Scanpix nuotr.
Šalies ekonomika klesti, bet dėl jos stiprybės kyla naujų klausimų.
Dėl pensijų reformos įpykę darbuotojai Prancūzijoje užblokavo naftos perdirbimo įmones, ir keturi tūkstančiai degalinių pritrūko degalų. Neseniai Nyderlanduose išrinktos mažumos vyriausybės išlikimas priklauso nuo antiislamiškai nusiteikusio populisto paramos. Visoje Europoje ūkiai sunkiai tvarkosi su lėtu augimu, kankinamu biudžeto mažinimu ir įsismaginusio skolinimosi pasekmėmis. Bet nors Europos padėtis niūri, yra viena išimtis.
Nė viena išsivysčiusi šalis po pasaulinės recesijos neatrodo stipresnė už Vokietiją. Ekonomikos ministras Raineris Brüderle giriasi „XL dydžio pakilimu“. Eksportas klesti, o nedarbas turėtų sumažėti iki tokio lygio, koks pastarąjį kartą buvo užfiksuotas XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje. Šaliai vadovauja stabili, nors kartais ir sunkiai suvaldoma trijų pagrindinių partijų koalicija. Daugiausia protestų sutraukia tik didžiulis naujas geležinkelio projektas Štutgarte. Tarp aplink siaučiančios agresijos ir suirutės Vokietija atrodo it ramybės oazė.
Tačiau daugybė jos draugių ir kaimynių šiuo tobulybės įsikūnijimu nusivylė. Beatodairiškas Vokietijos elgesys, kai euras šiais metais vos nežlugo, padidino nerimą dėl jos vaidmens pasaulyje, krebždėjusį nuo pat šios šalies susivienijimo prieš 20 metų. Nerimaujančių vokiečių ir Vokietijos stebėtojų kalbos, seminarai ir moksliniai straipsniai – tai klestinti namudinė pramonė. Neseniai Briuselio idėjų kalvės „Bruegel“ paskelbtame rašinyje aiškinama, „kodėl Vokietija nebemyli Europos“. O kitame darbe tvirtinama, kad Vokietija „globalizacijai atsiveria viena“. Garsiausias šių laikų Vokietijos filosofas Jürgenas Habermasas savo šalį kaltina siekiant „nacionalinės politikos, kuri labiau rūpinasi vidaus reikalais“. „Kaip galima Vokietijos neklausti, kokią ji matanti Europos ateitį?“ – stebisi Jacquesas Delorsas, vadovavęs Europos Komisijai, kai griuvo Berlyno siena. Netgi taiki ir pasiturinti Vokietija pasauliui kelia nerimą.
Vokietijos klausimas nenyksta. Kaip gripo virusas, jis tiesiog mutuoja. Susivienijimo išvakarėse buvo Europos vadovų, nerimaujančių, kad ji vėl imsis agresijos. „Vokiečius dukart įveikėme, o jie ir vėl čia“, – kalbėjo Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Thatcher. Dabar tokios baimės atrodo komiškai. Bet netgi nedidelė nūdienos įtampa sukelia skausmą, kurį įvairūs regionai patiria skirtingai. JAV jaučia nežymius simptomus. O Vidurio Europa, regis, įgavo imunitetą. Eugeniuszas Smolaras iš Varšuvos tarptautinių santykių centro prisimena, kad po susivienijimo 85 proc. lenkų Vokietiją laikė grėsme. O dabar tik penktadalis. Vokietijos klausimas labiausiai sekina ilgalaikius Vokietijos partnerius iš Vakarų ir Pietų Europos, o pavojingai įsiliepsnojusios aistros ten tebeatrodo įmanomos. Vokietijos atsakymas į klausimą svarbus ne tik jiems. Jis suformuos Europą, taigi – ir pasaulį.
