Scanpix nuotr.
Nepaisant painiavos ir chaoso, Indijoje verslas klesti. Tai pakeis pasaulį.
Vienos indų įmonės vadovas mosteli pro aukštai iškilusį savo plieno ir stiklo biuro langą. „Prieš dešimt metų, – sako Pramodas Bhasinas, – čia negalėjai gauti net kavos puodelio.“ O dabar čia – begalė biurų pastatų. Netoli Delio įsikūręs Gurgaonas greitai tapo pasauliniu užsakomųjų paslaugų centru. Tačiau nesena kaimietiška praeitis nepamiršta. Kaimiečiai gatvėse tebegano ožkas, o kiaulės naršo šiukšles.
Įmonei „Genpact“ vadovaujantis P. Bhasinas apie užsakomąsias paslaugas kalba kaip odontologas kalbėtų apie dantų valymą siūlu. Anot jo, automobilių įmonės daugiausia dėmesio turėtų skirti geresniems automobiliams gaminti, o beveik visas kitas užduotis reikia perduoti išorinėms bendrovėms. Pavyzdžiui, personalo skyriams reikia kelių žmonių, kurie tiesiogiai nagrinėtų darbuotojų skundus, bet formų pildymą ir duomenų suvedimą kur kas efektyviau atliktų specialistai. „Mano įmonėje šį darbą atlieka 10 tūkst. žmonių, – sako jis. – Ir jie dirba gerai.“
Veiklą „Genpact“ pradėjo kaip „General Electric“ padalinys, o 2005 metais atsiskyrė, idant geriau tarnautų platesniam klientų ratui. Kitos organizacijos nuobodžius darbus gali atlikti greičiau ir pigiau. Pavyzdžiui, išanalizavusi, kaip JAV ligoninėse atliekamos kasdienės užduotys, kaip antai patalynės pervilkimas ir sprendimai dėl gydytojų kabinetų vietos, įmonė sugebėjo nurodyti efektyvesnių būdų naudoti žmones ir įrangą. Dėl to gydytojai kasdien atlieka 25 proc. daugiau darbų. Paklausa sparčiai auga: P. Bhasinas prognozuoja, kad jo pardavimo apimtys per ateinančius 10 metų gali augti nuo 1,2 mlrd. iki 10 mlrd. JAV dolerių.
Tokios milžiniškos ambicijos Indijoje nebėra neįprastas dalykas. Vijay Govindarajanas iš Dartmuto koledžo Tako verslo mokyklos sako, kad 5 mlrd. JAV dolerių vertos bendrovės netrukus tikisi būti vertos 30 mlrd. Anot buvusio programinės įrangos magnato Nandano Nilekani, vadovaujančio rugsėjo 29 dieną pristatytam vyriausybės projektui, kuriuo siekiama kiekvienam indui suteikti asmens kodą, šalies padėtis pasaulyje labai palanki.
Tikimasi, kad Indijos BVP šiais metais augs 8,5 proc., o gal ir daugiau. Chetanas Ahya ir Tanvee Gupta iš investicijų banko „Morgan Stanley“ prognozuoja, kad per trejus ar penkerius metus Indijos augimas pradės lenkti Kinijos. Kinijos tempas laikysis ties 8 proc., dviženklių skaičių nepasiekdamas, o Indija metai po metų pasieks 9–10 proc. Jie tikisi, kad per ateinančius 20–25 metus Indija augs greičiau nei bet kuri kita didelė šalis. Kiti ilgalaikes prognozes sudarantys asmenys tikisi kažko panašaus.
