Daugiavaikė ieško užtarėjų
Daugiavaikė motina iš Panevėžio rajono Pazukų kaimo 42 metų
Vilma Miskova galėtų pretenduoti į Lietuvos skurdo rekordų knygą, jeigu tokia
būtų. Šešių asmenų šeimos mėnesio pajamos – vos 280 litų.
Trys jos sūnus – dvejų, trejų ir penkerių metų – pinigų
skaičiuoti dar nemoka ir nesuvokia, kokiomis sąlygomis motinai tenka juos
auginti. Du vyresnieji berniukai – 10 ir 16 jau supranta, kuo skiriasi jų ir
bendraklasių namai.
V.Miskova sako, kad ir ji, ir vaikai jau priprato prie skurdo,
bet niekaip nepripranta, kad rajono socialiniai, vaikų teisių apsaugos
darbuotojai visus pastaruosius 10 metų nuolat kišasi į jos šeimos reikalus.
Pastarieji teigia moteriai siūlantys pagalbą, bet ji ją suvokia savaip,
apskritai nepriima arba sukelia skandalą.
„Jiems rūpi ne man padėti, o atimti vaikus“,– įsitikinusi
V.Miskova ir priduria, kad dėl savo atžalų kausis kaip liūtė, bet niekam neleis
jų išskirti. Net ir laikinai.
Praėjusią savaitę sužinojusi, kad valdininkai jos dažnai
mokykloje nepasirodančiam 10 metų sūnui užsiminė apie vaikų namus, V.Miskova
sukėlė vėją.
„Padėkite, nebeturime ko valgyti“,– nusiuntė ji įprastą žinutę
savo šeimos maitintojos agentūros „SOS vaikai“ vadovei Marytei Zabulionienei.
Kai ši pristatė maisto, daugiavaikė motina jai pasiguodė, kad iš jos norima
atimti vaiką.
M.Zabulionienė mūru stoja už V.Miskovą. Pasak jos, skurdas – ne
priežastis iš motinos paimti vaiką. Agentūros „SOS vaikai“ vadovei susidarė
įspūdis, kad V.Miskovai socialiniai ir vaikų teisių apsaugos darbuotojai daugiau
rodo pirštu, ką ji daranti blogai, nei patys jai padeda.
„Ar nekeista, kad daugiavaikė šeima negauna socialinių pašalpų?
Kad vaikų į mokyklą nenuveža mokyklinis autobusiukas, o jie tris kilometrus
mišku turi eiti iki artimiausios autobusų stotelės?
Išvežkime vaikus į vaikų namus ir problemos nebebus, bet tai –
ne pagalba, o pasityčiojimas iš šeimos“,– kalbėjo M.Zabulionienė.
Tuo tarpu Panevėžio rajono vaikų teisių apsaugos skyriaus
vedėja Nijolė Stakytė tikina, kad reta rajono šeima sulaukė tiek paramos,
rūpinimosi, kiek V.Miskova.
Pasiūlymas labai supykdė
Socialiniai ir vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai
praminė taką į atokiai esančią palaikę trobelę, kurioje pastaruosius kelerius
metus su vaikais glaudžiasi V.Miskova. Tiesa, namas moteriai nepriklauso. Jame
moteriai su vaikais leido pagyventi viena gera šeima. Dabar šie žmonės norėtų,
kad daugiavaikė motina atlaisvintų trobą, bet šioji sako neturinti kur eiti.
V.Miskovos eilė socialiniam būstui dar nepriėjo, o anksčiau
rajono Savivaldybės siūlytas butas jai netiko.
Daugiavaikė motina įsiskolino už elektrą kelis šimtus litų.
Prieš gerą savaitę jos namuose vėl apsilankė socialinių ir vaikų teisių apsaugos
darbuotojų delegacija.
Šį kartą – dėl vienkartinės pašalpos minėtiems įsiskolinimams
padengti skyrimo ir prasto vyresniųjų sūnų mokyklos lankomumo.
Tą kartą pokalbis buvo taikus. Tačiau po kelių dienų 10 metų
V.Miskovos sūnus parėjęs iš mokyklos pasiguodė, kad valdininkai lankėsi
mokykloje ir jam pasiūlė raštu išdėstyti, kaip blogai pas mamą, ir pasiprašyti į
Vaikų globos namus. V.Miskova ne juokais perpyko.
