Violeta Klyvienė (Redakcijos archyvo nuotr.)
Pirmąjį spalio šeštadienį Latvijos Saeimos rinkimai nustebino daugelį apžvalgininkų. Mūsų kaimynų ekonomika, smukusi labiausiai visoje Europos Sąjungoje ir pakankamai sunkiai atsigaunanti po recesijos, duobėtu biudžeto išlaidų karpymo bei mokesčių kėlimo keliu turės eiti greičiausiai dar ne vienus metus. Latvijos parlamento rinkimų išvakarėse buvo nemažai abejonių, ar rinkėjai nesusigundys populistiniais politikų šūkiais dėl kito, lengvesnio šalies gelbėjimo plano. Rizika buvo tikrai nemaža – juolab kad valdančioji koalicija dar prieš rinkimus atvirai užsiminė apie realią būtinybę netolimoje ateityje didinti bent jau nekilnojamojo turto ir pridėtinės vertės mokesčius. Tačiau Saeimos rinkimų rezultatai nedviprasmiškai parodė, jog Latvijos žmonės pritarė valdančiosios koalicijos ligšioliniams veiksmams ir strateginiams tikslams mokesčių politikos srityje.
Tai, kad racionalus mąstymas nugalėjo, yra neabejotinas laimėjimas ne tik valdžioje esantiems politikams, bet ir visai Latvijos ekonomikai. Negana to – dėl tokių rinkimų rezultatų savo kaimynams nesidrovėdami galėtume padėkoti ir mes. Pakanka prisiminti, kokią sumaištį tarptautinėse finansų rinkose sukeldavo Latvijos politikų noras persvarstyti savo susitarimus su TVF ir Europos Komisija – tai iš karto atsispindėdavo šalies rizikos vertinime. Nėra nė menkiausios abejonės, kad rinkimų rezultatai prisidėjo prie pozityvaus požiūrio į mūsų kaimynus – Latvija netiesiogiai patvirtino savo įsipareigojimus ir toliau įgyvendinti griežtą fiskalinę konsolidaciją. Štai iš karto po rinkimų – spalio 12-ąją – pasaulinė kredito informacijos bendrovė CMA paskelbė, kad Latvija pasitraukė iš rizikingiausių pasaulio valstybių dešimtuko.
Apibendrinant – šiuo metu turime dvi labai aiškias ir labai teigiamas žinias iš Baltijos regiono. Tai – jau po poros mėnesių pasikeisianti Estijos valiuta ir rinkimų rezultatai Latvijoje. Ką šiais aspektais galėtume pasakyti apie Lietuvą? Vienareikšmių ir kategoriškų atsakymų, žinoma, nėra. Dabartinės Lietuvos ekonominės politikos specifika – lankytis aplinkinėse rinkose aukštu politiniu lygmeniu ir taip bandyti pritraukti užsienio investicijas – yra sveikintinas reiškinys. Dauguma užsienio investuotojų yra aiškiai išsakę bendrą nuostatą, kad vieni didesnių pliusų jų akyse yra šalies makroekonominis stabilumas ir mažas įsiskolinimas – tiek privataus, tiek viešojo sektoriaus. Ir tai savaime suprantama: besaikis skolinimasis buvo viena esminių pastarosios krizės priežasčių.
Vis dėlto analizuojant Lietuvos realijas, atrodo, kad kitų metų biudžete nepopuliarių, bet būtinų fiskalinės konsolidacijos priemonių įgyvendinimo nepamatysime. Pamažu tampa akivaizdu, kad, tarkim, pensijų sistemos pertvarka nustumiama į porinkiminį periodą. Nors jau dabar visiškai aišku, kad tiek šiuos, tiek ateinančius metus „Sodra“ užbaigs su didžiuliu deficitu, kurį teks kažkaip „užkamšyti“. Neturint aiškios vizijos, kaip iki 2012-ųjų sausio sumažinti beveik aštuonis procentus BVP siekiantį viešojo sektoriaus deficitą, iš esmės galime pradėti laidoti viltis 2014-aisiais įsivesti eurą. Žinoma, bendroji Europos Sąjungos valiuta nėra panacėja, galinti išspręsti visas atskiros šalies ekonomikos problemas (vien Graikijos pavyzdys ko vertas) ir neturi būti tikslas pats savaime. Tačiau kiekvienam bent kiek išmanančiam ekonomiką žmogui aišku, kad euro įvedimas taptų viena efektyviausių užsienio investicijų pritraukimo į Lietuvą kampanijų ir panaikintų bet kokių spekuliacijų dėl lito patikimumo galimybę.
Lengvo kelio, kaip suvaldyti biudžeto deficitą ir valstybės skolas, nėra ir negali būti. Lietuvai būtino fiskalinio konsolidavimo mastas yra toks, kad tikėtis jį pasiekti kosmetiniais „pakarpymais“ ir deklaracijomis apie kovą su šešėline ekonomika yra paprasčiausiai naivu. Anksčiau ar vėliau neišvengiamai teks didinti ir mokesčius, ir ką nors rimtai daryti dėl „Sodros“ išlaidų. Prisiminkime keletą paprastų pavyzdžių iš ankstesnių priešrinkiminių Lietuvos realijų: 2004 metais priešrinkiminės partijų programos jaunoms šeimoms žadėjo kompensuoti dėl padidėjusio PVM pabrangusias sauskelnes. Kompensacijos galiojo vos kelis mėnesius po rinkimų. 2008-aisiais prieš rinkimus buvo pailgintas tėvystės/motinystės pašalpų mokėjimo laikas, padidintos pensijos, švietimo darbuotojų atlyginimai, netgi įgyvendintas ir visai populistinis sprendimas – nemokamas maitinimas visiems pradinukams. Nors politikai vėliau pripažino, kad jau tuo metu turėjo objektyvios informacijos apie Lietuvai gresiančios krizės pasekmes ir suvokė, kad visų šių „saldainių“ anksčiau ar vėliau teks atsisakyti.
Naujieji rinkimai – ne už kalnų, ir tam tikri praeities scenarijai ima kartotis. Visos svarbesnės reformos keliamos į porinkiminį laikotarpį, šiuos veiksmus tyliai laiminant tiek pozicijoje, tiek opozicijoje esančių partijų. Tokia strategija rodo, kad mūsų politikai vis dėlto netiki Lietuvos rinkėjų racionalumu. O tai, matyt, ir yra didžiausia blogybė.