Indijai palankūs keli veiksniai. Pirmasis – gyventojų sudėtis. Indai yra jauni (žr. 1 grafiką). „Senėjančiam pasauliui reikia darbuotojų, o jauna šalis darbuotojų turi“, – sako N. Nilekani. Ankstesniais atvejais pakilimą Azijoje paskatindavo padidėjęs darbingo amžiaus gyventojų skaičius. Dabar Indijos eilė. Jungtinių Tautų duomenimis, nedarbingo amžiaus indų dalis sumažėjo nuo 69 proc. 1995 metais iki 56 proc. šiais metais. Tokiais laikomi piliečiai iki 15 arba vyresni nei 64 metai. „Morgan Stanley“ duomenimis, iki 2020-ųjų darbingo amžiaus Indijos gyventojų skaičius išaugs 136 mln.; o Kinijos – vos 23 mln. (žr. 2 grafiką).
Žinoma, daugelio indų išsilavinimas menkas. Neabejotinai ne visi galės gauti darbą verslo procesų nuomos srityje. Nors Azijoje tai neįprasta, Indija kol kas ne itin naudojasi darbui imlia gamyba, kurios tikslas – eksportas. os darbo jėga liks jauna ir augs, ir tarp jų bus milijonai angliškai kalbančių žmonių.
Antras Indijos pranašumas, kad XX a. paskutinio dešimtmečio pradžios ekonominės reformos išlaisvino didžiulę slopintą komercinę energiją. Nugriautos tarifus saugojusios tvirtovės (žr. 3 grafiką). Atsisakyta specialios leidimų sistemos (angl. Licence Raj), kai atrodė, kad be leidimo verslininkas negali net pasikrapštyti dantų. Privačios bendrovės buvo priverstos konkuruoti su pasaulio geriausiais. Daugelis suprato galinčios. Eksportas išaugo.
Indų bendrovės vis dažniau veikia visame pasaulyje ir kartais yra pasaulinio lygio. Liuksemburge įsikūrusi „Arcelor Mittal“ yra didžiausia pasaulio plieno gamintoja. Atpažįstamai iš vos 2 000 JAV dolerių kainuojančių automobilių gamybos „Tata Motors“ taip pat priklauso du prabangūs prekių ženklai „Jaguar“ ir „Land Rover“. Mobiliojo ryšio bendrovė „Bharti Airtel“, Indijoje turinti 140 mln. abonentų, sparčiai plečiasi ir Afrikoje.
„Kinijos augimui iš esmės vadovavo valstybė. O štai varomoji Indijos jėga – 45 mln. verslininkų“, – teigia verslo lobizmu užsiimančios Indijos prekybos ir pramonės rūmų federacijos generalinis sekretorius Amitas Mitra. Jis karštai pasakoja apie didžiulio neoficialaus Indijos sektoriaus energiją ir jo gebėjimą spręsti problemas. A. Mitra prisimena bendravęs su vieno neoficialaus kostiumų sukirpimo verslo savininku, kuris tarsi užstatu naudojosi tuo, kad jo brolis dirbo valstybės tarnyboje. Jo brolis kasdien eidavo į tą patį biurą. Taigi pinigus skolinantis asmuo visuomet galėjo jį rasti, ir kostiumų sukirpėjas dėl to buvo laikomas patikimu skolininku.
Mumbajaus lūšnynų Daravio rajone, kuriame turbūt yra apie 1 mln. gyventojų, daug gatvelių per siauros apsisukti su karučiu. Tačiau toks įspūdis, kad už kas antrų durų rasite smulkųjį verslą. Nedidukė Bhaskaro Chaudhary gamyklėlė dirba dieną ir naktį siūdama galines kišenes, kurios siunčiamos į didesnę gamyklą, užsiuvamos ant džinsų ir eksportuojamos į Persijos įlankos šalis. Verslas sekasi gerai. Prieš ketverius metus Bh. Chaudhary teturėjo vieną (kinų gamybos) siuvinėjimo mašiną. O dabar turi tris. Jam tėra 21 metai.