Vokiečiai nepamiršo, kad XX a. ketvirtojo ir penktojo dešimtmečio siaubai – jų šalies darbas, bet Renate Kocher iš nuomonės tyrimo agentūros „Allensbach“ sako, kad jie nori „praeitį atskirti“. Tai nereiškia, kad šalis ignoruos išmoktas pamokas arba nesistengs jų perduoti kitai kartai. Vokietijos istorijos muziejuje Berlyne atidaryta nauja paroda „Hitleris ir vokiečiai“ sutraukia didžiules minias. Bet vokiečiai ne itin nori būti verčiami teisintis arba nacių laikus traktuoti kaip būdingiausią savo praeities epizodą. Regis, netgi ne vokiečiai yra pasirengę pakeisti temą. Neseniai pasirodžius tokioms knygoms kaip „Germania“ ir „The German Genius“ („Vokietija“ ir „Vokietijos genijus“), atrodo, angliškoje leidyboje nebesivaikoma svastikų. Vokietija išpirko dar ne visas nuodėmes, bet dabar ji ir pamokslauja paprastai apie skolų nešamą blogį, būtinybę puoselėti pramonę ir ilgalaikio mąstymo pranašumą versle. Kiti nusiteikę klausytis. „Visi orientuojasi į Vokietiją“, – sako buvęs JAV ambasadorius Johnas Kornblumas.
Nerimą keliantys dalykai
Bet pakilią nuotaiką slopina lygiai taip pat stiprus nerimas. Perkamiausia knyga Vokietijoje – „Deutschland schafft such ab“ („Vokietija žudosi“), kurioje vienas „Bundesbank“ direktorius, po to priverstas išeiti iš darbo, perspėja, kad per didelis gimstamumas tarp vargšų ir imigrantų (ypač musulmonų) ir per mažas tarp išsilavinusių klasių šalį pasmerkia smukimui. Knygos populiarumas Vokietiją sukrėtė. Politikoje ksenofobiškų partijų įtaka menka, bet jų populiarumą kitur maitinantis apmaudas toks pat stiprus. Anot neseniai paskelbtos apklausos, trečdalis vokiečių mano, kad šalį užplūdo užsieniečiai; yra daug pritariančių, kad reikia „griežtai riboti“ musulmonų religijos praktikavimą. Daugiau kaip dešimtadalis netgi džiaugtųsi fiureriu, kuris valdytų „tvirta ranka“, o tai rodo, kad ekstremizmo žarijos dar neužgeso.
Konservatyvūs politikai, kurie seniai baiminasi, kad juos apeis iš dešinės, jas kursto. Krikščionių socialinei sąjungai, kuri Bavarijoje atitinka valdančiąją Krikščionių demokratų sąjungą (CDU), vadovaujantis Horstas Seehoferis spalio mėnesį pareiškė, kad Vokietijai nebereikia daugiau imigrantų iš Turkijos arba arabų šalių. Jis tvirtino, kad Vokietija „nėra imigracijos šalis“, prieštaraudamas sunkiai pasiektam konservatorių konsensusui. Kaip paprastai, CDU kanclerė Angela Merkel priešiškumą imigrantams pamėgino sušvelninti nenusileisdama iki populizmo. Spalio 16 dieną ji sakė, kad daugiakultūriškumas „visiškai žlugo“, turėdama omenyje, kad iš imigrantų bus tikimasi didesnės integracijos į Vokietijos visuomenę. Bet tai atsvėrė pripažindama, kad islamas „yra Vokietijos dalis“.
Karinio mažylio susitikimas su karine galybe. (Scanpix nuotr.)
Nepaisant ekonominės stiprybės, vokiečiai baiminasi blogiausio. Anot apklausas organizuojančios R. Kocher, šalis, vokiečių manymu, „jau praėjo savo zenitą“. Toks pesimizmas lemia Vokietijos elgesį su likusiuoju pasauliu. J. Kornblumo nuomone, skirtingai nuo daugumos šalių Vokietiją varo ne didelės ambicijos, o baimė, kad „viskas gali subyrėti, jei jie nesilaikys stabilumo“.
