Turkijai nesiseka suvilioti Europos. (Scanpix nuotr.)
Ar Turkija kada nors įstos į ES?
Turkijos dalyvavimo Europos projekte istorija – ilga ir permaininga. Ryšiais su pradine, šešias nares suvienijusia Europos Ekonomine Bendrija šalis susidomėjo dar 1959 metais – pirmoji tarp visų tuo metu narėmis nebuvusių valstybių. 1963 metais su EEB ji pasirašė asociacijos susitarimą. Pirmasis Europos Komisijos vadovas, Vokietijos krikdemas Walteris Hallsteinas apie tai pranešė aiškiai pripažindamas, kad „Turkija yra Europos dalis“. Deja, daug jo partijos narių šiandien šio požiūrio nepalaiko.
Formalios narystės turkai nesiekė iki 1987 metų, kai entuziastingai nusiteikęs modernizacijoms ir Europai palankus ministras pirmininkas Turgutas Ozalas pateikė paraišką, nors buvo atkalbinėjamas. Europos Komisija 1989 metais patarė to nedaryti. Siaubinga Turkijos situacija XX a. paskutiniame dešimtmetyje nustelbė bet kokias mintis greitai atgaivinti ketinimus. Užtat paskesnis ministras pirmininkas Tansu Cilleris su ES susiderėjo dėl muitų sąjungos, įsigaliojusios 1996 metais, kuri pirmą kartą užtikrino nesuvaržytą prieigą prie bendrosios Europos rinkos.
Tuo metu neseniai išsilaisvinusios Rytų Europos šalys irgi pareiškė norą prisijungti. 1997 metų gruodį įvykusiame ES viršūnių susitikime Europos vadovai pradėti derybas dėl narystės nusprendė pakviesti ne mažiau kaip 10 šalių iš Rytų Europos, taip pat Kiprą ir Maltą. Turkija liko už borto. Turkijos generolai pradėjo murmėti, kad turbūt didesnės sėkmės Briuselyje būtų sulaukę, jei vietoj NATO būtų pasirinkę Varšuvos paktą.
Europos lyderiai po dvejų metų tai kompensavo paskelbdami, kad „Turkija yra valstybė kandidatė, kurią į sąjungą numatoma priimti taikant tuos pačius kriterijus kaip ir kitoms kandidatėms“. 2002 metais į valdžią atėjusi „Teisingumo ir plėtros“ (AK) vyriausybė, kaip ir jos pirmtakė, stojimą į ES paskelbė savo tikslu. Ir ji įvedė pakankamai reformų, kad ES lyderius įtikintų vieningai sutikti 2005 metų spalį pradėti derybas dėl narystės.
Laikykitės pažadų
Deja, nepaisant diplomatų pacta sunt servanda (sutarčių ir pažadų reikia laikytis) doktrinos, tai pasirodė esąs aukščiausias Turkijos europietiškos svajonės taškas. Vokietijoje kanclerio poste socialdemokratą Gerhardą Schröderį netrukus turėjo pakeisti krikdemė Angela Merkel. O nepraėjus nė porai metų Prancūzijos prezidento poste Jacquesą Chiracą pakeitė Nicolas Sarkozy. A. Merkel jau seniai prieštaravo Turkijos narystei ES, siūlydama „privilegijuotą partnerystę“. N. Sarkozy Turkijos stojimui nuolat prieštaravo iš principo. Viešoji nuomonė Austrijoje, Nyderlanduose ir kai kuriose kitose šalyse dabar priešiškesnė.
Turkijai siekiant ES narystės, situacija pablogėjo dėl trijų dalykų. Pirmoji problema – Kipras, 2004 metų gegužę į ES įstojęs kartu su Rytų Europos šalimis. Kaip preliudija buvo paskutinis tuomečio JT generalinio sekretoriaus Kofi Annano mėginimas susitarti dėl pasidalijusios salos suvienijimo. Bet nors turkų Kipras referendume beveik vieningai tokiam susitarimui pritarė, graikų Kipras dar vieningiau pasakė „ne“. Dėl to (graikų Kipro) respublika įstojo į ES kaip teisėta vyriausybė, paklūstanti Bendrijos teisynui, kurio veikimas šiaurėje (turkų Kipre) sulaikytas. Dabar Kipras – didžiausia atskira kliūtis Turkijai pakeliui į ES.
Antroji problema – vietiniai politiniai neramumai, pasaulietiniams sluoksniams ir karinei vadovybei kovojant prieš AK vyriausybę. Dėl kelis kartus kilusios valstybės perversmo grėsmės, konspiracijos ir konstitucinio teismo bylų susidarė įspūdis, kad šalyje – politinė suirutė, ir tai pakurstė Europos priešinimąsi Turkijos narystei.
