Tomo Čiučelio iliustr.
Žvilgsnis į Angliją imigranto lietuvio akimis padeda suprasti mūsų pačių pokolonijinę būseną.
Andriaus Užkalnio „Anglija: apie tą šalį ir jos žmones“ – kasdienio gyvenimo pastebėjimų, enciklopedinių faktų apie šalį ir lengvų moralų rinkinys, nuspalvintas ironijos atspalviu. „Kas ši knyga nėra?“ – įvade klausia autorius. Tai nei rekomendacijų rinkinys, nei nuobodi istorinė studija, nei asmeninio gyvenimo istorija, nei turistinis vadovas. Tad kas gi ji, šita knyga?
Tai emigranto žvilgsnis į šalį; įsikūrusio, įsitvirtinusio senbuvio emigranto ir, svarbu paminėti, privilegijuoto emigranto. Tai ne ta emigracija, kokią patyrė dauguma posovietinių lietuvių, – nelegalo desperacija, prastai mokami purvini darbai. Emigracija emigracijai nelygi, suprantate patys. Nuo nedarbo provincijoje bėgantys emigrantai, nelegaliai uždarbiaujantys užsienyje, kraupi bejėgystės ir pažeidžiamumo būsena… Apie juos knygos nerašomos, tokie pasakojimai perduodami iš lūpų į lūpas, oral histories, nes (o kaip kitaip) kai esi anapus įstatymo, tai lieki ir anapus teksto. Bent jau kol kas.
A. Užkalnio knyga – tam tikras nurodymų rinkinys atvykstantiems, išlikimo vadovas (angl. survival guide) visiems, susipainiojusiems tarp globalių daugialypių tapatybių, atkeliaujantiems į tą šalį, bandantiems prisitaikyti, mėginantiems suprasti, atrasti savo vietą, kuriantiems savąsias tapatybes ir kasdienio gyvenimo strategijas. Svarbiausi orientyrai, padedantys atvykėliui nepasiklysti kultūros kodų, ženklų ir simbolių džiunglėse: kokie yra anglų namai ir kuo jie skiriasi nuo lietuviškų, kuo lietuviškas sodas skiriasi nuo angliško front garden ir ką reiškia, kad anglų vaikai eina miegoti 6 ar 7 valandą vakaro, anglų aistra pomėgiams ir abejingumas pinigams, keistas jų požiūris į darbą, dar keistesnis – į mokslą… Paprasti, lengvai suprantami pasakojimai, gan šmaikštūs sėkmės lydimos upper class personos patyrimai – tekstas, kaip ir gyvenimas, gražus ir be dramų.
Knyga parašyta be nuostabos ir be moralizavimo. Anglijoje „sumanumas nėra gerbiamas, guvus protas laikomas beveik beprasme akrobatika“. Fakto konstatavimas, ir nieko nepadarysi. Imperijos didybė, monarchija ir monarchė, o tuo pačiu metu – pyragas iš tamponų ir apatinių kelnaičių uostymas per televizijos šou. Tradiciškai, kaip teigia istorikai, Vakarai ateivių ir visokių prašalaičių būdavo arba demonizuojami, arba idealizuojami. Arba ir demonizuojami, ir idealizuojami tuo pačiu metu. „Ilgainiui suvokiau, kad turiu liautis stebėjęsis“, – sako autorius. To iš esmės moko ir savo skaitytoją.
Vienas įdomesnių ir galbūt vertų aptarti knygos aspektų – santykis su Kitu. Kokia imigranto vieta Anglijos visuomenėje? Tapatybės problemos, išgyventos, apsvarstytos ir išnarstytos dar kolonijiniu laikotarpiu, mimikrija, mimezė, imitacija, siekis būti labiau anglu negu patys anglai ir kiti pamatiniai kolonializmo bei pokolonializmo studijų terminai… Kai kurie iš jų – nukalti ir suformuluoti dar XIX amžiaus viduryje, tad problemos, suprantama, ne naujos.
