Prikėlė naujam gyvenimui
25-erių Irmos Alenčikaitės namuose prieš ketverius metus
atsirado invalido vežimėlis, kuriuo ji juda. Praėjus metams moteris sužinojo,
kad jai prireiks ir kitokio vežimėlio – vaikiško.
Vaikščioti negalinčiai Irmai ir jos penkeriais metais vyresniam
gyvenimo draugui Robertui gimė duktė Goda, kuriai dabar pustrečių. Jauni tėvai
savo dukrą vadina jiems siųsta Dievo dovana, atpildu už patirtą skausmą ir
ašaras.
Dabar I.Alenčikaitė panašaus likimo moteris gali patikinti, kad
sunki negalia ir motinystė yra suderinami dalykai. Dukra jai padėjo atsitiesti
ir žengti į kitą gyvenimo etapą.
Tiesa, už tai, kad dabar yra motina, ji dėkoja savo
artimiausiems žmonėms – motinai ir vyrui, kaip ji vadina savo dukters tėvą
Robertą. Su juo Irma kartu jau septyneri metai.
Moteris neslepia, kad pastojo neplanuotai ir išsigando, nes
nežinojo, kas laukia: ar galės išnešioti, gimdyti. Jeigu taip, ar pajėgs auginti
kūdikį.
Robertas ir motina Irmą nuramino. Jie patikino, kad viskas bus
gerai – padės kuo galės. Ir savo pažadą tesi iki šiol.
Prieš keliolika metų invalido vežimėlyje sėdinti moteris su
vaiku ant kelių Lietuvoje būtų buvusi kone sensacija. Tada medikai gana
skeptiškai buvo nusiteikę turinčių sunkią negalią ir gimdančių moterų
atžvilgiu.
Bet tokių vis daugėjo ir jos pasiekė, kad tiek gydytojai, tiek
visuomenė pradėtų keisti savo nuostatas.
Šiemet vasarą Irma su šeima dalyvavo pirmą kartą surengtoje
nevaikštančių motinų stovykloje Monciškėse, netoli Šventosios. Bendravimas su
kitomis likimo draugėmis dar kartą patvirtino tiesą, kurią ji spėjo suvokti per
ketverius metus po nelaimės – kol žmogus gyvas, gyvenimas nesibaigia, nors
kartais taip ir atrodo.
Suprato, kas laukia
Baigusi vidurinę mokyklą I.Alenčikaitė studijavo Kauno
technologijos universiteto Panevėžio institute. Jauna, sveika, graži, mylinti ir
mylima. „Tau viskas prieš akis“, – kalbėjo jai vyresnieji.
Taip galvojo ir ji pati iki tos dienos, kai automobilis,
kuriame sėdėjo keleivio vietoje, tamsioje autostradoje rėžėsi į skersai kelio
stovinti vilkiką. Tą kartą draugo Roberto kartu nebuvo.
Sulamdytame automobilyje įkalintai merginai kaklą nusmelkė
skausmas, tačiau ji visiškai nejautė savo kūno. Irmai šmėstelėjo mintis, kad
nebevaikščios.
Kauno medicinos universiteto klinikose merginai buvo
diagnozuoti kaklo slankstelių lūžiai. Per avariją patirta nuojauta išsipildė –
ji sužinojo, kad negalės vaikščioti.
Studentės po gydymosi ligoninėje laukė ilga reabilitacija,
paskui ji vyko į neįgaliųjų stovyklas.
Irma sako, kad bendravimas su žmonėmis, kurie neįgaliais tapo
dėl traumų prieš daug metų, jai padėjo priimti savo negalią.
Irma santūriai pasakoja, kokios mintys ją tuomet buvo
užplūdusios ir kokie išgyvenimai draskė. Kur kas iškalbesnės jos didelės,
liūdnos akys – jose tarsi liko užrašyta visa jai tekusių išbandymų istorija.
Po nelaimės merginos draugas Robertas neatsuko nugaros. Juodu
liko pora.
Kai Irma pasakė besilaukianti kūdikio, jis patikino, kad myli
ir nori auginti juodviejų vaiką.
Ją palaikė ir motina – pasiūlė savo pagalbą, kol vaikas
paaugs.
Irmos nėštumas nebuvo sunkus. Kauno medicinos universiteto
klinikose jai buvo atliktas cezario pjūvis. Jauna moteris sako niekada
nepamiršianti tos akimirkos, kai prie krūtinės priglaudė savo pirmagimę Godą.
I.Alenčikaitė gimdymą priėmusį gydytoją Vytautą Abraitį vadina
auksinės širdies mediku. Jis neįgaliai pacientei sugebėjo suteikti dvasinės
stiprybės ne tik per gimdymą, bet ir ateičiai.
Gali tik privažiuoti iki darželio durų
Į namus parsivežusi naujagimę silpnas rankas turinti Irma jos
pati negalėjo nei verkiančios iškelti iš lovelės, nei panešioti, nei mikliai
pakeisti sauskelnes. Prižiūrėti mažylę jai padėjo mama ir gyvenimo draugas.
