Jaučia diskriminaciją
Lietuviai romų akimis – rasistai, netoleruojantys kitos
kultūros atstovų. Ilgamečiai Panevėžio gyventojai romai neslepia dažnai
sulaukiantys kreivų žvilgsnių ir paniekos.
Romai tikina negalintys įsilieti į miesto bendruomenę ne dėl
menko išsilavinimo, bet dėl tautybės ir juos išduodančio tamsaus gymio. Kaip
didžiausią problemą jie įvardija tautinę diskriminaciją.
Labiausiai juos pykdo žmonių nuostata, kad visi romai vagys,
tinginiai, vaikus gimdo tik tam, kad galėtų pragyventi iš socialinių
pašalpų.
„Įsivaizduokit, ateinu į bažnyčią, o ten žmonės, užuot ramiai
meldęsi ir žvelgę į Aukščiausiojo atvaizdą, skvarbiais žvilgsniais nužiūrinėja
mane ir tarpusavyje kažką šnibždasi. Jiems nereikia nieko net sakyti, kad
suprastum, ką galvoja, – piktinasi 42-ejų Elena Aleksandravičiūtė. – Mes su tuo
galime susitaikyti, tačiau labai skaudu, kad ir vaikai kenčia. Mažiesiems į
klausimą, kodėl kiti į juos įbedę akis, dažniausiai atsakome: jūs labai gražūs,
todėl ir susilaukiate dėmesio.“
Moteris neslepia nuoskaudos, kad žmonės visiems romams lipdo tą
pačią etiketę.
„Jei vienas romas ką nors pavogė, manoma, kad ir visi kiti
vagys. Tačiau taip nėra. Juk tarp įvairių tautybių žmonių yra ir vagių, ir kitų
nusikaltėlių“, – pažymi pašnekovė.
Uždarbiauja užsienyje
E.Aleksandravičiūtė neslepia, kad romai susiduria su dideliais
sunkumais ieškodami darbo. Net vidurinį ar aukštąjį išsilavinimą turintys
kitataučiai darbdavių nepageidaujami.
Jeigu jie laikinai ir būna įdarbinti, labai greitai
atleidžiami. O kaip priežastį darbdaviai, pasak moters, įvardija ne tai, kad
romai blogi darbuotojai, tačiau tai, kad darbo vietos reikia kitiems.
„Baigiau dažytojos ir glaistytojos kursus. Tačiau tokio darbo
nesusirandu. Mėnesį dirbau mokykloje, dažiau sienas, vėliau mane Darbo biržos
specialistai liepė atleisti dėl to, kad vietos reikėjo lietuviui, kuris darbo
neturėjo kur kas ilgiau nei aš. Suprasčiau, jei atleistų dėl to, kad blogai
dirbu ar laiku neateinu“, – pasakoja romė.
Moters teigimu, romai sutinka dirbti net viešuosius darbus,
todėl stereotipas, kad čigonas normalaus darbo nedirbo ir nedirbs, tikrai
neatitinka tikrovės.
„Jei tik darbdaviai sutiktų mus priimti, mes dirbtume. Bet
dažniausiai, jei mus ir priima į darbą, tai turime dirbti vergiškomis
sąlygomis“, – įsitikinusi panevėžietė.
Nerasdami darbo Panevėžyje ir negalėdami išmaitinti savo
atžalų, dažnai romai, kaip ir lietuviai, emigruoja į Angliją.
„Vieni grįžta, kiti ilgiau pasilieka kitoje šalyje“, – sako
E.Aleksandravičiūtė.
Požiūris nesikeičia
Bene skaudžiausiai romai reaguoja į visuomenės nuomonę, kad
motinos vaikus neva gimdančios dėl socialinių pašalpų.
„Tai visiška nesąmonė. Romų moterys labai myli vaikus ir juos
gimdo tikrai ne dėl socialinių pašalpų. Kaip galima sakyti, kad gyvename tik iš
pašalpų. Mielai dirbtume, jei tik mums suteiktų galimybę“, – tvirtina
E.Aleksandravičiūtė.
