Fotodienos nuotr.
Politikų noras įsiteikti nuo gamtos stichijų nukentėjusiems rinkėjams tampa griaunančia jėga. Nepatenkinti jaučiasi visi – ir mažesnę, nei žadėtą paramą gavę nukentėjusieji, ir savarankiškai turtą draudę sąmoningi piliečiai, ir draudimo bendrovės, priverstos konkuruoti su valstybe.
Per šiuos metus gamtos reiškinių, pridariusių nemažų nuostolių Lietuvos gyventojams, nestigo. Pavasarį žalos gyventojų turtui pridarė potvyniai, vasaros pabaigoje pietiniuose šalies regionuose siautė škvalas. Tarp labiausiai nukentėjusių atsidūrė Alytaus, Trakų, Varėnos rajonų gyventojai, o kauniečiams teko atlaikyti dvigubą gamtos stichijų smūgį – ir pavasarinį potvynį, ir vasaros škvalą.
Kompensuos tik „iš dalies“
Aišku, politikai nepraleido progos pelnyti papildomų taškų ir pažadėję kompensuoti patirtus nuostolius. Kai dalijami valstybės pinigai, pažadais švaistytis gerokai lengviau negu vėliau tesėti. Žurnalo IQ rugsėjo numeryje rašėme, kad valstybė ketina suteikti kompensacijas nuo šiųmečių gamtos stichijų nukentėjusiems gyventojams ir tapti dosniausiu draudiku. Galop Vyriausybė pranešė: škvalo ir potvynio nuostoliams iš dalies kompensuoti iš jos rezervo fondo skiriama 3,4 mln. litų, o didžioji pinigų dalis turėtų atitekti gyventojų būstų remontui.
Reikėtų atkreipti dėmesį į žodžius „iš dalies“. Iš tiesų nukentėjusios savivaldybės Vyriausybei buvo pateikusios prašymus kompensuoti gyventojų nuostolių už kelis kartus didesnę sumą. Pavyzdžiui, Kauno savivaldybė gyventojų patirtus nuostolius buvo įvertinusi 1,8 mln. litų, tačiau iš Vyriausybės gavo 558 tūkst. litų. Beveik tris kartus mažesnę sumą gavo ir Panevėžio savivaldybė. Kaip paskirstyti pinigus, spręs pačios savivaldybės, tačiau akivaizdu, kad daugelis gyventojų iš valstybės negaus nė pusės to, ko prašė.
Atrodytų, kad rankas dabar turėtų trinti draudimo bendrovių paslaugomis pasinaudoję ir savo iniciatyva turtą apsidraudę šalies piliečiai. Tačiau priežasčių būti nepatenkintais tokiais valdžios veiksmais turi tiek pirmieji, tiek pastarieji. Nesidžiaugia ir draudimo paslaugas siūlantys verslininkai, kurie tokiu atveju tampa netiesioginiais valstybės konkurentais.
Tautą lepina politikai
Kadangi išdalyti planuojama suma yra gerokai mažesnė, natūralu, kad tik dalinis atlyginimas pradžiugins ne visus. Kita vertus, jeigu tokių ir atsirastų, tai jiems vertėtų prisiminti, kad net ir dalinių kompensacijų galėjo nebūti. Juk kai trūkęs vamzdis užlieja vonią ar stiprus vėjas nuplėšia stogo čerpę, mažai kas tikisi, kad valdžia už tai sumokės. Tada gelbėja draudimas. Pavasarinis potvynis ir vasarinis škvalas nuo tokių atvejų skiriasi tik savo mastu – nukentėjusiųjų skaičiumi, tačiau pagal savo pobūdį jie yra įprasti draudiminiai įvykiai.