Per šiųmetę euro krizę išryškėjo ir nuogąstavimai, ir arogancija. Graikijai vos nebankrutavus, pažadas, kad euras bus toks pat stabilus kaip Vokietijos markė, staiga pasirodė melas, kaip vokiečiai visuomet įtarė. Krizei intensyvėjant, A. Merkel vis delsė duoti Vokietijos sutikimą neišvengiamam silpnų euro zonos šalių gelbėjimui. Po beprotiško derybų savaitgalio gegužę pagaliau buvo susitarta dėl 750 mlrd. eurų paketo. Vokiečiams tai atrodė it siaubingos „skirstymo sąjungos“ pradžia – galo neturinčio įsipareigojimo subsidijuoti ankstyvas graikų pensijas, sutvarkyti mokesčių vengimo sugriautą Italijos biudžetą ir išvalyti sprogusio Ispanijos nekilnojamojo turto burbulo liekanas. Populiarus bulvarinis laikraštis „Bild“ reikalavo: „Parduokite savo salas, bankrutavę graikai. Ir Akropolį prie to paties.“ A. Merkel masėms pataikavo, nepataisomus euro nusidėjėlius pasiūlydama mesti iš grupės.
Tokie protrūkiai prieš Europą apstulbino ne tik graikus, kurie atsakydami mojavo svastikomis, bet ir apskritai visus europiečius. Jie užaugo tikėdami, kad vokiečiai savo interesus laiko neatsiejamais nuo kitų europiečių interesų. O dabar jie žvilgtelėjo į kitokį, atstumiantį vokietį, patenkintą savo ekonomika ir nekamuojamą savo praeities. Kai kurie žinovai teigia, kad prisimindama brutalų elgesį su Graikija per Antrąjį pasaulinį karą Vokietija į graikus turėjo reaguoti ne taip dirgliai.
Krizė suformavo naują hierarchiją, bent jau laikinai. Viršuje – Vokietija su savo itin konkurencingu ir mažai įsiskolinusiu ūkiu. O likusiems reikia prisitaikyti, įskaitant paprastai Europos projekte tokio pat lygio lydere laikomą Prancūziją. Tai kelia nerimą. „Ryškiai jaučiama, kad vokiečiai save laiko pranašesniais, o tai labai sunku priimti, ypač kai tam yra tvirtas pagrindas“, – sako François Heisbourgas iš Tarptautinio strateginių tyrimų instituto. Su struktūrinėmis reformomis nuo Vokietijos atsilikusi Prancūzija jaučia blėstančią savo įtaką. „Prancūzijai reikia padirbėti, kad Europoje atgautų tam tikrą įtaką“, – tvirtina buvęs Prancūzijos Europos reikalų ministras Jeanas Pierre’as Jouyetas, dabar vadovaujantis Prancūzijos finansų kontrolės įstaigai.
Vokietija tampa „normalia“?
Netgi auksiniais Europos integracijos laikais Vokietijos partnerystė kėlė keblumų, nes šalis – per didelė būti pirmąja tarp lygių, bet per maža dominuoti, kaip sakė Vokietiją suvienijęs kancleris Helmutas Kohlis. Savo interesų ji niekuomet nepamiršo. Jau 1960 metais Prancūzija ir Vokietija susikirto dėl bendros Europos žemės ūkio politikos formavimo. Prancūzija Vokietijos markę laikė ekonominio teroro priemone, verčiančia arba sekti „Bundesbank“ pinigų politika, arba devalvuoti franką. Bet dar gerokai iki 1999 metų, kai buvo įvestas euras, tuometis Vokietijos finansų ministras Theo Waigelis prisiekė, kad euras bus „vokiškos prabos“.
Tačiau į kanclerio postą atėjus H. Kohlio įpėdiniui Gerhardui Schröderiui, kuris 1998–2005 metais vadovavo socialdemokratų ir žaliųjų koalicijai, tonas pasikeitė. Jis nesivaržydamas mankštino naujuosius Vokietijos raumenis ir rinkosi tokius žodžius, kokius vartoja nacionalistines pažiūras atviriau reiškiančių šalių lyderiai. Briuselį jis kaltino mokesčių mokėtojų pinigų švaistymu. Per 2002 metų kampaniją dėl perrinkimo pagrindinis jo koziris buvo ginčas su JAV dėl Irako karo – dar neregėtas svarbiausio Vokietijos sąjungininko įžeidimas. Vladimiro Putino Rusijai G. Schröderis buvo švelnus it pudelis. Šiedu vyrai susitarė tiesti povandeninį dujotiekį iš Rusijos į Vokietiją, apeinant Vidurio Europą ir Baltijos valstybes, o lenkai tai pavadino antruoju Molotovo-Ribentropo paktu.
