Aušra Matulevičiūtė, „Ilgesio kojos“, Vilnius, „Tyto alba“, 2010
Vienas įžvalgiausių XX amžiaus religijos filosofų Martinas Buberis yra rašęs, kad žmogų šiame pasaulyje palaiko pirmiausia ne kiti žmonės, o paties kuriami tekstai. Nebūtinai užrašyti – individą įtvirtina pokalbis. Aušros Matulevičiūtės novelių romanas „Ilgesio kojos“ yra labai retoriškas autorės pokalbis su savimi ir skaitytojais apie šių dienų emigrantų patiriamą sukrėtimą išvykus iš Tėvynės, integraciją svetur.
Knygą sudaro daugiau kaip trisdešimt novelių, bet jas suprasti lengviau, jei tekstus suskirstome į dvi dalis: pirmieji trys ketvirtadaliai sudarytų pirmąją dalį, o likę kūriniai – antrąją. Taip „Ilgesio kojas“ skirti leidžia ir paviršiniai teksto struktūros elementai – siužetas, stilius, ir prasminiai aspektai. Pirmojoje romano pusėje skaitytoją užgriūva pagrindinės veikėjos Inesos, emigrantės iš Lietuvos, fiksuojama labai fragmentiška gyvenimo Prancūzijoje buitis, o paskutinės penkios novelės, lyg perjungus kalbėjimo kanalą, panardina į egzistencinę problematiką. Imama kelti klausimus: kas yra „svetimas“ Europoje, kas yra „ten“ ir „čia“, kaip gyventi ne Lietuvoje?
Romano siužetas nėra labai išradingas, nutinka vos keli ryškesni išoriniai įvykiai, todėl intensyvesnis tampa vidinis veiksmas. Inesa išgyvena tai, ką patiria daugelis emigrantų, tačiau patys sau nepripažįsta, – praranda galią reflektuoti savo senąją ir naująją patirtį. Ilgesys virsta labai tankiu, suspaustu „mazgu“, kurį išnarplioti nėra paprasta, nes jis neturi jokios konkrečios išraiškos, jaučiamas kūnu, pojūčiais. Būtent todėl jį taip sunku, bet gyvybiškai būtina verbalizuoti. Visos Inesos gyvenimo peripetijos ir veda kalbos apie save link.
Romane aptinkame tik keliolika trumpų dialogų, kuriuos sudaro dvi ar trys replikos. Inesos uždarumą palaiko ir paslaptingos, fatališkos prancūzų moters charakterio stereotipas. Toks žmogus turi kerėti, neatsiskleisti, bet valdyti. Romane tai ryškiausiai parodoma vaizduojant Inesos santykius su vyru – emigrantu iš Libano Eliotu. Kurdama šį personažą autorė konstatuoja, kad Europoje sąvoka „svetimas“ paradoksaliai sako labai daug ir kartu beveik nieko. Tiesiog svetimų radosi tiek, kad net senieji sėslūs prancūzai jau ima save traktuoti kaip „svetimus“ savoje šalyje.
Pasakotojas puslapis po puslapio veda nuo fragmentiškos prie kondensuotos kalbos – naujomis sąlygomis formuojasi Inesos tapatybė, ji laipsniškai siekia vidinio vientisumo. Link to vingiuoja išties neordinarinis kelias – sapnai ir karštinės kliedesys. Inesa suserga fizine liga, kad pasveiktų dvasiškai.
Daugelis emigrantų ar su jais ryšius palaikančių žmonių jau yra įpratę prie specifinio diskurso, sudaryto iš šabloninių frazių, pavyzdžiui, „čia pradėsiu viską iš naujo“ arba „niekada negrįšiu į Lietuvą“. A. Matulevičiūtė Inesos personažu parodo, kad šiuos teiginius išeivis turi išgyventi „savo kailiu“, kol supras, kad jie – beprasmiai, labiau susiję ne su autentiška patirtimi, o su tam tikra egzilio „mitologija“. Knygos pabaigoje Inesa prieina ribą, už kurios minėti žodžių junginiai iš tiesų pasirodo esantys kardinaliai priešingi tiesai: emigrantas, išvykdamas į užsienį, nieko nepradeda iš naujo, tai nėra gimimas, o labiau natūrali gyvenimo tąsa. „Jau bus išsigiedriję, kai Inesa uždarys kiemo vartus ir ramiai nužingsniuos šaligatviu. Staiga supratusi, kad gyvenime visada viską galima pradėti iš naujo.“ (114 p.) Taigi nauja pradžia nepriklauso nuo vietos, kurioje esi.
Emigrantui norom nenorom tenka grįžti ten, iš kur išvyko.
Grįžimas į Lietuvą „Ilgesio kojose“ įrėmina siužetą, nes kūrinys prasideda ir baigiasi kelione namo. Ji vėlgi dvejopa: pradžioje suprantama kaip nevykęs akibrokštas, pabrėžiantis žmogaus svetimumą ir „ten“, ir „čia“. Kitaip sakant, tai – tuštumos išgyvenimas. Ir tik tada, kai Inesa pasiduoda sapnams, priešprieša tarp „ten“ ir „čia“ išnyksta, nes kelias – tai ne linijinė, o mentalinė sąvoka. Inesa susitinka su pačia savimi, o vyras Eliotas ištaria: „Reikia gyventi.“
Norėdamas išleisti debiutinę knygą, jaunas rašytojas Lietuvoje turi dvi galimybes: dalyvauti Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ konkurse arba leisti knygą kitoje leidykloje. Tapo įprasta manyti, kad pasirinkę pirmąjį kelią yra palankiau vertinami, nes leidinys ne tik nebyliai aprobuojamas vyresnių kolegų, bet ir gauna savotišką kokybės etiketę. A. Matulevičiūtė „Ilgesio kojas“ išleido leidykloje „Tyto alba“, tačiau dėl to kūrinys vertės neprarado. Pastarosios leidyklos knygų serija „Nauji vardai“ džiugina, nors įprasta manyti, kad „Tyto alba“ leidžia labiau komercinius romanus. „Ilgesio kojas“ įdomiau ne sverti kokybės svarstyklėmis, o tiesiog suprasti ir kaip socialinę dokumentiką, ir kaip autentišką liudijimą.
