Pritrūksta blaivaus proto
Panevėžio rajono gyventojas Ramūnas Bučinskas ir jo buvusi
žmona išsiskyrė abipusiu susitarimu, tačiau paskui ilgai ginčijosi ir bylinėjosi
dėl sūnaus gyvenamosios vietos. Galiausiai abu sutarė užgniaužti savo ambicijas
ir pasistengti, kad vaikas kuo mažiau kentėtų.
Devynerių metų berniukas išvyko gyventi pas motiną į Airiją.
Kaip tvirtino R.Bučinskas, jo vaiko motina pažadėjo neprieštarauti, jeigu sūnus
nepripras svetimoje šalyje ir norės grįžti atgal pas jį į Lietuvą.
Dar neseniai dėl sūnaus atkakliai kovojęs vyras neslepia: jam
skaudu, kad buvusi žmona išsivežė sūnų, tačiau mano turėjęs nusileisti vaiko
labui.
„Po pasimatymo su motina psichologinės ekspertizės metu sūnus
nusprendė, kad nori gyventi su ja.
Nemačiau prasmės daugiau priešintis ir traumuoti vaiką“, –
kalbėjo tik gerai aplinkinių charakterizuojamas vyras.
R.Bučinskui sūnaus noras gyventi su motina buvo netikėtas.
Pasak jo, berniukas visą laiką kalbėjo priešingai. Anksčiau jį motina buvo
išsivežusi į Airiją, bet atostogas pas tėvą praleidęs vaikas nebepanoro grįžti.
R.Bučinskas buvusiai žmonai nebeleido išsivežti sūnaus prieš jo
valią. Moteris buvusį sutuoktinį apkaltino vaiko pagrobimu ir kreipėsi į teismą.
Jam buvo iškelta baudžiamoji byla, bet ji paskui buvo nutraukta.
Panevėžio rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Nijolė
Stakytė sako, kad daug besiskiriančių šeimų skyrybų įkarštyje nepajėgia priimti
racionalių sprendimų, kad sumažintų vaikams tenkantį stresą.
Vaiko teisių apsaugos specialistams tenka įsikišti į maždaug
pusė visų byrančių šeimų skyrybas, kad apgintų vaikų interesus. Neretai
sutuoktiniams yra kur kas sunkiau pasidalinti turtą nei vaikus. Būna, kad tėvai
manipuliuoja atžalomis, siekdami prisiteisti didesnę turto dalį. Kai kurie
vaikus paverčia keršto įrankiais suvesti tarpusavio sąskaitas.
Stebi naujas tendencijas
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos
direktorė Odeta Tarvydienė sako, kad pastaruoju metu daugėja bylų, kuriose
sutuoktiniai kaip kozirio griebiasi kaltinimų vienas kitam vaiko tvirkinimu.
Dažniausiai tokius kaltinimus pateikia žmonos vyrams.
Tačiau jie retai kada pasitvirtina. Vaikams tokios tėvų
skyrybos suteikia labai daug skausmo, tampa didele trauma.
Pastaraisiais metais stebima ir kita tendencija – daugiau vaikų
po skyrybų lieka su tėvu. Pasak direktorės, anksčiau galiojo kone taisyklė, kad
vaikai turi gyventi su motina.
Dabar teismas, nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą, įvertina
daugybę aplinkybių. Vis dažniau vaikas paliekamas auginti tėvui.
Tiesa, tai nėra masinis reiškinys. Didžioji dalis vaikų po tėvų
skyrybų gyvena su motinomis.
Nerimą kelia tai, kad pastaruoju metu Lietuvoje daugėja vaikų,
augančių nepilnose šeimose. Po ištuokos be vieno iš tėvų (dažniausiai tėvo)
kasmet lieka apie 10 tūkstančių vaikų. 2008–2009 metais nepilnose šeimose augo
95 tūkstančiai vaikų.
Pasak O.Tarvydienės, viena iš išsituokusiųjų pareigų yra
užtikrinti vaiko teisę matytis ir palaikyti santykius su atskirai gyvenančiu
tėvu ar motina. Tačiau išsiskyrusios šeimos kartais tai ignoruoja. Du suaugę
žmonės vienas kitam sukauptą pagiežą tarsi praleidžia pro vaiką. Jis tampa lyg
laidininku.
Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos
vadovės nuomone, problema ir tai, kad Lietuvoje galiojanti skyrybų sistema nėra
tobula.
„Jeigu vyrui ir moteriai nepavyksta gražiuoju susitarti dėl
skyrybų, pavyzdžiui, vienas iš sutuoktinių nesutinka skirtis, tada kitam, kad
pradėtų skyrybų procesą, tenka kuo nors apkaltinti sutuoktinį.