Indų įmonės eksportuoja daug paslaugų, bet joms svarbiausi – vietinių vartotojų poreikiai. Indijos pirkėjams reikia pigių, o ne įmantrių prekių. Indijos „taupūs novatoriai“ paklūsta. „Tata Chemicals“ gamina filtrą, kuriam nereikia maitinimo, o penkių asmenų šeimą už 30 rupijų (1,6 lito) mėnesiui aprūpina saugiu geriamuoju vandeniu. Indijos technologijos instituto ir Indijos mokslo instituto moksliniai darbuotojai liepos mėnesį pagamino 35 JAV dolerius kainuojančio skreitinuko prototipą. Viena įmonė, pasivadinusi „Ayas Shilpa“, kabamuosius tiltus gamina už dešimtadalį įprastos kainos. Šaliai, kur daugybę kaimų su išoriniu pasauliu sieja tik pavojingi per siautulingas upes nutiesti virviniai tiltai, tai tikra palaima.
Indų bendrovės kuria naujus verslo modelius ir produktus. Programinės įrangos gamintoja „HCL Technologies“ IT sistemas klientams padeda gerinti susitardama, kad jei klientai naudos negaus, jie nieko nemokės. O jei naudos jie gauna, HCL dalį pasiima sau. „Tuomet mes esame suinteresuoti tiesiogiai“, – sako įmonės vadovas Vineetas Nayaras.
„LG Electronics“ filialui Indijoje vadovaujantis korėjietis Moon B. Shinas sako, kad Indija – tai paskutinis taškas. Turėdamas omenyje, kad Indijoje daugiausia žmonių, kurie dar nėra prisipirkę elektronikos prekių. LG metinis pardavimas Indijoje siekia apie 3 mlrd. JAV dolerių. Bet Moon B. Shiną labiausiai džiugina tai, kad vien per pirmuosius septynis šių metų mėnesius jų pardavimo apimtys paaugo 30 proc.
Gamybą Indijoje LG pradėjo baigiantis XX amžiui. Dabar bendrovė šioje šalyje – populiariausias įvairiausių prietaisų gamintojas. Siekdama sėkmės, ji nustatė itin mažas kainas, o gaminius pritaikė indiškiems poreikiams. Kadangi daug indų yra vegetarai, siūlomi šaldytuvai su mažesniais šaldikliais ir daugiau dėklų daržovėms. Kadangi indai televizorių mėgsta žiūrėti garsiai, LG įrengia galingus garsiakalbius. Be to, vidurinės klasės šeimoms, kurių tarnaitės beraštės, bendrovė siūlo balsu valdomas skalbiamąsias mašinas. Bendrovės gaminiai pritaikyti svyruojančiai įtampai, o pakuotė itin tvirta, idant atlaikytų kelionę siaubingais Indijos keliais.
Dramblys gali suklupti
Jei Indija ir toliau taip sparčiai augs, ji pakeis pasaulį. Optimistai pranašauja, kad ji bus naujoji Kinija, tik draugiškesnė ir demokratiškesnė. Pesimistai atkerta, kad tokios prognozės perdėtos. Jie nurodo, kad Indijai dar daug kur reikia vytis. Kinijos ūkis keturiskart didesnis, taigi net jei Indijos augimo tempas paspartės, Kinijos ji nepralenks dar labai ilgai. Ir priduria, kad nelygiame plėtros kelyje indų verslui gresia kelios kliūtys.
Akivaizdžiausia kliūtis – siaubinga infrastruktūra. Indijos keliai pasibaisėtini. Daugybė duobių, šviesoforai neveikia. Kaimo keliai iš esmės negrįsti, o miestuose eismas dažnai sutrinka ir sustoja. Krovinių vežimo verslui vadovaujantis Cyrusas Guzderis skundžiasi, kad tolimuosiuose reisuose vidutinis sunkvežimių greitis tesiekia apie 20 km/h.