Anglijoje imigrantui „numatyta sava vieta, visiškai nebloga, bet kitokia“. Knygos autorius įspėja: „Galima išmokti ryte valgyti skrebutį su apelsinų marmeladu, galima išmokti gerti arbatą su pienu, galima net pasistengti perprasti tokius nepakeliamai angliškus žaidimus kaip kriketas; daug jėgų įdėjus galima beveik tobulai išmokti kalbėti angliškai, bet – anglui vis tiek liksi užsienietis.“
Tipiškos imigrantų strategijos – mimezė, mimikrija, imitacija – susilieti, supanašėti, prilygti… Dažnai perlenkiama lazda – siekiama būti labiau anglu negu patys anglai: „Be more English than English themselves“, – pokolonializmo teoretiko Homi Bhabhos teigimu. Tai strategija, pasmerkta pralaimėti. „(…) anglas niekada net neatkreips dėmesio į užsienietį, besistengiantį tapti „anglu“ (…). Niekam nėra įdomus ar pagyrų vertas keistuolis, beprotiškai gerai pažinęs Angliją, aplankęs daugybę jos miestų ir miestelių, išmanantis karalių dinastijas, valgantis ir geriantis kaip čionykštis, besirengiantis taip, kaip jie, besidomintis anglų mėgstamu sportu ir pramogomis“, – tvirtina autorius, gal remdamasis stebėjimais, o gal ir pats tai patyręs savo kailiu. Koks keistas pagoniškas posakis – žmogus su kailiu… Iškart prisimenu Prospero Mérimée novelę „Lokys“, kurioje pasakojama apie lietuvį grafą Šemetą – pusiau žvėrį, pusiau žmogų.
Ir kaip neprisiminti… Gaji, išradinga vakariečio vaizduotė, mitologizuojanti esančius už jo civilizacijos ribų… Imigrantas, kitos šalies ir kultūros atstovas, dažnai pajunta, kad į jį žiūrima kaip į egzotišką fenomeną, „kaip į kiškį, kurį išdresiravo ir jis dabar moka degioti degtukus“. Imigrantas yra subject of difference – anglams leista juo stebėtis, o jam stebėtis anglais – nevalia.
Pats autorius yra, ko gero, perfrazuojant H. Bhabhą, – „anglicized, but not English“. „Niekada nenorėjau tapti anglu, nors daug kas šalyje man labai patiko (…), ką ten patiko, stačiai svaigino (…), bet būti anglas niekuomet netroškau.“ Jis jau atradęs tą „savą, kitokią, bet neblogą“ poziciją Anglijos visuomenėje.
Kaip ją atrasti ir kitiems atvykstantiems, imigruojantiems, svajojantiems? Visų pirma, anot autoriaus, – stengtis suprasti, niekuo nesipiktinti ir niekuo nesistebėti. Net ir tada, kai solidus kostiumuotas vyriškis rašo ant lentos ir krizendamas prisipažįsta prastai mokąs rašyti be klaidų. Nes anglai tokiu atveju tik abejingai gūžčioja pečiais: „Na taip, iš nelabai geros mokyklos turbūt.“
Migracijos patirtys, tapatybės požiūriu, visuomet yra sudėtingos. Bandydami apibrėžti save, žmonės susipainioja ir tarp dviejų kultūrų, ir tarp dvigubų standartų. Knygos pradžioje A. Užkalnis piktinasi, kad atvykėliai lietuviai sako „mumis laiko blogiau už gyvulius“, nes, anot autoriaus, taisyklingai lietuviškai būtų ne „mumis“, o „mus“; o kai pasų kontrolės pareigūną pavadina muitininku, tai autoriui kyla noras – netgi, sakyčiau, labai neangliškas noras, toks lyg ir kauniečio „bachūro“ noras – trenkt.
Tai gyvendama Niujorke, tai vėl grįžusi ir būdama Lietuvoje, anksčiau skaudindavausi dėl tokių ar panašių dalykų. Dažnai jausdavausi kaip imigrantas savo pačios šalyje. Prisipažinsiu, kartais apimdavo neviltis. Prisipažinsiu, kartais norėdavosi tiesiog trenkti. Bet, kaip sako A. Užkalnis, „ilgainiui suvokiau, kad turiu liautis stebėjusis“. Gal tie erzinantys lietuviai – tiesiog iš nelabai geros mokyklos?
A nėa?..
