Bėgimas nuo savęs
Iš močiučių dažnai galima išgirsti: „Neįsivaizduoju gyvenimo be
anūkėlio. Jis mano džiaugsmas, man gera, kai jis šalia.“ Anūkai tokioms moterims
yra jų gyvenimo prasmė.
Dažniausiai tokios močiutės jau pensininkės, gyvena vienos –
išsiskyrusios arba našlės. Vaikai užsiėmę savo reikalais, vienintelis
išsigelbėjimas nuo vienatvės – anūkai.
Taigi močiutės visuomet pasirengusios padėti. Pabūti su vaiku,
jei tėvai užsiėmę, gali net vidury nakties atvykti, jei prireiktų. Tačiau mamos
ir tėčiai nėra patenkinti.
Reikalas tas, jog močiutės reikalauja, kad vaikaičiai būtų su
jomis beveik kasdien. Tai tėvams sukelia pavydą. Kartais močiutės net griebiasi
šantažo – sako įsižeisiančios, jei tėvai neatveš vaikų pas jas savaitgaliui.
Suprantama, kad tai tėvams kelia nepasitenkinimą.
Esant tokiai situacijai mamai reikėtų būti dėmesingai savo
motinai ar anytai. Nederėtų užsispirti ir riboti močiutės ir anūko bendravimo.
Tai tik sukels daugiau nuoskaudų ir padėtis taps dar sunkesnė. Tačiau apibrėžti
bendravimą reikia. Pavyzdžiui, iš anksto aptarkite, kad vaikas praleis pas
močiutę artimiausią savaitgalį, o per kitas poilsio dienas jūs su vaiku norite
nueiti į teatrą. Galų gale jums bendravimas su vaiku taip pat yra svarbi
gyvenimo dalis.
Atkreipkite dėmesį į savo bendravimą su mama ar anyta. Kodėl
staiga anūkėlis jai tapo brangiausias pasaulyje? Galbūt jūs su vyru neskiriate
jei deramo dėmesio. Stenkitės su ja dažniau kalbėtis. Ir ne tik apie vaiką.
Jei močiutė atsidūrė tokioje situacijoje, jai reikėtų
susimąstyti apie savo asmeninį gyvenimą.
Psichologai teigia, kad pagrindinis kiekvieno žmogaus tikslas –
tobulinti savo asmenybę.
Amžius su tuo nesusijęs. Jei žmonės harmoningi, net sulaukus
aštuoniasdešimties jų asmenybė nenustoja progresuoti.
Būtent su tokiais žmonėmis aplinkiniams lengviausia bendrauti.
Jie suteikia kitiems teisę elgtis taip, kaip šie nori. Taip pat ir savaip
auklėti savo vaikus.
Tačiau dvasinis tobulėjimas – sudėtingas dalykas,
reikalaujantis nuolatinių moralinių pastangų. Kad šito išvengtų, moterys turi
puikų pasiteisinimą – visa galva pasinerti į vaikų gyvenimą. Gyventi tik jų
rūpesčiais, džiaugtis tik dėl jų sėkmės. Ir šitaip tarsi atsikratyti atsakomybės
už savo pačios gyvenimą. Pas mus priprasta, kad močiutės aukojasi dėl anūkų.
Tad svarbiausias patarimas – nepamirškite savęs. Normalu, kad
jūs norite pabūti su anūkėliu ar padėti dukteriai. Tačiau privalote turėti ir
savo gyvenimą.
Pabandykite pasikviesti į svečius senas drauges, kurių seniai
nematėte, nueikite į parodą, koncertą, užsiimkite mezgimu. Pastebėsite, kad
bendravimas su artimaisiais dėl taps dar malonesnis ir lengvesnis.
Išmintingas gailestis
Kartais tėvai skundžiasi, jog namie jie iš visų jėgų stengiasi
išmokyti vaiką drausmės, prižiūri, kad jis paruoštų pamokas, pavalgęs pats
išsiplautų savo lėkštę, laikytųsi dienos režimo.
