S. Baturos nuotr.
20-asis tarptautinis modernaus šokio festivalis tapo svarbiu ir įsimintinu reiškiniu Lietuvos kultūros padangėje.
Kiek meno festivalių Lietuvoje galėtų pasigirti, kad, prasidėję dar sovietmečiu, jie išgyveno visus politinius, ekonominius, dvasinius kataklizmus ir tebegyvuoja iki šiol? Nuo 1989 m. kiekvieną rudenį Kauno šokio teatro „Aura“ rengiamas Tarptautinis modernaus šokio festivalis yra būtent toks. Jo organizatorė ir siela „Auros“ teatro vadovė ir choreografė Birutė Letukaitė šiemet atsikvėpė lengviau – renginys įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos trejus metus remiamų festivalių sąrašą, o tai leido reikliau atrinkti trupes, parengti įsimintinesnį repertuarą.
Festivalis vyko Vilniaus ir Kauno salėse. Palyginti su ankstesniais metais, jis buvo labiau provokuojantis, turiningesnis, įvairiapusiškesnis, reikalaujantis ir žiūrovų atvirumo, ir pasirengimo.
Provokacija dvelkė jau festivalio programoje: prie kai kurių spektaklių pavadinimų esančios žymos N-14 ir N-18 sukėlė internautų šurmulį. Paaiškėjo, jog žiūrovai iki 14 metų nebuvo įleidžiami į iš dalies apsinuoginusių artistų pasirodymus, o iki 18 metų – į visiškai nusirengusių. Atviro interneto ir kvailiausių televizijos šou laikais, kai net ir parduotuvių reklaminiuose stenduose galime pamatyti mažai pridengtus kūnus, šios žymelės tampa veikiau traukos, o ne perspėjimo ženklais.
Dar prieš festivalį jo vadovė Birutė Letukaitė perspėjo būsimus žiūrovus, kad 20-ajame renginyje nebus grynojo šokio spektaklių, kurių esminė idėja – judesio estetika. Visi pasirodymai buvo artimesni šokio teatrui arba šokio performansui.
Labiausiai performatyviais pavadinčiau du spektaklius, kuriais šis renginys galėtų didžiuotis. Tai Verslo lyderių centre BLC vykęs lenko Mikołajaus Mikołajczyko pasirodymas ir trupės iš Prancūzijos „A.Lter S.Essio“ kūrinys „Netektys. Sluoksniai“. Pastarajame į viena buvo sulieti judesys, garsas, videovaizdas. Smulkutės ir nepaprastai išraiškingos šokėjos Yoko Higashino kūnas buvo panardintas į muzikos ir mirguliuojančios šviesos srautą. Nuo pirmos iki paskutinės minutės ji tiesiog siurbė iš trijų pusių ją supančios publikos dėmesį. Kartais atrodė, kad baltame šviesos kvadrate savo lankstaus kūno improvizacijomis šokėja kuria juodas ir raudonas dėmes, linijas, geometrines formas ir žiūrovų krūtines virpinančių garsų vibracijas.
Tąsiame monospektaklyje „Laukimas“ choreografas ir šokėjas M. Mikołaiczykas laiką pavertė savo sąjungininku. Scenoje matėme kasdienio fizinio darbo išlavintą nuogą baleto šokėjo kūną, kurį jau ėmė keisti bėgantys metai. Atsistojęs prie atramos jis atliko tradicinę klasikinio baleto pamoką pramaišiui su šiuolaikinio šokio judesiais, dainavo, drastiškai karpėsi plaukus, simbolizuodamas veiksmo negrįžtamumą. Spektaklis dvelkė vidinės traumos sukelta depresija: pojūčiu, kad laikas vagia tave iš aplinkos ir ateis diena, kuomet niekas nebenorės į tave žiūrėti. Tai buvo skaudus pasakojimas apie baimingą pabaigos laukimą.
„Šokėjiškiausiu“ laikytinas Lenkijos šokio teatro „Zawirowania“ spektaklis „Už regos lauko“ (choreogr. Danielis Abreu). Prietemoje lėti šešių šokėjų judesiai kūrė ramybės kupiną atmosferą. Jie šoko tai poromis, tai atskirai, bet nuolat buvo juntamas ryšys tarp atskirose scenos vietose judančių atlikėjų. Gilesnių prasmių čia ieškoti nevertėjo, užteko gėrėtis savas istorijas pasakojančiais kūnais.
Kiti spektakliai buvo artimesni šokio teatrui. Gilesnes socialines problemas palietė du iš jų: provokuojantis bendras „Auros“ ir dviejų Ispanijos teatrų – „Manantiales“ ir „Tranvia“ – darbas „Atvirų akių panoramos“ ir Vokietijoje dirbančio čeko Karelo Vanĕko kūrinys „Laisvės fantomas“, kuriame šoko ir buvusi „Auros“ šokėja Lina Puodžiukaitė.