„Kokią teisę jie turi tokius dalykus kalbėti vaikui man
nedalyvaujant ir versti jį prašytis į internatą. Apskritai nesuprantu, ko jie
nori iš manęs, kad nuolat kišasi į mūsų gyvenimą“,– kalbėjo ji.
N.Stakytė sakė, kad berniuko niekas nevertė rašyti jokio rašto.
Jam esą tik buvo paaiškinta, kad jis, jeigu norėtų, kurį laiką galėtų pagyventi
Vaikų globos namuose.
Rajono Vaikų teisių apsaugos skyriaus vadovė pasakojo, kad iš
Paįstrio Juozo Zikaro vidurinės mokyklos Skaistgirių filialo nuolat eina
signalai, kad V.Miskovos 10 ir 16 metų sūnūs praleidžia labai daug pamokų. Būna,
kad per savaitę vaikai tik dvi dienas pasirodo mokykloje.
Vaikai teisinasi, kad jie pramiega pamokas, nes mama jų rytais
nepažadina. Be to, jie skundžiasi, kad iki artimiausios autobuso stotelės jiems
pėsčiomis tenka kulniuoti apie 3 kilometrus.
Skaistgirių filialas neturi mokyklinio autobusiuko. V.Miskovos
sūnums nupirkti maršrutinio autobuso bilietai, bet berniukai šiuo transportu
retai naudojasi.
Jeigu jau susiruošia į mokyklą, tai eina 7 kilometrus pėsčiomis
arba važiuoja dviračiu.
Pasak N.Stakytės, su V.Miskova ne kartą buvo kalbėta apie tai,
jog ji privalo pasirūpinti, kad vaikai mokytųsi.
Jai buvo siūloma leisti vaikus į arčiau esančią mokyklą
Berčiūnuose arba į Paįstrį, kur nuvežtų mokyklinis autobusiukas, bet moteris
pareiškė, kad vaikams šios mokyklos nepatinka.
„Todėl mes ir ieškome būdų, kaip tuos vaikus priversti lankyti
mokyklą. Žinoma, geriausia, kad vaikai gyventų su motina ir iš savo namų eitų į
mokyklą. Bet jeigu tai neįmanoma, kažką reikia daryti, kad jie neliktų
beraščiai“,– aiškino situaciją N.Stakytė.
V.Miskova neneigė, kad jos vyresnieji sūnūs reti svečiai
mokykloje.
„Vyresnysis jau tokio amžiaus, kad aš jo jau nelabai galiu
paveikti. Jis nenori mokytis, ir gana. Jaunesnysis mokyklą lankytų, jeigu jį
nuvežtų mokykliniu autobusu. Dabar vaikui 3 kilometrus reikia eiti mišku iki
stotelės. Žiemą užpusto kelią. Kaip jis nusigaus iki tos mokyklos“,– kalbėjo
moteris, kuriai neatrodo didelė tragedija, kad sūnus praleidžia daug pamokų.
„Profesoriai vis tiek nebus“,– juokauja ji.
Šeima laiminga savaip
Kai prieš porą dienų „Sekundės“ žurnalistai apsilankė
V.Miskovos šeimoje, tą patį, ką sakė jų motina, pakartojo ir vyresnieji
V.Miskovos vaikai.
„Va, matote? Ir ką aš galiu padaryti“, – skėsčiojo rankomis
V.Miskova.
Tuo tarpu trys mažieji berniukai, vilkintys vien pėdkelnėmis ir
plonyčiais marškinėliais, tarsi pašėlę dūko kieme: laipiojo medžiais, vaikė
vienas kitą, lakstė, griuvo, kėlėsi ir vėl griuvo. Nei ašarų, nei pykčio.
Sveikai įraudę veidai ir žibančios akys.
Motinai išėjus į kiemą, mažieji vienas per kitą puolė prie jos
glaustytis tarsi kačiukai.
„Čia mano saldžiausieji. Visokių juokų jie prikrečia, bet aš
negaliu ant jų pykti. Taip smarkiai myliu“,– žiūrėdama į mažuosius išdykėlius
kalbėjo daugiavaikė motina.
