A. Valiūnas: Esame gana homofobiškas kraštas, bijomasi naujovių. (redakcijos archyvo nuotr.)
Kodėl Lietuvoje trūksta investicijų? Esame įkliuvę į painų netobulų įstatymų, neveiklių valdininkų ir homofobiškos visuomenės veiksnių voratinklį, sako Investuotojų forumo Lietuvoje valdybos pirmininkas, vienos didžiausių šalyje advokatų kontoros vadovas Rolandas Valiūnas.
Lietuva, nepaisant visų Vyriausybės pastangų pritraukti užsienio investuotojų, praėjusiais metais išsiskyrė prasčiausiais rodikliais Rytų ir Vidurio Europoje. Tiesioginių užsienio investicijų statistika Lietuvai negailestinga – mus lenkia ne tik didesnės Europos valstybės, bet ir daugelis mažesniųjų, taip pat mūsų kaimynai.
Advokatų kontoros „Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai LAWIN“ vadovaujantysis partneris Rolandas Valiūnas pažymi, kad teisininkai, tarpininkaudami įmonių susiliejimo ir įsigijimo sandoriuose, pirmieji sugeba užčiuopti užsienio investicijų pulsą ir skaičiuoti jų dūžius. Tai, ką jie šiuo metu mato ir jaučia, tikrai nedžiugina. „Bet kuri didesnė advokatų kontora pasakys, kad įmonių įsigijimo ir susijungimo sandorių skaičius 2009 metais, palyginti su 2008-aisiais, sumažėjo 10 kartų – ne 10 procentų, o 10 kartų. Ir jei šių metų tendencijos kiek pagerėjo, tai labai nežymiai“, – skaičiavo R. Valiūnas.
Jis priduria, kad krizės poveikį galima naudoti kaip pasiteisinimą, tačiau tai ne paaiškinimas. Nors praėjusiais metais beveik nė viena Europos šalis neišvengė ekonomikos nuosmukio, investicijų lygis, tenkantis vienam gyventojui, buvo vienas mažiausių. Lietuva pagal akumuliuotas investicijas galėjo lygintis nebent su Rumunija. Lietuvoje praėjusiais metais vienam žmogui teko 2,9 tūkst. eurų akumuliuotų tiesioginių užsienio investicijų, o Čekijoje šis skaičius siekė 8 tūkst. eurų, Estijoje – 8,4 tūkst. eurų, Slovakijoje – 6,3 tūkst. eurų. Lietuvą pagal investicijas lenkė ir kur kas didesnėje duobėje atsidūrusi Latvija, kurioje praėjusiais metais vienam žmogui teko 3,6 tūkst. eurų investicijų.
Kad investicijų yra mažai, pripažįsta ir už investicinių galimybių viešinimą užsienyje atsakingos įstaigos „Investuok Lietuvoje“ generalinis direktorius Mantas Nocius. „Ta tendencija pakankamai seniai tęsiasi ir ją sudėtinga pakeisti. Kalbant apie pinigus, tai mes iš tiesų gerokai atsiliekame nuo kitų šalių, absoliučiais skaičiais dėl krizės ir kitų veiksnių investicijų lygis yra sumažėjęs“, – sakė pašnekovas. Tiesa, jis siūlė vertinti ne tik statistiką, bet ir pažiūrėti, kas slepiasi už plikų skaičių.
Vertinant investicijas, M. Nociaus teigimu, reikia atsižvelgti ir į jų kokybinį aspektą. „Pavyzdžiui, turime gamybinę įmonę, kuri įveža visas žaliavas ir išveža visą produkciją. Investicija kaip ir didelė, siekia kelis šimtus milijonų litų, tačiau jie samdo nedaug darbuotojų ir moka jiems nedidelius atlyginimus. Tai reiškia, kad šalis iš to didelės naudos neturi, nors formaliai tai laikoma didele investicija. Štai kad ir, investicijos į jį gali būti gerokai mažesnės, tačiau, pirmiausia, paslaugos sukuria gerokai didesnę pridėtinę vertę negu tradicinė gamyba, antra, sukuriama daug darbo vietų, darbuotojams mokami didesni negu rinkos vidurkis atlyginimai“, – palyginimą pateikė M. Nocius.
