Scanpix nuotr.
Nesinervinti, nesitikėti greitų sprendimų, svarbiausia, nepradėti prekybinio karo su Kinija.
Pasaulio ekonomika pastarosiomis savaitėmis buvo pasirengusi kariauti, bent jau žodžiais. Nuo to meto, kai rugsėjo 27-ąją Brazilijos finansų ministras Guido Mantega pareiškė, kad prasidėjo „tarptautinis valiutų karas“, pasaulinėse diskusijose apie ekonomiką prie kovinių terminų perėjo ne tik lengvai sujaudinami žurnalistai, bet ir patys pareigūnai. Nebėra miglotų kalbų apie bendradarbiavimą dėl pasaulinio augimo skatinimo. Tonas dabar karingesnis. Šalys viena kitą kaltina iškreipus pasaulinę paklausą, o panaudoti ginklai – nuo pinigų spausdinimo obligacijoms pirkti iki valiutų intervencijos ir kapitalo judėjimo kontrolės.
Tiesą sakant, už įkarščio ir įtūžio slepiasi trys mūšiai. Didžiausias – dėl Kinijos nenoro leisti juanio kursui kilti greičiau. Apie „žalingą dinamiką“ dėl nepakankamos Kinijos valiutos vertės JAV ir Europos pareigūnai kalbėjo griežčiau. Rugsėjo mėnesį Atstovų rūmai didžiule abiejų partijų balsų dauguma patvirtino įstatymą, įmonėms leidžiantį siekti tarifų apsaugos prieš šalis, kurių valiutos nepakankamai įvertintos. „Nesąžininga“ Kinijos prekybos praktika per kadencijos vidurio rinkimus atsidūrė dėmesio centre.
Kitas karštasis taškas – turtingojo pasaulio pinigų politika, ypač tai, kad centriniai bankai gali netrukus atnaujinti pinigų spausdinimą vyriausybės obligacijoms išpirkti.
Dolerio kursas nukrito, nes finansų rinkos tikisi, jog Federalinis rezervas veiks greičiausiai ir drąsiausiai. Euro kursas šoktelėjo, nes Europos centrinio banko tarnautojai į šią priemonę žiūri ne taip entuziastingai. Kinijos manymu (o pusbalsiu valdžia apie tai kalba ir daugybėje kitų valstybių iš kylančių rinkų), pinigų spausdinimas ypač iškreipia pasaulio ekonomiką, nes ieškodami didesnio pelningumo investuotojai skuba kitur, ypač į kylančius ūkius.
Trečioji nesutarimų tema – kaip besivystančios šalys reaguoja į tokį kapitalo judėjimą. Užuot leidusios savo valiutų kursams kilti, daugelis vyriausybių įsikišo pirkdamos užsienio valiutą arba apmokestino užsienio kapitalo įplaukas. Brazilija neseniai padvigubino mokestį, taikomą užsieniui perkant jos vidaus skolą. Tailandas šią savaitę paskelbė apie naują 15 proc. pajamų mokestį, kurį turės mokėti į jo obligacijas investuojantys užsieniečiai.
Gal dar pakalbėkime?
Kol kas šiems susirėmimams iki tikro valiutų karo labai toli. Žvilgtelėjus atidžiau, daug „ginklų“ atrodo ne tokie grėsmingi. Kapitalo įplaukų kontrolės priemonės – kuklios. Turtingajame pasaulyje valiutų intervencijos neseniai ėmėsi tik Japonija, ir kol kas tik vieną kartą. O ir nėra ypatingos grėsmės, kad bus neišvengiamai pereita prie atsakomųjų prekybos priemonių. Netgi JAV nustatyti Kinijai nepalankūs tarifai, jei pasiseks, tebėra tolimas dalykas, nes valiutos įstatymo projektas ne tik švelnesnis nei atrodo, bet jį dar ir turi patvirtinti Senatas arba pasirašyti Barackas Obama.
Tačiau nusiraminti neverta. Tariami šiandienos karai gali greitai pavirsti tikru mūšiu. Ekonominės politikos kryptis išsiskirti verčiančios sąlygos, ypač lėtas turtingojo pasaulio augimas, turbūt niekur nedings dar daugybę metų. Pradėjus taupyti biudžetą, pigesnė valiuta vėl atrodys patrauklus paklausos šaltinis, o spaudimas politikams Kiniją laikyti atpirkimo ožiu augs. Padidėjus užsienio kapitalo srautams, besivystančioms šalims gali tekti rinktis – susitaikyti su mažesniu konkurencingumu, imtis drakoniškos kapitalo judėjimo kontrolės arba leisti savo ūkiams perkaisti.