Kirsti sieną tarp dviejų Indijos valstijų gali būti sunkiau nei tarptautinę. Nuo Kolkatos iki Mumbajaus (apie 2 000 km) sunkvežimio vairuotojui tenka derėtis poroje tuzinų kontrolinių punktų. C. Guzderio vertinimu, dėl vėlavimo ir užmokesčio godiems pareigūnams krovinių vežimo keliais savikaina išauga 30 proc.
„Privalome turėti savo atsarginius energijos šaltinius, vandens valymo įrenginius ir transportą darbuotojams“, – skundžiasi V. Nayaras iš HCL. Lyg tyčia jo kabinete dingsta elektra. Stambios kompanijos darbuotojams pristatyti į darbą naudoja automobilių ir autobusų parkus. Serveriams reikia daug kainuojančių papildomų atsarginių kopijų.
Konsultantų įmonė „McKinsey“ prognozuoja, kad per artimiausius 20 metų Indijos ekonomika išaugs penkeriopai. Iki 2030 metų gyventojų skaičius miestuose padvigubės nuo 290 mln. per 2001 metų surašymą iki galbūt 590 mln. „McKinsey“ skaičiavimais, vien norėdama išlaikyti tempą šalis miesto infrastruktūrai turi išleisti 1,2 trilijono JAV dolerių, o tai aštuoniskart daugiau nei šiandienis lygis. Vienam asmeniui tenkančios Kinijos kapitalo išlaidos miestuose apytikriai septyniskart didesnės nei Indijos.
Kita kelianti nerimą kliūtis – specialistų trūkumas. Galbūt darbo jėga jauna ir gausėjanti, bet 40 proc. yra beraščiai, o dar 40 proc. nebaigę mokyklos. „Boston Consulting Group“ manymu, artimiausiais metais trūks 200 tūkst. inžinierių, 400 tūkst. kitokių diplomuotų specialistų ir 150 tūkst. profesinį lavinimą turinčių darbuotojų. O štai žemės ūkyje darbuotojų yra 62 mln. per daug, ir dauguma beveik neturi kvalifikacijos.
Geriausi Indijos universitetai – Indijos technologijų institutai – yra pasaulinio lygio, bet jų tik 16. Daugelyje universitetų absolventai egzaminus išlaiko gerai, bet nėra įgudę nagrinėti realias problemas. Darbdaviai juos moko mėnesiais, ir tai daug kainuoja. O tuomet juos negailestingai pervilioja konkurentai.
Valstybinėse mokyklose visiška netvarka. Ištekliai dingsta. Mokytojai neateina į darbą, ir netgi blogiausių negalima atleisti – jų, kaip valstybės tarnautojų, darbo vietą gina Konstitucija. Suaugusiųjų raštingumas Indijoje siekia vos 66 proc., o Kinijoje – 93 proc. Beveik pusė jaunesnių kaip penkerių metų vaikų dėl prastos mitybos yra nusilpę ir jų smegenims sunku normaliai vystytis. Vyriausybės planas vargšams skirti pigių grūdų – nacionalinė gėda: du trečdaliai tų grūdų pavagiami arba ko nors primaišomi.
Specialistų trūkumas tikra palaima tiems, kurie įgūdžių turi. Jų atlyginimai auga. Vyresnieji skundžiasi, kad technologinių polinkių turintis jaunimas pradeda pernelyg pūstis. Jie laukia ne tik atlyginimo, bet ir paskatinimo. „Jie pasirengę išeiti iš blogo arba nuobodaus darbo“, – stebisi Chaitanya Kalbagas iš žurnalo „Business Today“, kuriame neseniai pasirodė vedamasis straipsnis „Neklaužados darbe“.
Dėl kvalifikuotų darbuotojų trūkumo sunkiau deramai sutvarkyti infrastruktūrą. Trūksta statybininkų, elektrikų ir santechnikų. Statybų aikštelėse daug maišaties, kaip antai aukštyn kojomis įrengtas liftas. Pasiruošimas spalio 3 dieną prasidėjusioms Sandraugos žaidynėms Delyje priminė, kad kai kuriuos dalykus Indija daro labai prastai.