Paslaugų įmonių steigimasis, pasak pašnekovo, yra naudingas įvairiais atžvilgiais, nes jos įdarbina daugiau žmonių, moka geresnius atlyginimus, sumoka daugiau mokesčių, pritraukia ir nuo emigracijos sulaiko kvalifikuotą darbo jėgą. Todėl teisingesnis investicijų rodiklis galėtų būti naujai sukuriamos darbo vietos, sumokami mokesčiai. Dar vienas svarbus tokio investicijų tipo aspektas – nieko nekainuojantys viešieji ryšiai, kurių funkciją atlieka žinomos tarptautinės bendrovės pavadinimas, skatinantis apie investicijų galimybes galvoti ir kitas bendroves.
Netobulų įstatymų pinklėse
Kodėl Lietuvos rodikliai yra prastesni nei kitų šalių? R. Valiūno nuomone, vieno atsakymo nėra. Teisininkas mano, kad pagyrų nusipelno šalies premjero ir ūkio ministro pastangos padaryti proveržį ir pritraukti užsienio investuotojų, tačiau to nepakanka. Būtina, kad užsienio investuotojų poreikis būtų suvokiamas platesniuose valdininkijos sluoksniuose. „Investicijos Lietuvai gyvybiškai būtinos. Vietos verslo pajėgumų šaliai išjudinti iš vietos ir lemti spartų ekonomikos augimą nepakaks. Tai akivaizdžiai rodo kitų šalių pavyzdžiai“, – tvirtino R. Valiūnas.
Pašnekovas įžvelgia kelias priežastis, trukdančias Lietuvai kopti investicijų laiptais. Pirmiausia, Lietuva yra uždara naujovėms ir įtakai iš užsienio. „Esame gana homofobiškas kraštas, bijomasi naujovių, o kitataučiai ir kultūrinė įvairovė yra nepriimtina nemažai daliai žmonių. Toks gyventojų požiūris daro įtaką politikams, kurie balsuoja už atitinkamus įstatymus, pritaria atitinkamiems sprendimams“, – kalbėjo R. Valiūnas.
„Antra, – tęsė pašnekovas, – nors Vyriausybė per pastaruosius dvejus metus deda nemažai pastangų užsienio investicijoms pritraukti, reikalingų įstatymų pataisos stringa Seime. Ten jie arba užstringa visiškai, arba būna taip paįvairinami, kad netenka prasmės.“
Kaip pavyzdį teisininkas paminėjo Darbo kodekso pakeitimus, kuriais buvo nustatyta paprastesnė darbuotojų atleidimo tvarka, tačiau Seime pridėta sąlyga, kad ji galios dvejus metus. „Matyt, motyvuojama tuo, kad lengvata turėtų galioti tik per krizę. Bet investicijos reikalingos ne tik krizės laikotarpiu, tai kokia čia paskata“, – sakė R. Valiūnas.
Jis paminėjo ir daugiau skubiai keistinų ar tobulintinų sričių, dėl kurių įstatymų leidėjams niekaip nepavyksta susitarti. Viena jų – žemės paėmimas visuomenės reikmėms. Anot R. Valiūno, jei teisingo atlygio klausimas dėl turto paėmimo visuomenės reikmėms būtų teisme nagrinėjamas jau po paties fakto, tai palengvintų įvairių infrastruktūros projektų vykdymą. Šiuo metu netikėtai viduryje kelio atsiradusio namo savininkas, reikalaujantis milijoninių kompensacijų, gali ilgam laikui sustabdyti projektą.
Kita didelė Lietuvos bėda yra detalieji planai ir ilgai trunkantis su tuo susijusių dokumentų derinimas. „Jei pradėti statyti gamyklą Lietuvoje gali tik praėjus dvejiems metams nuo tada, kai pradedi tvarkyti dokumentus, tai tokia investicija negali būti pelninga. Aplinkinėse šalyse tai galima padaryti dvigubai greičiau, be to, jos turi parengtą infrastruktūrą. Neseniai vienas investuotojas pasakojo pasirinkęs Čekijos Respubliką, nes ten reikalingus leidimus galima gauti per tris mėnesius“, – pavyzdį pateikė R. Valiūnas.
Netobulas įstatymas tik dalis problemos. Kitą jos dalį sudaro tai, kad valdininkai paprasčiausiai nesilaiko terminų, tačiau dėl to niekas nėra baudžiamas. Kitaip tariant, verslininkai dažnai tampa vyraujančio 30 dienų požiūrio įkaitais, kai valdininkas beda pirštu į įstatymą ir aiškina, kad turi mėnesį laiko atsakyti į prašymą. Be to, nors nemažai procedūrų būtų galima vykdyti tuo pačiu metu, dabar įprasta, kad jos atliekamos viena po kitos, tad kol nėra sprendimo iš vieno kabineto, negalima belstis į kitą.
