakartotinio psichologinių veiksnių
poveikio arba ilgai užsitęsusios psichiką traumuojančios būsenos reakcija į
stresą tampa specifinė, tada jau pastebima kūno organų ir sistemų pažeidimo
požymių.
Pasak gydytojų, pirmiausia nukenčia organas „taikinys“, t. y.
jautriausias dėl to organo ligų paveldimumo. Iš pradžių jo veiklos sutrikimai
būna funkciniai ir paprastai slepiantys psichikos ligas (neurozę, depresiją).
Jei nepradedama laiku gydytis, tą organą arba organizmo sistemą liga smarkiai
pažeidžia ir visiškai pasveikti gali nebepavykti.
Visapusiškas gydymas
Jei liga yra sukelta psichologinių veiksnių, juos pašalinus
galima pasveikti. Paprastai pirmiausia padedama atsikratyti tokių negalavimų,
kaip per didelis kraujospūdis, opos prakiurimas, širdies skausmai.
Siekiant normalizuoti organizmo funkcijas gali būti skiriama ir
psichotropinių vaistų (raminamųjų, migdomųjų, antidepresantų). Bet lemiama yra
psichoterapeuto pagalba.
Šis specialistas padės suvokti, kurios asmeninės savybės
labiausiai kenkia kurti harmoningus santykius su aplinkiniais, patars, kaip
išvengti stresinių situacijų ir kaip elgtis, kai jos neišvengiamos, t. y. kaip
kontroliuoti stresą.
Vis dėlto geriausia nelaukti, kol gyvenimo džiaugsmą ims
temdyti liga, o stengtis užbėgti jai už akių. Reikia visada prisiminti, kad jei
mūsų kūną neigiami išgyvenimai ir nuolatinis skubėjimas veikia pražūtingai,
vadinasi, mums malonūs dalykai, priešingai, sveikatai yra naudingi.
Ir didžiausi darboholikai turėtų rasti laiko pailsėti, o
retkarčiais gal net ir patinginiauti, visai pamiršę tarnybą ir išsijungę darbo
telefoną. Juk darbas neturi tapti visu gyvenimu, tai tik jo dalis, ir gal net ne
pati svarbiausia.
Reikia save dažniau palepinti maloniais užsiėmimais ir
pramogomis, vyti tolyn piktas ir liūdnas mintis, stengtis pamatyti aplinkui tai,
kas gražu.
Vienas iš galingiausių kovos su ligomis ginklų – humoras. Jis
kelia nuotaiką ir padeda atsikratyti negatyvių jausmų, taigi apsauginės
organizmo jėgos suaktyvėja ir stresas tampa nebe toks baisus.
Mokėjimas pasišaipyti iš nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių
padeda nepalūžti net ištikus didelėms nesėkmėms.
Parengė I. Maksimovaitė