Po kovingojo G. Schröderio, A. Merkel polinkis susitarti atrodė it grįžimas į vokišką formą. Jos įtaka buvo svarbi patvirtinant Lisabonos sutartį, kuria siekiama padėti tvarkytis ES narių skaičiui išaugus iki 27 ir kuri nustato ES užsienio politikos mechanizmą. Ji pataisė santykius su rytiniais Vokietijos kaimynais, nuramino JAV ir mažiau nuolaidžiavo Rusijai. Europos projekte ji netrukus parodė nesanti iš H. Kohlio klasės. Per ekonomikos krizes instinktas ją pirmiausia versdavo padvigubinti Vokietijos iždo apsaugą. Ji parėmė iš esmės neįtakingų asmenų paskyrimą į ES prezidento ir užsienio reikalų ministro postus, kuriuos įsteigė Lisabonos sutartis.
„Vadovaujant A. Merkel, Vokietija nebėra viršvalstybinį vystymąsi remiantis veikėjas“, – sako Hansas Starkas iš Prancūzijos tarptautinių santykių instituto. Anot jo, dabar manoma, kad pagrindiniai veikėjai išliks atskiros vyriausybės, o ne Europa kaip kolektyvas, „ir Vokietija prie to prisitaikė“. Ryškiausios Vokietijos verslo perspektyvos nėra siejamos su lėtai augančiais kaimynais, o su patraukliais Azijos ir Lotynų Amerikos ūkiais. Kad Vokietija sutiks į ES priimti Turkiją, dabar atrodo mažiausiai tikėtina.
Paprastai dviem Europos integracijos varikliais laikomų Vokietijos ir Prancūzijos santykiai yra nepastovūs. Metodiškoji A. Merkel ir impulsyvusis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy nėra natūralūs partneriai. Pastarasis neseniai citavo A. Merkel, neva sakiusią, kad Vokietija planuojanti imtis tokios pat kaip prancūzų politikos dėl čigonų išvarymo, o kanclerės administracija tai griežtai paneigė. „Susidraugavus Vokietijos kancleriams ir Prancūzijos prezidentams, jų santykiai anksčiau „kaskadomis pasiekdavo kitus lygius“, – sako strategas F. Heisbourgas. – Šiandien to visiškai nėra.“ Kai krizės, atrodo, tampa nevaldomomis, A. Merkel ir N. Sarkozy jas sugeba išspręsti. Bet prancūziškai vokiškos ambicijos dėl Europos gęsta. Vokiškas santūrumas ES atžvilgiu dabar yra pagrįstas įstatymu: Vokietijos Konstitucinio teismo 2009 metų nutarimu Lisabonos sutartį ratifikuoti leista, bet tolesnis įgaliojimų perdavimas Briuseliui apribotas. Netrukus šis teismas gali pareikšti nuomonę ir dėl finansinės pagalbos euro zonai.
Tokie ženklai rodo, kad Berlyno respublikos charakteris skiriasi nuo į Vakarus linkusios, Bonoje veikusios pirmtakės. Norėdami apibūdinti karo sudrausmintą Vokietiją, mokslininkai sugalvojo kelis ne itin vykusius terminus: tai buvo „sutramdyta galybė“, užsiėmusi „apdairiu daugiašališkumu“. Labiau pasitikinčiai ir užsispyrusiai Vokietijai šie terminai šiandien ne itin limpa. Bet jos tapatybė tebėra nesusiformavusi. Anot vieno aukštas pareigas užimančio ES pareigūno, Vokietija „kartais vadovaujasi instinktais, o ne aiškiai suformuluota politika“. Vienas JAV diplomatas mano, kad ji „tebemėgina nuspręsti, kaip turėtų atrodyti jos XXI a. užsienio politika“. Vokietija darosi „natūralesnė“, taigi labiau linkusi naudotis savo stiprybe ir prisiimti su tuo susijusią atsakomybę. JAV tai atrodo geras dalykas. Bet ar Europa gali sau leisti natūralesnę Vokietiją?