Savo turtą apdraudusiems ir nuo minėtų stichijų nukentėjusiems gyventojams šalies draudimo bendrovės per šiuos metus išmokėjo daugiau kaip 10 mln. litų (žr. grafiką). Ir nors daugelis pastarųjų jau greičiausiai yra gavę draudimo išmokas, jie taip pat turi priežasčių būti nepatenkinti. Pirmiausia, nors jie yra nukentėję nuo tų pačių nelaimių, kaip ir neapsidraudusieji, kompensacijos iš valdžios tikėtis negali. Antra, matant, kad kitų turtui padaryti nuostoliai atlyginami ir neapsidraudus, privatus turto draudimas netenka prasmės.
Pasak komunikacijų agentūros „Viešųjų ryšių technologijos“ direktoriaus Kęstučio Gečo, dalydami gerai nepasvertus pažadus politikai daro klaidą. „Komunikacijos atžvilgiu, taip politikai lepina tautą ir neskatina noro rūpintis savimi. Šiuo atveju nuskriausti jaučiasi ir nesidraudusieji, ir apsidraudę, politikai visus padaro nelaimingus, padidina socialinės neteisybės jausmą ir norą maištauti prieš valstybę“, – sakė pašnekovas.
Ir toks tautos „lepinimo“ atvejis – tik vienas iš daugelio. Politikai nepraleidžia progos sudaryti valstybės rūpesčio iliuzijos net tais atvejais, kai valstybė iš esmės niekuo negali padėti. Imkime renovacijos pavyzdį. Nors sandarus ir efektyviai energiją naudojantis nuosavas būstas turėtų būti kiekvieno privatus reikalas, aiškinama, kad valstybės parama turėtų būti gerokai didesnė, nes kitaip niekas to nesiims. Tačiau visų mokesčių mokėtojų pinigais remontuoti privačius butus nėra nei racionalu, nei teisinga. Įdomu, ką atsakytume kaimynui, prašančiam duoti pinigų jo buto remontui?
Pasak Laisvosios rinkos instituto viceprezidento Giedriaus Kadziausko, rinkoje turto draudimo paslauga yra prieinama, o jos paklausą lemia du veiksniai: realiai egzistuojanti tikimybė, kad gyventojų turtas gali nukentėti, ir nuo to, kokia yra valstybės pozicija tokiu atveju. „Net jei išmokamos kompensacijos ir nėra labai dosnios, bet kokiu atveju veikia kaip demotyvacija draustis savarankiškai“, – kalbėjo G. Kadziauskas.
Šeimininkauja ne savo darže
Rūpintis savo turtu šalies gyventojai per daug nelinkę. Pasak Lietuvos draudikų asociacijos direktoriaus Andriaus Romanovskio, savo namus ar juose esantį turtą yra apdraudę tik maždaug ketvirtadalis visų šalies gyventojų, nors Vakarų šalyse šis skaičius sudaro 80–90 proc. Nors po minėtų įvykių susidomėjimas turto draudimo paslaugomis išaugo, draudikų atstovo teigimu, tai tėra trumpalaikė tendencija. „Žmonės pamokas greitai pamiršta arba mano, kad žaibas du kartus į tą pačią vietą netrenkia. Įdomumo dėlei galiu paliudyti, kad šią vasarą draudimo bendrovės susidūrė bent su penkiais atvejais, kai taip atsitiko“, – kalbėjo pašnekovas.
Kadangi gyventojų turto draustumas mažas, natūralu, kad nutikus stichinėms nelaimėms iškyla kompensacijos dilema. A. Romanovskio teigimu, šis klausimas užsienio valstybėse sprendžiamas įvairiai: vienos valstybės biudžeto lėšomis apdraudžia rizikingose vietose esantį turtą, kurį patiems gyventojams būtų sudėtinga apdrausti; kitos nepasiturintiems piliečiams kompensuoja dalį draudimo įmokų; trečiose minimalus turto draudimas yra privalomojo pobūdžio. Turto draudimas, pasak A. Romanovskio, kitose šalyse padeda spręsti ir socialines problemas, pavyzdžiui, sudegusiame name gyvenusia šeima pasirūpina draudimo bendrovė. Lietuvoje tokie nelaimėliai tampa televizijos reportažų herojais, kuriuose skundžiasi valdžios atstovų abejingumu arba prašo kitų pagalbos.