Iš esmės aišku, ko reikia. Pasaulinei paklausai reikia susibalansuoti pereinant nuo įsiskolinusių turtingųjų ūkių prie didesnių išlaidų kylančiame pasaulyje. Padės struktūrinės reformos, tokiuose perteklių turinčiuose ūkiuose skatinančios išlaidas, bet turi padidėti ir faktinis jų valiutų kursas. Taip, Kinijos juanio kursas irgi per žemas. Tai kenkia ne tik Vakarams, bet ir kitoms kylančioms šalims (ypač turinčioms svyruojantį valiutos kursą), o ir pačiai Kinijai, kuriai reikia didesnės augimo dalies iš vidaus vartojimo.
Aišku ir tai, kad procesas nebus neskausmingas. Kinija teisi, nerimaudama dėl nestabilumo, jei eksportuojančių įmonių darbuotojai praras darbą. Ir netgi protingų variantų – kaip antai turtingojo pasaulio biudžeto taupymo ir laisvesnės pinigų politikos derinys – poveikis mažiems ir atviriems kylantiems ūkiams bus nemalonus, patiriamas dėl nepageidaujamų kapitalo įplaukų. Toks kapitalo antplūdis bus mažiau niokojantis nei galima žala Vakaruose prasidėjus defliacijai ir stagnacijai, bet problemų šiems ūkiams vis tiek gali kilti.
Susitiksime Seule
Tai prašyte prašosi daugiašalio požiūrio, kad tokios institucijos kaip TVF ir G20 rastų bendrą nuomonę, priimtiną visiems ekonomiškai labiausiai išsivysčiusiems ūkiams. Kliudo tai, kad daugiašalio požiūrio laimėjimai kol kas menki. Štai dėl ko visi choru ragina rinktis kitokią puolimo kryptį: su Kinija elgtis griežtai, naudojant atsakomąją kapitalo judėjimo kontrolę (pvz., neleisti Kinijai pirkti JAV iždo obligacijų) arba imantis prekybos sankcijų. Ir šį kartą apie tai prabilo ne vien protekcionistai, kaip įprasta.
Yra netgi laisvosios prekybos šalininkų, manančių, kad toks ekonominis smurtas – vienintelis būdas iš Kinijos išpurtyti jai pačiai kenksmingą užsispyrimą (ir vėliau išvengti platesnio masto protekcionistų reakcijos).
„The Economist“ nėra tuo tikras. Grasinimai primena neįgyvendinamą blefą (kaip Kinijai galima neleisti pirkti iždo obligacijų, kurios pasaulio finansų rinkose yra plačiausiai pardavinėjamas turtas?) arba pavojingas provokacijas. Gavęs prekybos ultimatumą iš G20, kilusios puikybės apimtas Pekino režimas gali pamanyti, jog politiškai mažiau kainuos Jungtinėms Valstijoms atsimokėti tuo pačiu. Taip ir prasideda prekybos karai.
Šiaip ar taip, per daug dėmesio skiriant JAV ir Kinijai neteisingai suprantama problemos prigimtis. Valiutų karuose nebūna tik vieno piktadario ir vienos aukos. Verčiau padvigubinkite daugiašales pastangas užkulisiuose, ypač įtraukdami Kinijos politikos nuskriaustas kylančias šalis. Brazilija ir kitos šalys tik neseniai pradėjo reikšti savo nuomonę. O Pietų Korėjoje netrukus vyks G20 susitikimas. Viršūnių susitikimą Seule panaudokite kaip raginimą – ne sudaryti naują „Plaza“ susitarimą (šiandien įtampa ne tokia paprasta, kad viską pavyktų išspręsti sudarant didžiulį taikos susitarimą, kokį 1985 metais Niujorke parengė vos penkios šalys), bet kaip būdą išsiaiškinti, kas svarstoma, ir išlaikyti spaudimą. Spaudos dėmesys bus mažesnis, bet šio karo verčiau išvengti, o ne kautis jame.