Europai reikia gerų lyderių…
Europoje skubiausias reikalas Vokietijai – sutvarkyti eurą, kuris yra dabartinis Europos statinio pamatas. Euro zonos nariai pasižadėjo laikytis finansinės disciplinos, bet daugelis netrukus pažadus pamiršo (įskaitant Vokietiją, savo biudžeto deficitui leidusią viršyti 3 proc. BVP). Vokietija sako, kad tai neturi pasikartoti. Europos Komisija rugsėjį pasiūlė Vokietijos įkvėptas taisykles, kurios apribos tokius „makroekonominės pusiausvyros trūkumus“ kaip per didelis einamosios sąskaitos deficitas, taip pat biudžetų deficitas ir viešosios skolos. Taisykles pažeidusių lauks sankcijos.
Reformavus eurą, Europa bus labiau vokiška, bet ne visai ekonominė Pax Germanica, kaip tikisi kai kurie stebėtojai. „Mums reikia vokiškos disciplinos, – sako Prancūzijai atstovaujanti Europos Parlamento narė Sylvie Goulard. – Bet be augimo tokia disciplina ne taip greitai atrodys priimtina“. Spalio 18 dieną A. Merkel ir N. Sarkozy sudarė sandorį, kuris susilpnins komisijos siūlomą sankcijų režimą (leisdamas vyriausybių vadovams spręsti, ar jas taikyti). Prancūzija už tai sutiko paremti Vokietijos reikalaujamą skolų pertvarkymo procedūrą. Briuselį tai nuvylė. Iš prancūzų ir vokiečių susidedanti ašis atrodė stipresnė. Bet vokiškoji disciplina ir Europos institucijų įtaka ją įgyvendinant susilpnėjo.
Vokietijos lyderystė akivaizdesnė kitose srityse. Ji turi turto, kokio neturi jokia kita didelė euro zonos narė, įskaitant lygių neturinčius prekybinius ryšius su kylančiomis didžiosiomis valstybėmis (beveik pusė ES eksporto į Kiniją yra iš Vokietijos), ir lyderę, į kurią rimtai žiūri jos kolegos iš kitų šalių (Davidas Cameronas pagarbos nestokoja, bet Didžioji Britanija nesiskaito). Iš Vokietijos yra kilę nemažai ES institucijų vadovų: A. Merkel Europos reikalų patarėjas Uwe Corsepiusas taps Europos Sąjungos Tarybos generaliniu sekretoriumi. Dabar „Bundesbank“ vadovaujantis Axelis Weberis palankiausiai vertinamas kaip būsimas Europos centrinio banko prezidentas. Europos masto svarstymuose Vokietija dažnai diktuoja toną. Kol vokiečiai nenutarė, kad potvyniai Pakistane buvo išties rimti, ES nesiėmė veiksmų (pratęsdama prekybos nuolaidas). Lemiamas žodis jiems gali tekti sprendžiant, ar taikant tarptautinės prekybos standartus pripažinti Kiniją esant rinkos ekonomika.
Bet nepaisant tokių lyderystės pavyzdžių, bendra Vokietijos kryptis miglota. Naujos galimybės ją drasko ir intriguoja, bet ji skausmingai suvokia viena pasaulyje nedaug reiškianti. Gyventojų skaičius jau mažėja. Europa praras ekonominį ir demografinį svorį, palyginti su Kinija, Indija ir Brazilija. Pernai Kopenhagoje vykusiame viršūnių susitikime dėl klimato kaitos ES buvo iš esmės ignoruojama, nors ji pirmoji nustatė tikslus mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius. Europos Parlamente liberalams vadovaujantis buvęs Belgijos ministras pirmininkas Guy Verhofstadtas sako, kad tai buvo „didžiulis šokas“. „Tai rodo, kad mums reikia vieno balso“. Europos projektą paskatino karo baimė, ir jis viliasi, kad baimė prarasti svarbą neleis tam projektui sustoti.