Tereikia porai dienų vaiką palikti pas senelius, ir viskas
pasikeičia. Jų namuose mylimam anūkui leidžiama absoliučiai viskas. Galima pusę
dienos žiūrėti filmukus, pavalgius neišsiplauti savo indų. Apie papildomą kokio
nors dalyko mokymąsi neverta net svajoti.
Tėvams tai kelia liūdesį. Visos pastangos nuėjo šuniui ant
uodegos, o jų autoritetas tirpsta akyse. Ypač jei tai – ne mažylis, o paauglys.
Jis tikrai nepamirš paminėti, kad pas močiutę viskas kitaip ir kad ten jam daug
labiau patinka.
Žinoma, viskas baigiasi konfliktu. Močiutė apkaltinama, kad
pernelyg lepina anūką.
Įdomiausia, kad teisindamasi senelė dažniausiai aiškina norinti
tik vieno – kad vaikas pailsėtų. Tai tarsi atskleidžia jos elgesio priežastį.
Juk ji visai nenori pakenkti vaiko mokymuisi. Jai tiesiog atrodo, kad anūkas
šeimoje patiria per didelį spaudimą. Jis pernelyg apkrautas ir įsitempęs, o
močiutė tiesiog jo gaili. O kas daugiau anūkėlio pagailės?
Mamai dėl tokio požiūrio nereikia įsižeisti ir pykti. Čia slypi
gili išmintis. Šiuolaikiniai vaikai tiesiog pernelyg užimti.
To priežastis – neišsipildę tam tikri tėvų troškimai ir siekis,
kad vaikai būtų geresni ir pasiektų daugiau už juos.
Tačiau anaiptol ne visuomet puikios žinios ir ideali drausmė
yra laimės pagrindas. Užtat laimę dovanoja prisiminimai apie nerūpestingą
vaikystę.
Apkraudami vaiką intelektualiomis užduotimis ir neleisdami jam
pažaisti, kai jis to nori, griaunate jo gebėjimą būti kūrybingam. Žlugdote tą
vidinę laisvę, kuri vėliau jam leistų normaliai bendrauti su žmonėmis.
Suteikdama vaikui galimybę atsipalaiduoti močiutė tarsi sustato
viską į vietas. Ji iš patirties žino – ateis laikas ir mažylis išmoks skaityti.
Taip pat jis išmoks išsiplauti savo lėkštę pavalgęs. Visa tai susiję su gyvenimo
būtinybe ir tam nereikalingas papildomas spaudimas.
Kalbant apie tėvų autoritetą, mamai pačiai reikia būti
protingesnei.
Kai vaikas sako, kad jam būnant pas močiutę ši neliepia plauti
indų, mama gali paprasčiausiai paaiškinti, kad pas močiutę galioja vienokios
taisyklės, namuose privalu laikytis tos tvarkos, dėl kurios seniai susitarta.
Toks pokalbis ne tik sutvirtina tėvų autoritetą, bet ir moko
vaiką, kad skirtingose šeimose būna skirtingos tradicijos, egzistuoja
universalios elgesio taisyklės ir priklausomos nuo situacijos. Tačiau nei vienų,
nei kitų pažeisti nevalia.
Močiutei vis dėlto reikėtų paisyti tam tikrų ribų ir laikytis
universalių elgesio taisyklių. Net iš pačių geriausių paskatų negalima leisti
vaikui atsipalaiduoti ir nepaisyti drausmės, jei dėl to kyla pavojus jo
sveikatai.
Labai dažnai su tokia problema susiduria nutukusių vaikų tėvai.
Namuose jie viską daro, kad tik vaikas numestų svorio, o
močiutė anūkui leidžia valgyti pyragaičius.
Senelė neturėtų gailėti anūkėlio ir leisti jam valgyti
saldumynus, nes dėl to vėliau kils dar daugiau bėdų. Jokių išimčių močiutės
neturi taikyti ir tada, jei vaikui dėl sveikatos reikia atlikti kokius nors
fizinius pratimus.
