Vyčio Snarskio iliustr.
Didelės švelniai išprotėjusios akys nemirksėdamos spoksojo į mano švarko atlapus. Lauke lynojo. Reti rudens popietės lašai skambino grindinio akmenimis kartu su praeinančių aukštakulnių žingsniais. Vėl tos akys – ant ilgo žmogiškai ištįsusio kaklo besisupančiame snukyje. Nebuvau gėręs daugiau, negu pietinėje Čikagoje leistina norint sėsti prie vairo, tačiau negalėjau nurimti, tad pakilau nuo kėdės, prikišau nosį prie pusės mano ūgio anoniminio katino portreto ir primygtinai apžiūrėjau. Tapytojas Gražvydas Kardokas. Jei nekolekcionuočiau valgiaraščių ir skonių prisiminimų, imčiausi paveikslų.
Kauno senamiesčio restorane Abato menė laukiau seno draugo, jis ir parinko susitikimo vietą. Vėliau supratau kodėl. Pro stiklines duris arkoje įėjęs į maždaug trisdešimties kvadratų priemenę nustebau aptikęs tarsi kokį bohemišką sandėlį: stalai, kėdės, sendaikčiai, ne itin švarios senos staltiesės ir jau minėtas katino portretas ant sienos dešinėje. Aišku, tai buvo ne vienintelis tapybos darbas – pateikta visa išradingai sukomponuota G. Kardoko kūrinių paroda. Į kairę vedė dvi durų angos, pro kurias pasiekiama pagrindinė restorano menė – konvencionalesnė, dekoruota inskripcijomis iš senų kronikų, su baru tolimame kampe. Nepastebėjau, kur tualetas, bet galiu pasakyti, kad tokia apkasų linija nepatogi gintis. Dingti nesusimokėjus – vienas juokas.
Žinoma, apie tokius nutikimus buvau tik girdėjęs. Be to, buvo atėjusi mano bičiulio eilė vaišinti. Vėlavo it būtų norėjęs duoti man daugiau laiko paskaityti meniu ir apmąstyti jo pasirinkimo vertę. Jau daugelį metų keitėmės gerų restoranų adresais. Įgriuvo vidun gal dvidešimt minučių vėliau. Per pusamžį persiritęs susivėlęs stambuolis, rašeiva ir pervargęs bohemininkas. Greičiausiai kaip visados kalbino kokią sutiktą grožybę, nors prieš mane it katinas vartė akis ir teisinosi nenudirbamais darbais. Buvo pogrindinis estetas, choleriško charakterio, rafinuoto skonio ir besaikio apetito. Senas ir patikimas restoranų reporterio sugėrovas, pagalvojau spausdamas didelį delną.
Jis jau atėjo su meniu galvoje: žinojo, ką valgys ir net tai, ką turiu skanauti aš. Pradžiai abiem užsakė belgiško alaus ir vieną, jo manymu, netikėtumą: tai buvo purus žuvies pyragas iš vienuolių augustinų paslapčių už 7,50 Lt. Turėjome laiko ir begalę svarstytinų reikalų. Belgų skonio alus ir vienuoliškas žuvies užkandis puikiai tiko. Intriguojanti pradžia. Valgiaraštyje tradicinės lietuvių virtuvės patiekalai apgalvotai suderinti su pamirštomis stipriai itališkomis vienuolynų tradicijomis. Itališkas sumanymas: pomidorų, raudonųjų svogūnų ir bazilikų salotos. Labai gerai už tuos pačius 7,50 Lt. Mano bičiulis ragavo smulkius kepto baklažano gabalėlius su riešutais ir grietine. Tikrai netikėtas skonis – ir man pasisekė nugvelbti. Kaina 11,90 Lt.
Tyrinėdamas sriubos asortimentą dar nepasakytum, kad tai aukštesnių nei vidutinių kainų restoranas. Svyravau tarp prancūziškai (gal valoniškai) gundančios žalių žirnelių šaltsriubės (4,50 Lt) ir lietuviškos rūgštynių sriubos su skilandžiu ir baravykais (9,50 Lt). Virtuvinis nacionalizmas balsavo už antrą poziciją. Valgyje gal kiek per daug dominavo bulvės, nors pavadinimas jų neakcentavo. Tačiau nedideli skysčio šaukštai buvo verti pinigų. Prieš mane sėdintis rausvaskruostis dičkis merkė ūsą jau į antrą bokalą alaus – vietoj sriubos.
Jo pasirinktas vienuoliškas anties kepsnys už 36,90 Lt atskrido iš karto po mano sriubos. Manojon pusėn krito lėkštė su 4 „pilno grūdo“ tešlos koldūnais su sterku, džiovintais pomidorais ir kaparėliais. Kitam kartui pasilikau Abato koldūnus. Abu patiekalai po 25 Lt. Tiesa, galima buvo ragauti ir pigesnių koldūnų. Jie irgi turėtų būti geri: mano sušveisti kąsniai liudijo gerą naujieną. Tie vienuolių sekėjai iš Abato menės, be jokios abejonės, yra tikri koldūnų meistrai. Suprantama (neatsitiktinai), antiena anapus stalo buvo tik įpusėta. Atsirėžęs nemandagų gabalą iš draugo lėkštės ir unisonu kramtydamas sultingą antienos suktinuko kąsnį supratau, kad neturėsiu apsimetinėti norįs deserto.
Laižydami naminius ledus po 7,50 Lt apsikeitėme senstelėjusių sąmokslininkų šypsenomis. Tarp savęs ir su malonia, bet neįkyria padavėja. Mano bičiulis žinojo, kad tai reiškia aukščiausią jo rekomendacijos įvertinimą. Negaila, jei mergina pamanė, kad tai susiję ne su antimi, o su ja pačia.
Aišku, tai aukštesnių nei vidutinių kainų restoranas. Nors gal įnikęs į švilpikus po 8,50 Lt ar pasitenkinęs kepta kiaulienos sprandine už 15 Lt kiek sutaupytum. Bet tikrai katalikiškai vienuoliškos ėrienos kotleto be 43,70 Lt ar lygiai tokios pat vienuoliškos veršienos kepsnelių be 29,70 Lt neparagausi. Kita vertus, ši vieta tikrai garbinga. Visi daiktai, žmonės ir virtuvės stebuklai čia natūraliai tikri. Tiems, kurie pavargo nuo standartų, nuo beviltiškai naujų blizgučių, nuo snobizmo ir tuščios prabangos. Pakilom išeiti. Salėje kažkas itališkai ginčijosi. Didelės švelniai išprotėjusio katino akys draugiškai atsisveikino. Atrodė it pakvietimas nesiliauti stebėtis ir neskubėti ištirpti apakusiame gatvės sraute.