Kaip tikina moteris, nors valdžia ir stengiasi integruoti juos
į visuomenę, tačiau tas procesas sunkiai skinasi kelią. Žmonių požiūris bemaž
toks pat, kaip buvo ir sovietmečiu.
„Tas lietuvių požiūris į čigonus nepasikeitė. Manau, ir
nepasikeis. Kiek yra lietuvių, bendraujančių su romais, kurie niekam nesako, kad
čigonas jų draugas. Jie bijo, kaip į tai reaguos aplinkiniai“, – kalbėjo
moteris.
Didelį romų neraštingumo lygį ponia Elena sieja su tuo, kad
mokykloje vaikai ignoruojami, prieš juos smurtaujama, kol jie galų gale palieka
švietimo įstaigą.
„Pati mokykloje patyriau smurtą. Vėliau nesinorėdavo į ją eiti.
Mokytojai klausia vaikų, kodėl šie mokykloje pasirodo tik du ar tris kartus per
savaitę, tačiau atsakymas labai paprastas. Todėl, kad nenori būti skaudinami“, –
atvirai kalba panevėžietė.
Laikosi teises
Panevėžio romų įgaliotinė Vida Beinortienė sako, kad valstybės
skiriamų pinigų mažumų integracijai į visuomenę nepakanka.
Nemažai 30 metų romų tautybės asmenų, pasak V.Beinortienės, yra
beraščiai, todėl siekiama juos išmokyti lietuviškai rašyti ir skaityti, versti
tekstą iš romų į lietuvių kalbą. Čigonų moterys mokomos siūti, kulinarijos,
rankdarbių, vyrai – šaltkalvystės darbų, kitų amatų.
V.Beinortienė atskleidžia, kad nemažai romų nori būti
vairuotojais, tačiau būdami beraščiai ar mažaraščiai negali išlaikyti vairavimo
egzaminų. Išmokti Kelių eismo taisyklių, pasak moters, jiems sunku.
„Raštingas žmogus turi taisykles jiems skaityti tol, kol
mokinys įsimins. „Regitroje“ per vairavimo egzaminą neraštingam vairuotojui
bilieto klausimus kelis kartus turi perskaityti dėstytojas. Teoriniai egzaminai
laikomi kompiuteriu, todėl romai turi būti išmokę kompiuterinio raštingumo“, –
kalba pašnekovė.
Matosi permainų
Panevėžio savivaldybės organizuotus kompiuterinio raštingumo
kursus, pasak V.Beinortienės, lankė 15 romų ir gavo tęstinius pažymėjimus. 14
metų visuomeniniais pagrindais dirbanti ir net romų kalbą išmokusi panevėžietė
teigia, kad automobiliai čigonams reikalingi darbui.
Jie važinėja po kaimus ir renka metalo laužą, pardavinėja
mobiliuosius telefonus, kartais parduoda senus suremontuotus automobilius ir iš
to pragyvena.
Pasak V.Beinortienės, didelė problema yra ta, kad dėl tėvų
gyvenimo būdo – romai dažnai išvyksta – nukenčia vaikų mokslai.
„Vaikai iš pradžių mokykloje nesiskiria, tik vėliau pradeda
atsilikti. Kadangi tėvai mėgsta išvykti į užsienį, jų atžalos labai atsilieka.
Ir tuomet skaičiuoja dienas, kiek liko iki šešiolikos metų, kad nebeitų į
mokyklą.
Jie atsilieka nuo bendraamžių ir tada jiems nebeįdomu mokytis,
nebesmagu, nepatogu“, – sako V.Beinortienė.
Pašnekovė pažymi, kad mokytojai romų tautybės vaikus nelabai ir
stengiasi globoti, nes paprasčiausiai nori, kad jų nebūtų.
Bijo prisipažinti
Pasak V.Beinortienės, eidami tartis dėl darbo romai nesirengia
jiems įprastais drabužiais, nes taip gali garantuoti, kad jie darbo negaus.