Vyresnieji V.Miskovos sūnūs patikino, kad motinos meilės jiems
užtenka.
„Nevažiuosime mes į jokius vaikų namus. Mums su mama labai
gerai“,– sakė jie.
V.Miskova džiaugėsi, kad vaikai neišlepę – valgo, ką paduodi,
rengiasi tokiais drabužiais, kokius gauna iš labdaros.
„Mes tikrai varganai gyvename. Namas baigia sugriūti, baldai
seni. Jeigu ne agentūra „SOS vaikai“, kuri mus maitina, mirtume badu. Bet mums
vis tiek gerai visiems kartu“,– kalbėjo moteris.
Iš tiesų, V.Miskovos šeima į socialinės rizikos šeimų sąrašą
įtraukta ne todėl, kad motina nemyli savo vaikų, kilnoja stikliuką ar
valkatauja. Anaiptol, socialiniai darbuotojai nė karto nematė V.Miskovos
neblaivios, nerado, kad vaikai būtų ilgam palikti namuose vieni.
Tačiau, jų akimis, savaip gyvenimą suvokianti moteris nepajėgia
tinkamai pasirūpinti vaikais.
Nėra skyrybų – nėra pašalpų
V.Miskova į Lietuvą iš Kazachstano grįžo prieš 10 metų su
trimis vaikais – dukra ir dviem sūnumis.
Pastarųjų ji susilaukė ištekėjusi už vietos gyventojo.
Vyriausiąją dukrą, kuriai dabar 22 metai, moteris sako pagimdžiusi čia,
Lietuvoje, nuo jaunystės draugo Petro Montrimo.
Grįžusi į Lietuvą V.Miskova, dukters prašoma, nuvežė ją pas jos
tikrą tėvą.
„Mes vėl susiėjome. Nuo jo susilaukiau trijų mažiausiųjų sūnų.
Nors visi jie yra P.Montrimo, bet turi Miskovų pavardę. Mat aš su pirmuoju vyru
neišsiskyrusi“,– pasakojo aštuonių vaikų motina.
Anot V.Miskovos, mažųjų sūnų tėvas dabar yra Anglijoje, tačiau
neturi darbo ir materialiai paremti vaikų negali.
„Vienais metais mums buvo atsiuntęs 800 litų, bet dabar nieko
nebesiunčia. Sako, kad pats be pinigų sėdi“,– kalbėjo ji.
V.Miskova, todėl, kad yra neišsituokusi su pirmuoju vyru,
negauna socialinių pašalpų.
Moteris aiškina pradėjusi skyrybų procesą, bet esą jos vyras
Kazachstane prapuolęs skradžiai žemę. Taigi ji turinti mažai vilties, kad
greitai pavyks išsituokti ir sulaukti pašalpų.
Panevėžio seniūnijos socialinė darbuotoja Aušra Žukauskienė
„Sekundei“ sakė, kad V.Miskovą jie seniai ragino sutvarkyti skyrybų dokumentus,
bet moteris ilgai nesileido į kalbas.
Įtikinti, kad privalo pasirūpinti savo ir savo vaikų gerove,
pavyko tik neseniai.
V.Miskovą socialiniai darbuotojai nuvežė į Vilnių, į
Kazachstano ambasadą, pasirūpino nemokamu advokatu.
Rajono Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja N.Stakytė teigė,
kad V.Miskova daug pagalbos sulaukė ne tik iš rajono Savivaldybės, bet ir iš
žmonių.
Kelios šeimos jai esą leido už dyką pagyventi savo namuose. Bet
ji juos sugebėdavo taip nugyventi: sujaukti, apšnerkšti, kad sodybų šeimininkai
griebdavosi už galvų.
„Aš tikrai nežinau, ką galima dar padaryti dėl šios moters“,–
kalbėjo vedėja.
Plačiau skaitykite 2010 m. lapkričio 22 d. „Sekundėje“.
Inga SMALSKIENĖ
P. Luko nuotr. Neduos. V.Miskova sako, kad
valdininkai kurį nors jos vaiką į Vaikų globos namus išvežtų tik per jos lavoną.