Tokiu būdu provokuojami konfliktai, į kurių sūkurį įtraukiami
ir vaikai“, – kalbėjo ji.
O.Tarvydienė svarsto, kad besiskiriančioms šeimoms, kurios turi
vaikų, reikėtų suteikti galimybę naudotis tarpininkų paslaugomis. Tai –
psichologai, teisininkai, siekiantys sutaikyti sutuoktinius.
Jų misija – nebūtinai pasiekti, kad kartu nebegyventi nusprendę
vyras ir žmona persigalvotų.
Besiskiriančiai šeimai jie padėtų susitarti, kaip išsituokti
padarant kuo mažiau žalos vaikui, t. y. dėl jo globos, išlaikymo, santykių po
skyrybų palaikymo ir kt.
„Tarpininkas išklausytų abiejų sutuoktinių nuomones, leistų
jiems išsilieti ir, atvėsus emocijoms, padėtų įvertinti situaciją, suvokti, kad
vaikas nėra tik vieno kurio nors nuosavybė, kad jo negalima paversti keršto
įrankiu“, – aiškino pašnekovė.
O.Tarvydienė pasakojo, kad užsienyje tarpininkų paslaugos gana
populiarios. Manoma, kad efektyviausia, kai šeimą konsultuoja du specialistai.
Tai leidžia išvengti kaltinimų šališkumu, padeda šeimai priimti racionaliausius
sprendimus.
Emigrantams – papildomos problemos
Pastaraisiais metais daugėja buvusių sutuoktinių ginčių dėl į
užsienį išvežtų vaikų.
Po skyrybų vyrai ir moterys dažnai nusprendžia laimės ieškoti
svečioje šalyje, bet jie neaptaria, kaip bus su vaiku.
O.Tarvydienė primena, kad, negavus buvusio sutuoktinio raštiško
leidimo išsivežti vaiką į užsienį, laukia dideli nemalonumai.
„Jeigu vienas iš tėvų kreipiasi į mus, kad vaikas be jo leidimo
išvežtas į užsienį, mes apie tai informuojame tos šalies atitinkamas
institucijas. Jos iš apkaltinto sutuoktinio ir vaiko paima asmens dokumentus,
kad negalėtų išvykti iš šalies, ir pradeda teismo procesą. Vaiką be buvusio
sutuoktinio leidimo išvežusiai moteriai ar vyrui dažniausiai tenka grįžti atgal
į Lietuvą“, – „Sekundei“ pasakojo specialistė.
Buvusiems vyrui ir žmonai ji pataria iš anksto susitarti dėl
vaiko išvežimo. Jeigu to nepavyksta padaryti, kreiptis į teismą Lietuvoje ir
pasirūpinti gauti jo leidimą.
„Kartais tėvai vienas kitam trukdo išsivežti vaiką į užsienį ne
iš didelės meilės atžalai, o kerštaudami buvusiam sutuoktiniui.
Tokiais atvejais moterys dažnai supanikuoja, čiumpa vaiką ir
išvyksta. Paskui joms užsienyje dėl to tenka patirti labai daug problemų. Tikrai
geriau teisinius vaiko išvežimo reikalus sutvarkyti iš anksto Lietuvoje“, –
kalbėjo O.Tarvydienė.
Nenori, kad tėvai kurtų kitą šeimą
N.Stakytės ilgametė darbo patirtis rodo, kad po skyrybų likę
gyventi su vienu iš tėvų vaikai skaudžiai reaguoja, kai jų tėtis ar mama į namus
parveda pamotę ar patėvį.
Pavyzdžiui, su motina gyvenęs vaikas, šiai ištekėjus ar
susiradus draugą, neretai pareiškia norįs gyventi su tėvu. Būna ir atvirkščiai,
su tėvu likęs gyventi sūnus ar dukra persigalvoja, kai sužino, kad tėtis
susirado mylimą moterį.
Nėra reti atvejai, kai vaikai migruoja iš vieno tėvo namų į
kitus, taip ir nerasdami, kur jiems geriausia.
„Vaikai nenori, kad tėvai turėtų kitas šeimas. Tik paaugę,
sulaukę 17–18 metų, jie supranta, kad jų tėvai turi teisę į asmeninį gyvenimą“,
– sako vedėja.
Išsiskyrusieji dažnai ginčijasi ne tik dėl vaiko gyvenamosios
vietos, galimybės su juo matytis, bet ir išlaikymo.
Plačiau skaitykite 2010 m. lapkričio 19 d. „Sekundėje“.
Inga SMALSKIENĖ
A. Repšio nuotr. Keičiasi. Anksčiau
visuomenėje vyravo nuostata, kad po skyrybų vaikas turi gyventi su motina, dabar
taip nebemanoma.