Proveržiui reikia vienybės
Ar Lietuva turi pranašumų? Premjeras A. Kubilius tikrai randa kuo pasigirti užsienyje. R. Valiūnas teigia, kad bendraudamas su užsienio verslininkais dažniausiai mini vieną svarbią mažos šalies ypatybę – galimybę susitikti su aukščiausiais šalies pareigūnais. „Jei stambus investuotojas turi problemą, jis gali pamatyti premjerą ar ūkio ministrą jei ne rytoj, tai per artimiausią savaitę. Patekti su savo problemomis pas tokio rango pareigūnus Vokietijoje ar Danijoje būtų neįmanoma“, – sakė R. Valiūnas.
Anot M. Nociaus, būtent premjero ar ūkio ministro vizitai pas potencialius investuotojus ir duoda didžiausios naudos. „Tai gana neįprasta taktika, nes kitos šalys to paprasčiausiai nedaro. IBM projektas dėl to ir pajudėjo, kad premjeras vizito JAV metu buvo susitikęs su bendrovės vadovybe ir inicijavo pokalbį, vėliau į derybas įsitraukėme ir mes, ir Ūkio ministerija“, – pasakojo M. Nocius.
Neabejotinai nemažai dalykų būtų galima patobulinti. Lietuva, anot R. Valiūno, galėtų demonstruoti kur kas didesnį lankstumą priimdama reikiamus įstatymus, nes parlamentą sudaro ne pusė tūkstančio, o vos 141 Seimo narys. Tačiau pastarieji kur kas labiau linkę politikuoti, o ne gilintis į tai, ką suteiks vienas ar kitas teisės akto pakeitimas.
Lankstumo trūksta ir vidutinėje bei žemesnėje valdymo grandyje. „Čia vėl nėra vienos priežasties. Galbūt jiems nepakanka išsilavinimo, trūksta vadybos žinių, galbūt jie bijo būti apkaltinti korupcija, todėl priima negatyvius sprendimus. Yra du būdai tam išspręsti – palaukti, kol pasikeis karta, tokiu atveju turi praeiti bent 20 metų, arba investuoti valdininkams mokyti ir kvalifikacijai kelti. Tačiau ir šiuo atveju per pusmetį ar metus dabartinę padėtį pakeisti bus sunku.“
Vis dėlto ne viskas taip blogai. R. Valiūnas pažymėjo, kad pastaruoju metu atsirado aiškesnė investicijų strategija, rengiamas priemonių planas, turintis padėti išspręsti nemažai problemų. „Lietuvos siekis iki 2015 metų tapti IT paslaugų centru, o iki 2020 metų – inovacijų centru suteikia tam tikro aiškumo. Jei sugebėsime tokią strategiją įgyvendinti iki galo, tai teigiamų poslinkių gali būti nemažai, ypač jei sugebėsime šią kryptį išlaikyti ir po kitų rinkimų į Seimą“, – prognozavo R. Valiūnas.
O M. Nocius įsitikinęs, kad proveržis šioje srityje jau prasidėjo. „Barclays“ atėjimas tapo įrodymu, kad mes tampame rimtu žaidėju. „Western Union“ ketinimai patvirtino, kad investuotojų atėjimas yra ne vienkartinis reiškinys, o tendencija. Tai dabar mums leidžia patekti į bendrovių sąrašus, kurios galvoja apie investicijas Baltijos šalių regione. Anksčiau tam reikėjo dėti dvigubai daugiau pastangų“, – teigė M. Nocius.
Tiesa, jis pridūrė, kad, nepritraukus didesnių gamybinių įmonių, užsienio investicijų lygis artimiausiais metais smarkiai nesikeis. Kita vertus, matuojant naujomis darbo vietomis ir įplaukomis į šalies biudžetą, situacija turėtų būti kur kas geresnė. Iki šių metų pabaigos veiklą Vilniuje turėtų pradėti Indijos bendrovė „Ideal Invent Technologies“, ketinanti investuoti per 3 mln. litų. M. Nociaus teigimu, aktyviai kalbamasi ir su kitais investuotojais, o bendras susidomėjimo lygis investicijomis Lietuvoje teikia optimizmo.