Jauna moteris džiaugiasi, kad dukra buvo rami, palyginti su
kitais vaikais, gerai miegojo naktimis. Pirmagimę savo pienu ji maitino iki
vienerių metų.
Godai sulaukus metukų, Irma ir Robertas ją pasiėmė kartu
atostogauti į Tenerifę.
Dabar juodviejų dukrelė jau lanko vaikų darželį. Žvali, judri
mergaitė dar nesuvokia, kad jos mama neįgali. Bet jau supranta, kad paprašyti
atnešti žaislą ar greitai išpildyti kokią kitą užgaidą geriau kreiptis į tėtį ar
močiutę. Jie ir nuveda, ir pasiima mažąją gudruolę iš darželio. Neįgaliai
motinai nėra galimybių patekti į grupę, nes darželiuose, žinia, liftų nėra.
I.Alenčikaitė svarsto galimybę baigti studijas ir įgyti
specialybę, tačiau kol kas jauna moteris nesiryžta vėl sėsti į studento suolą
dėl labai praktiškos priežasties.
KTU Panevėžio institute nėra liftų, tad invalido vežimėlyje
esančio žmogaus galimybės patekti į antrą ar trečią aukštus labai ribotus.
Reikėtų nuolat prašyti kitų pagalbos, kad užneštų.
Irmos žiniomis, nevaikštantys jaunuoliai vyksta studijuoti į
Vilniaus ir Kauno aukštąsias mokyklas, kur jiems sudarytos geresnės sąlygos.
Vežimėliu judanti Irma patyrė, kad Panevėžyje apskritai dar
nemažai vietų, kur jai vienai geriau nevažiuoti, jei neturi palydovo.
Pavyzdžiui, kad ir į miesto polikliniką. Į ją vežimėliu galima
patekti per įrengtą įvažą. Tačiau viduje esančio lifto durys tokios siauros, kad
su standartiniu invalido vežimėliu neįvažiuosi.
Neįgaliesiems tenka persėsti į siauresnį poliklinikos vežimėlį,
tačiau patys jie to padaryti negali, reikia, kad kas padėtų.
Neseniai Irma lankėsi poliklinikoje lydima Roberto. Šis nuėmė
vieną jos vežimėlio ratą, įdėjo jį liftą ir jau buvo bestumiąs ten savo moterį,
sėdinčią vežimėlyje su vienu ratu, kai lifto durys užsidarė ir jis
nuvažiavo.
„Robertui teko laikyti vežimėlį, kad neišvirsčiau, ir laukti,
kol liftas su mano ratu nusileis“, – prisiminė ji kuriozinį nutikimą gydymo
įstaigoje.
Į „Rožyno“ prekybos centro antrame aukšte esantį boulingą
Robertui su draugais Irmą teko užnešti su visu vežimėliu, nes eskalatorius čia
neveikia.
Laukia valstybės malonės
Kai Irma pateko į avariją, ji gyveno penktame aukšte. Kurį
laiką Robertui ją teko nešioti į namus ant rankų.
Prieš dukters gimimą pora persikėlė gyventi į butą pirmame
aukšte. I.Alenčikaitės mama Panevėžio savivaldybėje teiravosi, ar nėra galimybių
gauti finansinę paramą jos nevaikštančiai ir kūdikio besilaukiančiai dukrai
įrengti liftą.
Jai buvo atsakyta, kad būsto pritaikymo eilėje visi neįgalieji
lygūs. I.Alenčikaitė lifto laukia iki šiol.
Įvaža prie namo, ir ta įrengta namo bendrijos ir Irmos šeimos
lėšomis.
Vasarą neįgalių motinų stovykloje panevėžietė turėjo progos
pabendrauti su savo likimo draugėmis tiek apie buitį, tiek apie psichologinius
dalykus.
Ji svarsto, kad nepakankamai pritaikyta aplinka neįgaliesiems
dažnai suteikia daugiau problemų, nei, tarkime, santykiai su šeima, draugais,
aplinkiniais.
„Stovykloje sutikau daug puikių moterų. Vienos – laimingai
ištekėjusios ar turinčios draugus, kitos vaikus augina vienos. Bet visos
pasitempusios, gražios ir ne iš tų, kurios dejuoja“, – sako Irma.
Sieks, kad taptų tradicija
Neįgalių moterų stovyklos organizatorė, Lietuvos žmonių su
negalia sąjungos projektų koordinatorė Ginta Žemaitytė sako, kad mintį suburti
invalidų vežimėliuose sėdinčiąsias ir auginančiąsias mažamečius vaikus padiktavo
laikas.
„Per pastaruosius kelerius metus labai padaugėjo tokių mamų.
Neįgalios moterys tapo drąsesnės ir vis dažniau ryžtasi gimdyti. Gydytojai,
akivaizdu, nebėra tokie kategoriški jų atžvilgiu, kokie buvo prieš kokių 15
metų.
Plačiau skaitykite 2010 m. lapkričio 13 d. “Sekundėje”.
Inga SMALSKIENĖ
A. Repšio nuotr. Lemtis. Nors Irmai teko atsisėsti į
invalido vežimėlį, ji patyrė ir meilę, ir motinystės džiaugsmą.