Kai kurie Vokietijos valdžios sluoksniai pritaria. Prispyrus išdėstyti, kokią Europos viziją mato Vokietija, Užsienio reikalų ministerijos valstybės ministras Werneris Hoyeris sako, kad reikia užtikrinti Europos „sėkmę globalizuotame pasaulyje“. Tai reiškia „didesnę ekonominę integraciją“, nugriautas likusias bendros rinkos kliūtis ir bendradarbiavimą su kitomis didžiosiomis valstybėmis per Briuselį, o ne nacionalines sostines. „Mums naudinga jas įtikinti, kad vartai į Europą yra Europos institucijos“, – sako W. Hoyeris. Jo manymu, Europa turi „globalizuoti savo užsienio politiką, jei nenorime likti nuošalyje“. Ar tokioms ambicijoms pritaria proziškoji kanclerė – neaišku. Ji iš tų pilotų, kurie netiki nauda ką nors skelbti iš piloto kabinos.
Taigi Vokietijos partneriams turbūt neteks pamiršti rūpesčių. Europos Sąjungai Vokietijos lyderystės reikia kaip niekada, bet ji baiminasi Vokietijos pranašumo. Be to, Europai reikia konsensuso, bet jo nebus, jei vokiečiai nepadės jo puoselėti. Situacija dar pablogės, jei Vokietijos ekonominis pasitikėjimas savimi atrodys kaip politinė arogancija.
JAV mielesnė stipri Vokietija
B. Obamos administracija Vokietijos kilimą stebi ne apimta siaubo, o nekantriai. „Vokietija kyla kaip aktyvesnis pasaulio veikėjas, o tai gerai“, – sako vienas JAV diplomatas. Naujausias ženklas – sėkminga Vokietijos šio mėnesio kampanija laimėti laikiną vietą JT Saugumo taryboje, pirmą kartą šiai šaliai metus iššūkį varžovams. Pastaruoju metu Vokietija – aktyvus JAV sąjungininkas, spaudžiantis Serbiją pripažinti Kosovo nepriklausomybę ir griežtinantis sankcijas Iranui. O vadovaujant A. Merkel Vokietijos reikalai su Rusija kelia mažiau įtarimų nei G. Schröderio laikais. Neseniai Dovilio kurorte Prancūzijoje vykusiame trišaliame susitikime A. Merkel ir N. Sarkozy Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą įtikino atvykti į artėjantį NATO viršūnių susitikimą ir pasvarstyti apie prisidėjimą prie Europos priešraketinio skydo.
Tačiau karine prasme Vokietija tebėra mažylė, palyginti ne tik su JAV, bet ir su Didžiąja Britanija bei Prancūzija, kurioms drauge tenka 70 proc. ES karinių mokslinių tyrimų ir 60 proc. turimų pajėgų. „Reikėtų, kad Vokietija rodytų iniciatyvą, užuot žiūrėjusi, ką sugalvos Paryžius ir Londonas“, – sako vienas NATO diplomatas. Afganistane ir kitur karius Vokietija dislokavo labai neseniai ir tai nepopuliaru. Jos strategų grupė nedidelė. Prekybiniai Vokietijos ryšiai suteikia įtakos, bet ir neleidžia jai noriai jungtis prie sąjungininkų kovoti su pasaulinėmis grėsmėmis.
JAV ir Europai reikia šiek tiek kitokių atsakymų į klausimus, kuriuos kelia vis stipresnė Vokietija. Anot minėto diplomato, amerikiečiai tikisi „išorės reikalais besirūpinančios Vokietijos“, kuri ne taip „prieštaringai vertina savo svorį pasaulyje“. O europiečiai Vokietijoje ieško lyderės, bet nori, kad jos poelgius sušvelnintų tradicinis vokiškas santūrumas. Jos sąjungininkų akyse tebėra dvi Vokietijos. Jai gali tekti išmokti būti abiem.
