Daug geriančiųjų
Ieškodami geresnės gyvenimo kokybės žmonės palieka kaimus ir
kuriasi miestuose. Apylygis kaime bei mieste gyvenusių vyrų ir moterų skaičius
buvo tik 1970-aisiais. Visą trisdešimtmetį beveik kasmet kaimo gyventojų mažėjo,
miesto – daugėjo.
Dabar kaimuose gyvena maždaug trečdalis Lietuvos žmonių.
Dauguma šimtmečius gyvavusių kaimų yra pustuščiai, trečia dalis jų gyventojų
skursta. Mirus senyviems šeimininkams, tuščios likusios apgriuvusios sodybos
jaunų šeimų nepritraukia.
Jauni sutuoktiniai įsitikinę: mieste daugiau darbo, daugiau
pramogų, o svarbiausia – daugiau veiklos ir galimybių atžaloms.
„Sekundės“ kalbinta trisdešimt-metė panevėžietė Kristina Yčienė
teigė iki širdies gelmių esanti miestietė. Moteris gimė Krekenavos miestelyje,
tačiau nuo mažens augo Panevėžyje. Sukūrusi šeimą Kristina apsigyveno
„rožyne“.
„Kaimas niekada netraukė, užteko tik pas močiutę praleistų
vasarų. Pirmiausia todėl, kad kaimuose yra daug geriančių gyventojų. Išgirdus
žodį „kaimas“ vaizduotėje iškyla prie vietinio gyvenvietės baro suolų
susibūrusių apgirtusių vyrų kompanija. Atrodo, kad vienas iš gyvenvietėje
įsikūrusios šeimos narių – ar tėvas, ar motina, ar vaikas – būtinai turi nueiti
klystkeliais, prasigerti. Kaimas susikūrė prastą įvaizdį“, – kalbėjo
panevėžietė.
Kitos vertybės
K.Yčienės tikinimu, vienas iš didžiausių atokių gyvenviečių
trūkumų – nedarbas. Esą kaime, kur veiklos ir taip mažai, jis ypač skaudžiai
smogė.
„Darbo kaime turi tik ūkininkai. Kitiems uždarbį nešančios
veiklos tikrai sunku rasti. Galbūt todėl kaime yra kiti žmonių siekiai,
vertybės, tikslai. Mieste atsiveria platesnės karjeros galimybės. Neturiu nė
vieno mokslus baigusio pažįstamo, kuris būtų grįžęs gyventi į kaimą ir ten kurti
šeimą. Vieni lieka didžiuosiuose miestuose, kiti išvažiuoja į užsienį“, – sakė
Kristina.
Panevėžietė pabrėžė ir dar vieną miesto privalumą – puikų
susisiekimą: „Auginame tris vaikučius, vienas yra mokyklinio amžiaus. Niekuomet
nekilo problemų, kaip vaikams pasiekti darželį ar mokyklą. Atokiose
gyvenvietėse, vienkiemiuose augantiems vaikams blogiau – ne tik darželiai,
mokyklos toli, bet ir kelius žiemą užpusto. Be to, miestiečiai kada tik panorėję
gali nueiti į teatrą, kiną ar kitą kokį renginį, kurių mieste tikrai vyksta
nemažai.“
„Rožyne“ gyvenanti moteris pripažino, kad kaimas turi savų
privalumų. Kaimiečiai gali džiaugtis turima erdve, gamta, privatumu, žeme,
ramybe, grynu oru. Tačiau visa tai galima susikurti ir mieste – tereikia
daugiabutį iškeisti į privatų namą ir įsigyti sodą.
„Su vyru į nuosavą namą atsikėlėme prieš aštuonerius metus. Į
daugiabutį, kur kaimynas kaimyną per sieną girdi, grįžti tikrai nenorėčiau.
Dabar turime nuosavą kiemą, sodą, galime, kaip ir kaime, ekologiškų daržovių
užsiauginti. Didesnių patogumų ir nereikia“, – sakė K.Yčienė.
Tik poilsiui
Kristina patikino kartais su vyru pusiau rimtai, pusiau juokais
pašnekanti, kad senatvę reikėtų sutikti kaime, ramybe dvelkiančiame vienkiemyje.
Tačiau kol kas tokios vietos traukia tik kaip poilsinės.