Žinoma, močiutė leisdama vaikui atsipalaiduoti jokiu būdu
neturi kritikuoti tėvų. Net tuomet, jei atrodo, kad tėvai ką nors daro ne taip,
jų elgesio kritika smarkiai pakenks tėvų autoritetui vaiko akyse. O vaikui jis
privalo būti nepriekaištingas.
Patirties įtaka
Vis dėlto viena svarbiausių mamos ir močiutės konkurencijos
priežasčių yra ta, kad senelė geriau žino, kaip auklėti vaikus, nes ji turi
daugiau patirties.
Jauniesiems tėvams dėl tokio tipo močiučių kyla problemų todėl,
nes jos siekia viską kontroliuoti. Jos gali mamai iki užkimimo aiškinti, kad ji
netinkamai maitina vaiką, kad per daug jam leidžia. Arba mėgina tėvams primesti
auklėjimo sistemą, kuri šiems nepatinka. Taip nutinka dažnai. Žmonės, užaugę
griežtose šeimose, trokšta savo vaikus auklėti laisviau.
Močiutės bandymas primesti vaiko auklėjimo modelį tėvus erzina,
jie tai supranta kaip kėsinimąsi į jų šeimą.
Pavydas taip pat turi reikšmės. Būtent tuomet, kai močiutė dėl
savo patirties iš tikro vaikui gali duoti tam tikros naudos.
Mamai nereikėtų užsispirti, kad tik ji visuomet teisi. Net jei
jūsų ir močiutės supratimas apie vaiko auklėjimą visiškai skirtingas, nebūkite
kategoriška. Atsižvelkite į patarimus, galbūt jie yra teisingi. Išmokite
tinkamai naudotis metų metus kaupta patirtimi ir tomis žiniomis, kurių turi
senelė. Jei močiutė gali jūsų dukrą išmokyti kepti pyragus, puiku. Juk nieko
baisaus, kad tai padarysite ne jūs. Dukters meilė tėvams dėl to nė kiek
nesumažės. Priešingai, paaugusi dukra žinos, kad turi nuostabią tvirtą šeimą, o
tai visų svarbiausia.
Beje, jei močiutė į vaikų auklėjimą kišasi pernelyg įkyriai,
geriau tam užkirsti kelią. Pabandykite močiutei paaiškinti, kad ji jums labai
svarbi, daug padeda, bet tai, kas svarbiausia auklėjant atžalą, nuspręsite jūs
patys. Todėl, kad vaiko tėvai esate jūs, už vaiką jūs ir esate atsakingi. Iš
pradžių močiutė gali dėl to įsižeisti, bet jei ji nori su anūku bendrauti,
susitaikys.
Močiutei vertėtų nepamiršti, kad kiekviena šeima turi tam
tikras elgesio normas, kurios perduodamos iš kartos į kartą – kaip gyventi, kaip
elgtis su vyru, kaip auklėti vaikus.
Tačiau šias normas šeima savaip pritaiko, sukuria savitą
elgesio ir bendravimo stilių. Žinoma, vadovaujamasi ir protėvių patirtimi. Tai
normalus procesas.
Kišimasis į jį daro žmones nelaimingus: jie pradeda gyventi ne
pagal savo taisykles. Patikėkite, jūsų dukra blogai neišauklės vaiko. Pati to
nesuvokdama ji daugelį pedagoginių principų perėmė iš jūsų. Tiesa, ji
nesivadovauja jais tiksliai, nes dėl laiko poveikio per dešimtmečius daug kas
spėjo pasikeisti.
Juk sutikite, ne jūs, o tėvai auklėjant vaiką yra svarbiausi.
Ir tai turi savų privalumų. Mamai ir tėčiui tenka drausti vaikui daugelį dalykų,
konfliktuoti su juo. Tėvams visą laiką reikia stengtis išlaikyti savo
autoritetą. O močiutę anūkai myli už tai, kad ji myli juos. Ši meilė neturi
jokių sąlygų, tiesiog mėgaukitės ja.
Parengė A. Kaminskienė