Užimta dabartis, jaudinanti ateitis. (Scanpix nuotr.)
Nestabilumas irgi kelia didžiulį nerimą. Maoistų sukilėliai, vadinami naksalitų judėjimu, veikia apie 200 iš 588 Indijos rajonų. Maištininkai slepiasi didžiuliuose Indijos miškuose, o būtent ten glūdi didžioji dalis šalies mineralinių išteklių. Tai daro didžiulį poveikį kasybos ir miško ruošos įmonėms. Kai kurios jų pačios išprovokuoja smurtą, nes siekdamos imtis savo veiklos vargšus nuvaro nuo žemės.
Vidaus reikalų ministras investuotojus rugsėjį mėgino įtikinti, kad sukilimas bus numalšintas, o Indija – saugi vieta investuoti pinigus. Antruoju atveju jis gali būti teisus: dauguma įmonių gali išvengti naksalitų kontroliuojamų teritorijų. Mumbajaus bankams ir Bangaloro programinės įrangos gamintojams didžiausia rizika ne ta, kad sukilėliai įsiverš pro paradines duris, o kad reaguodama į vargšų pyktį vyriausybė imsis populistinių žingsnių jam numalšinti.
Populizmas jau yra rimta problema. Kai kurie politikai rinkėjus vilioja verslą vaizduodami kaip velnio išmonę. „Tata Motors“ atsisakė plano Vakarų Bengalijoje statyti gamyklą, kai parlamento narė iš opozicinės partijos Mamata Banerjee, dabar užimanti šalies susisiekimo geležinkeliais ministrės postą, pradėjo kampaniją prieš privalomąjį žemės pirkimą. Tokius sandorius vyriausybė dažnai tvarko prastai, taigi vietinių baimės nėra absurdiškos. Bet dėl to teritorija prarado taip reikalingas darbo vietas. Tikimasi, kad kituose valstijos rinkimuose M. Banerjee savo partiją atves į pergalę.
Galbūt ateityje tapsiantis ministru pirmininku Rahulas Gandhis populistiniais instrumentais naudojasi, kai jam tai paranku. Naujo kelio nuo Delio iki Tadžmahalo tiesimas vėluoja, nes kai kurie ūkininkai, kurių žeme tas kelias eis, už kvadratinį metrą reikalavo tokių pat kompensacijų, kokias gavo sklypų savininkai brangiuose Delio priemiesčiuose. Kai ūkininkų minia nužudė policininką ir jam išdūrė akis, R. Gandhis ten nuskubėjo ir išreiškė solidarumą… ūkininkams.
Korupcija – dar vienas rūpestis. Daugelis žavisi technokratišku Indijos ministru pirmininku Manmohanu Singhu, bet kai kurie jo kolegos tikri sukčiai, banditai, demagogai arba pasižymi visomis trimis savybėmis. Korupcija sekina. Daug verslininkų mano, kad situacija blogėja. Seniau ministrai prašydavo kyšių. O dabar, kaip skundžiasi Indijos įmonių vadovai, iš bendrovių, kurioms ketina atiduoti sutartis, jie reikalauja akcijų. Rugsėjį iš Indijos kovos su korupcija agentūros vadovo pareigų pasitraukusio Pratyusho Sinha vertinimu, 30 proc. jo tėvynainių yra „beviltiškai korumpuoti“.
Negailestingas vertinimas. Kitas vyresnysis pareigūnas tvirtina, kad nuo vyriausybės nepriklausančiuose sektoriuose veikiančios įmonės, kaip antai programinės įrangos, automobilių, muilo miltelių gamintojos ir panašiai, dažniausiai veikia dorai ir profesionaliai. „Purvini dalykai“ iš esmės vyksta tada, kai sandoriai yra susiję su žeme, viešaisiais pirkimais arba gamtiniais ištekliais. Tačiau tas pats pareigūnas nerimauja, kad puvinys tose srityse taip įsimetęs, jog gali pakenkti paties kapitalizmo moralumui.