Abu spektakliai sietini su globaliomis problemomis, bet ispaniškas, labiau politizuotas, pateikė jas pasitelkdamas teatro ir performanso elementus. Visų gyvenimo dėmenų pavertimas preke ir fasadinės ekologijos diktatūra – tai pagrindinės spektaklio temos. Jis atrodė perkrautas vaizdinių, judesys buvo tik ekrane rodomų Federico Garcíos Lorcos ir Jono Meko tekstų iliustracija, o spektaklio režisūra ir choreografija labiau priminė greitakalbį plepėjimą be pauzių. Agresyviai demonstruojami nuogi kūnai tapo kone svarbiausiu, bet menkai pagrįstu akcentu.
„Laisvės fantome“ gal kiek dirbtinokai buvo sujungtas geras šokis, atskleidžiantis atlikėjų asmenybes, ir kalbėjimas. Nors vyksmas atrodė kiek ištemptas, tačiau pasirodymas paskatino į kai kuriuos laisvės aspektus pažvelgti iš šalies. Įtaigiai pasakodamas apie savo kelią iš sovietizuotos Čekoslovakijos į Vokietiją K. Vanĕkas akcentavo totalitarinį sekimą sovietinėje praeityje ir stiprų savęs viešinimo socialiniuose tinkluose pomėgį šiandien. Tuomet nenorėjome, kad apie mus žinotų tai, ką dabar rėkte rėkiame.
Labai metaforiškai apie masių ir individo santykį pasakojo choreografo Guilherme’o Botelho vadovaujama Šveicarijos trupė „Alias“. Lakoniškai, pasitelkęs tik nenutrūkstamą šokėjų judėjimą (tiesa, labai įvairiopą) nuo kairiųjų kulisų prie dešiniųjų, spektaklio „Šoninis lietus“ choreografas rodė, kaip suvienodėjusioje visuomenėje atsirandantys pavieniai originalai keičia kitus bendruomenės narius. Čia ir vėl buvo matyti pulkas nuogų kūnų, bet prie nuogumo priartėta labai nuosekliai ir pagrįstai, pridengus jo neišvengiamybę švelnia ironija.
Visiška šio teatro priešingybe laikyčiau Ispanijos trupės „Provisional Danza“ spektaklį „Neatsakingi“ (choreogr. Carmen Werner). Čia žiūrovai taip pat matė daug nuogumo ir humoro, gero šokio ir atviros erotikos. Bet spektaklio tema – savo vieta gyvenime atvirai savanaudiškai besinaudojantys žmonės – buvo pateikta su didele feministinio popso priemaiša, kurią ignoruoti šiek tiek padėjo įdomūs atlikėjai.
Itin netradicinis Lietuvai, nors Europoje vis dažniau pasitaikantis, pasirodė vertikalus šokis. Dvi trupės „Il Posto“ (Italija) šokėjos, pakibusios ant lynų, šoko ant vienos M. Žilinsko dailės galerijos sienos, o ant kitos buvo rodomas tas pats vyksmas, filmuojamas vaizdo kamera iš apačios. Buvo iš tiesų įdomu lyginti du vaizdinius, du rakursus. Šokis ant sienos veikiau priminė meninę akrobatiką, bet gerokai subtiliau ir išties pribloškiamai jis atrodė improvizuotame ekrane – tarsi stebėtum kompiuterinių efektų prikimštą kinų kovinį filmą, pakerintį neįtikėtinai gigantiškais šuoliais ir sulėtintu vartymusi ore. Vis dėlto labiausiai dėmesį traukė kompozitorius ir muzikantas Marco Castelli, „gyvu“ saksofonu ir elektronine muzika suteikęs spektakliui „Išnara“ sielą.
Kaselio (Vokietija) teatro spektaklyje „Partrenktas žvėris“ (choreogr. Johannesas Wielandas) įdomiausias pasirodė nufilmuoto vaizdo ir scenos vyksmo tarpusavio santykis. Ekrane ir scenoje judantys tie patys atlikėjai priminė fantastinį praeities ir dabarties susitikimą. Deja, aktorinė spektaklio pusė gerokai pralenkė choreografinę.
Kaip senokai įprasta Kauno festivalyje, Lietuvai čia atstovauja tik „Aura“. Šįsyk minėtas šokio teatras man pasirodė labai gaiviai. Atnaujinta trupės sudėtis – pačios „Auros“ studijoje išauginti šokėjai – suteikė naujos dvasios, kurią liudijo ir judesiai, ir laisvesnės improvizacijos.
„Aura“ pristatė dviejų spektaklių – „Lietaus reminiscencijos“ ir „Išplautas dangus“, sukurtų pagal Gintaro Samsono muziką, premjeras. Jos, mano nuomone, buvo labai panašios, skyrėsi tik atributika. Spektakliams gyvai akompanavo energingojo maestro Donato Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Improvizacijų pagrindu sukurti spektakliai atrodė kiek eklektiški, bet puikūs šokėjai, vidinė jų laisvė ir išraiškingumas paliko gerą įspūdį.
Šiemet buvo akivaizdu, kad du dešimtmečius gyvuojantis festivalis išaugo savo senuosius drabužėlius, į kuriuos anksčiau bandydavo sukišti ir nemažai atsitiktinės choreografijos produkcijos. Tai išties brandus reiškinys Lietuvos šiuolaikinio šokio padangėje.