Trečioji – 2008 metais prasidėjusi ekonomikos krizė, Europai ypač stipriai smogusi 2009 metais. Dėl recesijos ir augančio nedarbo iš esmės net nebekilo mintis toliau plėsti ES. O dar blogėjanti ekonominė padėtis, naujausi sunkumai euro zonoje ir neigiama reakcija į imigraciją iš Rytų – visos prisidėjo prie pasklidusio nepasitenkinimo, kad Vidurio ir Rytų Europos šalys į ES buvo įsileistos per anksti.
Skyriai ir įvykiai
Turkijos derybos dėl narystės beveik sustojo. Iš derybas sudarančių 35 „skyrių“ net 18 užblokavo pati ES, Kipras arba Prancūzija. Tarp jų ir sritys, kur Turkija galėtų daug pasiūlyti, kaip antai išoriniai santykiai ir energetika. Derybos baigtos tik dėl vieno skyriaus – mokslo. Šiais metais kol kas pradėtas tik vienas naujas skyrius – dėl maisto saugos standartų. Gali būti, kad kitais metais nepavyks pradėti nė vieno.
Nieko keisto, kad turkams tai pradeda atsibosti. Visuomenės nuomonės tyrimas „Pew Global Attitudes Survey“ rodo, kad 2005 metais apie 68 proc. turkų pritarė stojimui į ES, o 27 proc. buvo prieš. Dabar pritaria 54 proc., o prieštarauja 40 proc. „Eurobarometro“ apklausų rezultatai panašūs. Rugsėjį „German Marshall Fund“ apklausoje nustatyta, kad nors 2004 metais apie 73 proc. turkų manė stojimą į ES esant gerą dalyką, 2010 metais tokių liko tik 38 proc. (žr. grafiką).
Ir vyriausiasis turkų ES derybininkas Egemenas Bagisas, ir ES plėtros komisaras iš Briuselio pusės Stefanas Fule ryžtingai tvirtina, kad derybos vyksta normaliai. E. Bagisas iki šiol naudojasi dviem frazėmis, su kuriomis stebėtojai jau susipažino. Pirmoji, kad „procesas svarbiau už galutinį rezultatą“. AK vyriausybė reformas sako vykdanti dėl savęs, o ne vien siekdama patenkinti Briuselį.
Protingas požiūris. Dauguma dalykų, kuriuos šalis turi įvykdyti prieš gaudama teisę pradėti derybas dėl narystės, o tuomet įstoti, yra patrauklūs savaime (jei nebūtų, apie ES tai nieko gero nesakytų). Prisijungus naujoms narėms iš Vidurio ir Rytų Europos, didžiausios reformos buvo pradėtos būtent prieš įstojimą. Po to ES praranda beveik visus svertus.
Bet net jei kelionė yra svarbiausias dalykas, tokion kelionėn turkus įkalbinti sunkiau, jei jie mano niekuomet nepasieksią tikslo. Pavyzdžiui, kam verslininkui leisti, kad Turkijos viešųjų pirkimų rinka atsivertų didesnei konkurencijai iš Europos bendrovių, jei jis nėra tikras, ar vieną dieną už tai bus atlyginta naryste?
Antroji E. Bagiso frazė, kad „kiekvieną dieną Europai Turkijos reikia vis labiau, o Turkijai Europos vis mažiau“. Ta pačia nata A. Davutoglu mėgsta tvirtinti, kad dėl jo aiškią viziją turinčios užsienio politikos Turkija vis vertingesnė ES. Ir šį kartą kalbos nėra visai tuščios. Sparčiai auganti ir didesnę ekonominę, karinę ir diplomatinę įtaką įgaunanti Turkija europiečiams turėtų būti vertingesnis prizas. Bet argumentas vis tiek gali būti per drąsus dviem prasmėmis.
Pirma, nepaisant kalbų, stojant į ES nelabai yra dėl ko derėtis. Stojančioji šalis tiesiog privalo priimti ir įgyvendinti visus 160 tūkst. su viršum puslapių iš Europos teisyno. Teiginiai, kad Europos Sąjungai Turkijos reikia labiau, o ne atvirkščiai, skamba klaidinančiai, tarsi pareiškėjas yra Briuselis, o ne Ankara.