„Negaliu teigti, kad kaime žmonės negeri. Kaip tik kaimiečiai
daugiau bendrauja, nuolat pasiryžę vienas kitam padėti, yra religingi, dvasingi,
draugiški. Ypač tose gyvenvietėse, kur bendruomenės stiprios. Per šventes
dauguma šeimų susiburia kultūros centre, vieni kitiems dovanas neša. Esu tikra,
kad gražių, darnių šeimų pilna tiek kaime, tiek mieste. Kaip ir asocialių,
smurtaujančių, rizikingų. Tačiau gyvenvietėse šeimos dažniau bendrauja, o mieste
būna uždaresnės. Galbūt mieste dėl didesnio gyvenimo tempo žmonės yra piktesni,
bailesni, užsidarę. Todėl kaimo atmosfera puikiai tinka poilsiui. Vienas iš
nuostabių atsipalaidavimo būdų – atokioje sodyboje su draugais, artimaisiais
pasėdėti, išsikepti šašlykų, išsimaudyti ežere“, – dėstė pašnekovė.
K.Yčienė neabejoja, kad atvykėliams iš Vilniaus, o ypač iš
didžiųjų užsienio miestų, Panevėžys atrodo lyg kaimas: „Nėra ko už tai
įsižeisti, nes aš pati kartais taip pagalvoju, kai grįžtu iš studijų Kaune.
Pas mus nėra toks didelis tempas ir atstumai, kad galėtume
tvirtinti esantys tikri miestiečiai.“
Turi grįžti
„Sekundės“ kalbinta Paliūniškio kaime gyvenanti Dalė
Petraitienė net neabejojo – laimingiausi yra užmiesčio gyventojai. Kaime gimusi
ir iki pilnametystės gyvenusi moteris tikino, kad mieste praleistų metų buvo per
akis pajusti jo ritmą. Su vyru ir trimis atžalomis šeima į Paliūniškį atsikėlė
prieš aštuonerius metus.
„Susituokę gavome bendrabutį. Tuo laiku daug dėmesio buvo
skiriama šeimai, tad gyvenamąjį plotą nesunku buvo gauti. Tačiau tame bute
pasidarė ankšta, todėl kėlėmės į kaimą. Dabar jau ankšta ir Paliūniškyje.
Norėtume apsigyventi vienkiemyje, miškų apsupty, toli nuo civilizacijos“, –
prisipažino Dalė.
Moteris apgailestauja, kad aplink Panevėžį pilna tuščių,
negyvenamų sodybų, kaimai merdi. Pasak D.Petraitienės, sąmoningos šeimos turėtų
jas užimti, kurtis, grįžti prie gamtos.
„Lietuviams nereikėtų nukirsti savo šaknų. Kuo labiau nuo kaimo
tolstame, tuo nelaimingesni daromės. Kuo daugiau civilizacijos, tuo daugiau
nuodų. Žmonės tiesiog dūsta apsupti prekybos centrų, apraizgyti farmacininkų
pinklių, įvairiausių komunikacinių antenų“, – teigė pašnekovė.
Daugiabutis – lyg narvas
Paliūniškietė tvirtino kaimą pasirinkusi dėl daugelio
priežasčių. Viena svarbiausių – troškimas užauginti sveikus vaikus.
„Kaime – grynas oras, ekologiškos daržovės, savas kiemas. Yra
visos galimybės gyventi sveikai. Tokią aplinką tėvai savo vaikams turi sudaryti.
O ne nuo mažens į rankas įkišti mobilųjį telefoną ir pasodinti prie
televizoriaus. Mano vaikai neturėjo iš ko rinktis – aš jiems norėjau įteigti
sveiką gyvenimo būdą“, – neslėpė Dalė.
Moteris nesutiko, kad atokiose gyvenvietėse nėra veiklos ar
darbo, kad klesti girtavimas, plėšimai. Esą kiekvienam žmogui, šeimai svarbu
turėti tikslus, kuriuos pasiekti galima ir kaime gyvenant.
„Neįsivaizduoju savo šeimos daugiabutyje. Ten žmonės atrodo lyg
į narvą suvaryti, kuriame visi garsai, emocijos, energetika persipynusi.
Neteisinga nuomonė, kad kaimo žmogus yra neišprusėlis juodomis
panagėmis. Juk dabar iš kaimo automobiliu visur galime nuvažiuoti – į teatrą,
kiną, koncertą. Neabejoju, kad yra vilniečių, kurie niekur neina, nes jiems
neįdomu. Gyvenimo kokybė priklauso ne nuo vietovės, o nuo vertybių, tikslų,
poreikių“, – tikino D.Petraitienė.
Pašnekovės teigimu, į kaimą vėl sugrįžusios jaunos šeimos tikrai turėtų ką
veikti. Esą vienas iš itin naudingų darbų – auginti ekologiškas daržoves, rinkti
vaistažoles, jos tikrai išvaduotų iš farmacininkų gniaužtų.
Justė BRIEDYTĖ
P. Luko nuotr. Perspektyva. Daugelis tėvų mano, kad atžaloms
mieste atsiveria daugiau galimybių.