„Viena mergina apsimovė kelnes, apsimetė, kad nėra čigonė, ir
buvo priimta. Pirmąją darbo dieną atėjusi apsirengusi kaip čigonė iš karto
susilaukė kolegų klausimų, kaip darbdavys ją galėjo priimti. Su diskriminacija
jie susiduria nuolat“, – pavyzdžiais kalba pašnekovė.
Jos tikinimu, iš seniau įsigalėjęs požiūris: jei čigonas, tai
būtinai vagis.
Kita vertus, romų tautybės atstovai, pasak įgaliotinės,
nemėgsta būti varžomi, o tai gali pakišti koją jiems įsidarbinus.
„Romui nesinori ateiti į darbą nuo 8 valandos, todėl jis gali
pasirodyti tik dešimtą. Jie mėgsta vakaroti, jų kitoks gyvenimo būdas. Tai
todėl, kad jie praktiškai niekuomet nedirbo ir nežino, kad tai yra privalu. Jei
turėtų darbą ir žinotų, kad turi ateiti nustatytu laiku, viskas, manau, būtų
kitaip“, – sako panevėžietė.
Moteris pastebi, kad lietuviai romų nesistengia pažinti, todėl
ir šie laikosi atstumo, greitai nieko neprisileidžia.
„Tačiau iš tiesų jie yra labai malonūs ir vaišingi žmonės. Be
to, labai garbingi“, – pabrėžia V.Beinortienė.
Ugdo įgūdžius
Vaikų dienos centre su romų tautybės ir lietuvių vaikais
dirbanti Panevėžio Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolyno sesuo Daiva
Tumasonytė sako, kad problemų visuomet kyla, kai susikerta dviejų kultūrų
žmonės.
Kad to būtų galima išvengti, pagrindus būtina dėti nuo
vaikystės. Būtent todėl Vaikų dienos centre moterys dirba su skirtingo amžiaus
vaikais.
„Stengiamės, kad vaikai nebijotų bendrauti su kitataučiais, kad
turėtų bendradarbiavimo, žaidimo kartu patirtį. Kad keistųsi jų požiūris ir kad
jie galėtų vienas kitą priimti ateityje. Centre mes mokome, kad vaikai
bendrautų, rastų dialogą, kad jie suaugę nebijotų kalbėtis“, – aiškina sesuo.
Dienos centre vaikai rengiami, kad įprastų dirbti ir turėtų
socialinių įgūdžių.
„Vasarą vaikai dirbo žemę, pasisodino bulvių ir jas prižiūrėjo.
Aišku, dirbti jie nelabai nori, kaip ir visi vaikai, tačiau supranta, kad
dirbdamas gali skinti vaisius“, – kalba D.Tumasonytė.
Nesistengia padėti
Pasak romų įgaliotinės, integracija į visuomenę vyksta sunkiai
ir dėl to, kad lietuviai nesistengia suprasti romų kultūros, nėra jiems
geranoriški. Pavyzdžiui, vienai romų tautybės moteriai suklydus, jos šeimai
prižiūrėti buvo paskirtas socialinis darbuotojas.
„Kai bendruomenė pamatė, kad pas moterį lankosi vyras, ją
pasmerkė. Jei pas romų tautybės moterį užeina svetimas vyras, ji atskiriama nuo
bendruomenės kaip užtraukusi nešlovę. Čigonė kentėjo metus, kol socialinį
darbuotoją pakeitė, – pasakoja V.Beinortienė. – Tačiau socialiniame skyriuje
aiškino, kad čia nėra nieko bloga. Jie neva neskirsto nieko pagal tautybę, o
įstatymuose numatyta, kad visi lygūs.“
Sesuo Daiva linkusi manyti, kad taip atsitiko dėl socialinių
darbuotojų nežinojimo: jeigu geriau pažintų kitos kultūros žmones, keistųsi ir
požiūris.
Vaida REPOVIENĖ
A. Repšio nuotr. Išskiria. E.Aleksandravičiūtė
sako, kad nereikėtų tapatinti visų romų, kaip ir lietuvių, nes žmonės skirtingi,
ir tai nepriklauso nuo tautybės.