Jeigu Lietuvos Vyriausybė vietoj patirtos žalos būtų kompensavusi draudimo įmokas, stichinės nelaimės jai galėjo būti gerokai pigesnės, o ir parama nukentėjusiesiems efektyvesnė. Galbūt tai vienas būdų skatinti didesnį žmonių savarankiškumą, sudaryti palankesnes sąlygas pasirūpinti tinkama turto apsauga ir, galop, išvengti panašių dilemų ateityje.
G. Kadziausko teigimu, tai gali būti vienas būdų, kaip spręsti šią problemą ateityje. Jis greičiausiai padėtų sutaupyti valstybei, tačiau nebūtinai geriausia išeitis. „Pagrindinis klausimas, ar apskritai reikia ir tos draudimo kompensacijos? Juk žmogaus gyvenime yra daug dalykų, kurie yra svarbūs ir būtų galima argumentuoti, kad daug ką reikia apdrausti – turtą, sveikatą, darbą, automobilį. Šį sąrašą galima tęsti ilgai“, – pastebėjo G. Kadziauskas.
Tačiau, pasak jo, numačiusi kompensacijas turto draudimui, valdžia teigtų, kad visi privalo rūpintis savo turto apsauga. Tačiau vargu ar būtų pagrįsta priimti centralizuotą sprendimą, kad visiems šalies piliečiams pirmiausia reikia apsaugoti savo turtą, o ne sveikatą ar darbą. Tai iš esmės prieštarautų ES taikomam subsidiarumo principui, teigiančiam, kad sprendimai turėtų būti priimami tuo lygiu, kuriuo yra efektyviausi. Patys gyventojai geriausiai gali nuspręsti, kokį turtą, kaip ir nuo ko jį apsaugoti.
Be to, lokaliai, o ne centralizuotai priimami sprendimai yra efektyvesni. Pavyzdžiui, medinio namo savininkui aktualiausia draustis nuo gaisro, o prie upės pastatyto statinio savininkui – nuo potvynio. „Lokalūs sprendimai leidžia gauti geresnę kainą, sudaro galimybę atsirasti siauros srities specializuotiems produktams. Todėl decentralizuotos rinkos variantas ne tik pigesnis, bet ir dažniausiai geriau atitinka žmonių poreikius. Tai iš esmės rinkos produktų ir gyventojų klausimas“, – teigė G. Kadziauskas.
Finansų ministerija iki metų pabaigos ketina patvirtinti naują Vyriausybės rezervo fondo lėšų naudojimo tvarką ir jas naudoti dar atsakingiau. Tiesa, ir toliau numatoma galimybė šio fondo lėšomis iš dalies kompensuoti gaisro padarytus nuostolius. Aišku, iki šiol šio fondo lėšos buvo naudojamos ir kur kas mažiau kilniems tikslams – šventėms organizuoti ar neformalių klubų veiklai paremti šįmet daugiau negu pusė fondo lėšų skirta kompensacijoms. Todėl, vertinant pagal moralinį kriterijų, toks lėšų panaudojimas geresnis. Vis dėlto kompensacijos už prarastą turtą turėtų būti numatomos tik išimtiniais atvejais. Paprastas pavasario potvynis ar per vėtrą nukelti keli stogai kaime neturėtų būti priežastis kaulyti pinigų iš valstybės. Tačiau pirmiausia tai, kad kiekvienas privalo pasirūpinti savo turtu, turi įsisąmoninti politikai, kurie yra greiti žadėti valstybės paramą, nors ji nėra pagrįsta, o gal ir apskritai neturėtų priklausyti.