Iššūkių Indija sulaukia ir iš užsienio. Jos sėkmė paskatino ir neigiamas reakcijas, ir kopijavimą. Ohajo gubernatorius į Indijos spaudos antraštes neseniai papuolė valstijos agentūroms uždrausdamas užsienio bendrovėms pagal sutartis perduoti bet kokius darbus. Kai kurios JAV įmonės skambučių centrus perkelia į Filipinus, kur darbo jėga tokia pat pigi kaip Indijoje, bet kultūra artimesnė JAV.
Duobėtas kelias į klestėjimą
Indijos vyriausybė šalies infrastruktūros problemas spręs lėčiau ir ne taip gerai, kaip reikėtų. Bet spręs. Per 2007–2012 metus ketinta išleisti 500 mlrd. JAV dolerių. Tempas paspartės jau vien dėl to, kad valstybei vis geriau sekasi privačius investuotojus įtikinti skirti dalį kapitalo.
Sprendžiama ir specialistų trūkumo problema. Netgi beraščiai tėvai jau mato išsilavinimo vertę. Užuot tempdami vaikus iš mokyklų, kad šie dirbtų laukuose, jie vis dažniau ragina mokytis, viliantis darbo skambučių centre. Ten, kur valstybinės mokyklos prastos, atsirado pigių privačių mokyklų. Visų nuostabai, kaimuose per 20 proc. indų moksleivių, dažniausiai iš skurdžių šeimų, lanko privačias mokyklas. Raštingumas sparčiai auga. Tarp 15–24 metų jaunimo jo lygis – per 80 proc., nors mergaitės mažiau raštingos už berniukus.
Kelios verslui naudingos reformos pamažu skinasi kelią patvirtinimo link. Siūlomas nacionalinis pardavimo mokestis pakeistų painų valstijų ir vietinių rinkliavų margumyną. Siūlomas žemės įstatymas supaprastintų ir paspartintų žemės pardavimą infrastruktūrai, gamykloms ir panašiai. O galbūt vieną dieną „Wal-Mart“ Indijoje bus leista atidaryti prekybos centrų.
Kai kurie investuotojai skundžiasi, kad pakrika Indijos demokratija – neprognozuojama. Pakankamai sunku suprasti santykius tarp centrinės valdžios ir valstijų. O išsiaiškinti frakcinių partijų, spaudimo grupių ir įtakingų asmenų ketinimų beveik neįmanoma.
Netgi valdžiai priėmus sprendimą, jį galima užginčyti teisme arba pasitelkus viešąją nuomonę. Kartais sunku pasakyti, kas vadovauja. „Nesakykite indams, kad taip sakiau, bet Kinijoje jaučiuosi ramiau nei Indijoje, – sako vienas žymus Vakarų bankininkas. – Kur kas lengviau turėti reikalų su gerai suprantama Kinijos „organizacine struktūra“ nei su laisvajai eigai paliktu chaosu Indijoje.“
Nuo to meto, kai Kinijos ir Indijos valdžia žmonėms ir įmonėms suteikė daugiau ekonominės laisvės, pakilo abi šalys. Kinija pradėjo pirmoji, taigi ji gerokai atsiplėšė. Bet, kaip nurodo „Morgan Stanley“ ekonomistai, po XX a. paskutinio dešimtmečio pradžios reformų Indijos augimas stulbinamai panašus į Kinijos po jos didžiojo atsivėrimo XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje (žr. 4 grafiką).
O Indijos demokratija gali duoti ilgalaikės naudos. Ir svarbu ne tik indų galimybė sakyti ką nori nebijant, kad sutraiškys tankai. Svarbu ir tai, kad valdžią Indija gali pakeisti be revoliucijos. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali geriau užtikrinti stabilumą, kurio taip trokšta verslas.