Antra, iniciatyvi užsienio politika, kokios siekia A. Davutoglu, gali nesiderinti su pačios ES politika. Svarbu ne tik atsisakymas taikyti sankcijas Iranui arba tirados prieš Izraelį. Turkijos siekiamas bevizis režimas su beveik visomis kaimynėmis lengvai gali prieštarauti pačios ES planams griežčiau kontroliuoti sienas. Nekeista, jog Berlyne, Paryžiuje ir netgi Briuselyje yra tvirtinančių, kad Turkija pernelyg savavališka ir nepatikima, kad kada nors galėtų patogiai įsitaisyti ES.
Ar Turkijos siekius įstoti į ES kaip nors galima sugrąžinti į vėžes? Kol kas dar nebuvo, kad derybas dėl stojimo pradėjusiai šaliai galų gale nebūtų pasiūlyta visateisė narystė, nors rimtų problemų pakeliui patyrė ne viena. XX a. septintajame dešimtmetyje Prancūzijos prezidentas Charles’is de Gaulle’is dukart vetavo Didžiosios Britanijos paraišką. Ispanijai įstoti prireikė devynerių metų. Norvegijoje narystė siūlyta dukart, bet rinkėjai referendumuose jos atsisakė.
Šiuo metu geriausias būdas paremti Turkijos narystę – išspręsti Kipro problemą, bet perspektyvos atrodo prastos. Gali būti, kad po ateinantį birželį Turkijoje įvyksiančių rinkimų nauja konstitucija ir atsinaujinęs entuziazmas imtis reformų deryboms gali suteikti naujos gyvybės. Geras ženklas Turkijai ir vis didesnė tikimybė, kad N. Sarkozy 2012 metais nelaimės Prancūzijos prezidento rinkimų.
Bet vien sėdėti ir laukti gali būti negana. Taigi Heather Grabbe iš Briuselyje veikiančio Atvirosios visuomenės instituto, be kitų, siūlo dar vieną idėją: į ES užsienio ir saugumo politiką Turkiją įtraukti jau dabar, nelaukiant, kol ji prisijungs kaip visateisė narė. Taip šalis geriau susipažintų su kompromisais ieškant bendros pozicijos ir paremtų ES saugumą. Turkija bendrauja su tokiomis šalimis kaip Iranas ir Sirija, kur ES įtaka menka. Galbūt A. Davutoglu nebus itin linkęs suvaržyti savo nepriklausomos užsienio politikos svajonės. Bet strateginis dialogas turkams gali būti priimtinas, jei jis bus priedas prie derybų dėl narystės, o ne pakaitalas.
Dar vieną idėją palaiko prityręs Turkijos užsienio politikos komentatorius Cengizas Aktaras – nustatyti tam tikrą datą, iki kurios reikia užbaigti derybas ir suteikti narystę. Jis pasiūlė 2023 metus, kai Turkija švęs Ataturko sukurtos respublikos šimtmetį. Ji pakankamai tolima, kad būtų priimtina ankstyvo Turkijos įstojimo priešininkams, bet pakankamai artima, kad Turkijoje padrąsintų dvejojančius. Tačiau datos nustatymas ką nors pakeistų tik tuomet, jei žmonės išties tuo tikėtų, o precedentai vilčių neteikia. Pagal fiksuotą grafiką Europos Sąjunga užtikrino, kad Bulgarija ir Rumunija bus priimtos 2007 metais. Abi šalys įstojo dar nebūdamos visai pasirengusios, ir rezultatas – netvarka.
Tarp kitų pasiūlymų – iškart susitarti, kad Turkija niekuomet negalės naudotis laisvu darbo jėgos judėjimu ES, taip nuraminant Europos darbuotojus, kurie baiminasi, kad darbus iš jų paverš minios turkų, arba apriboti Turkijos balso svorį ES institucijose, kad ji netaptų galingiausia atskira šalimi. Bet tokios priemonės atrodytų it antrarūšė narystė, ir turkams ją būtų sunku priimti. Galų gale gali ir nebūti kitos alternatyvos, o tik lėtai tęsti derybas dėl narystės ir paprasčiausiai viltis, kad atmosfera pasikeis abiejose pusėse. Dabar derybas nutraukti priežasčių neturi niekas.
Bet tuomet kyla atitinkamų problemų. Pavyzdžiui, kaip duoti darbo abiejų pusių derybininkams. Pasibaigus skyriams, kurių galima imtis ir dėl jų derėtis, ką jie veiks? Ir net jei pavyks juos kaip nors užimti, yra kita, rimtesnė problema: kaip išlaikyti turkų susidomėjimą stojimu. Daug kas priklausys nuo to, kaip šiuo nepaprastai kritišku momentu toliau klostysis Turkijos politika.
