Vyčio Snarskio iliustr.
Papasakoti, kaip atsidūriau Grėjaus name, dailiai įsitaisiusiame Kėdainių senamiestyje, yra labai lengva. Tai paprasta istorija, nutinkanti ne tik restoranų reporteriams, bet ir kitiems metų užpustytiems vyrams. Tik ne visi linkę dalytis įspūdžiais.
Pradėsiu nuo škotiškų kiltų, rugsėjo pradžioje plevėsavusių Kaune ir Vilniuje, ir dar tarp jų. Visada labiau domėjausi moterų drabužiais. Laikas kaltas, kad vis mažiau traukia futbolas, o vis labiau – škotiškas viskis. Tačiau pro stiklinę, rasotą nuo ledo gabalėlių, kurie dar neseniai skendo durpių skonio skystyje, žvelgdamas į seniai pažįstamas moters akis neatsilaikiau prieš škotišką temą. Galbūt tie Gedimino prospektą linksminę kiltai ją gundė labiau, bet mano profesinis apetitas skatino galvoti apie maistą.
Subtilus mano pažįstamosios skonis pureno vaizduotę, o viskio gurkšnis – energiją. Pasakiau, kad norėčiau škotiško maisto, o iki Edinburgo geras gabalas kelio, kurio net Ryanair nesutrumpins. Ji atsakė, kad škotiškumui suvokti nereikia aviacijos – žinanti vieną tokį restoraną Lietuvoje. Taip ir nesupratau, kuriam iš mudviejų labiau rūpėjo kelios valandos kelionės dviese, bet vairavo ji, o man nebuvo skirtumo – mielai atidaviau jaudinančio sumanymo autoriaus teises juodoms jos akims.
Grėjaus namas yra geras kontrargumentas tiems, kuriems, be V. Uspaskicho, Kėdainiai nieko neprimena. Kelių jaukių Senamiesčio gatvelių grožis pūstelėjo galvon mintį, kad čia galima būtų įsikurti tai paskutinei savos senatvės atkarpai, kuomet bastymasis po pasaulį jau galutinai bus atsibodęs. Nedidelio viešbučio ir erdvaus restorano kombinacija. Kiek rizikingas mišinys tiems, kurie už 99 litus norėtų čia praleisti savaitgalio naktį. Jaukus viešbučio dydis ir didelė lėbavimo galimybė restorane gali susipjauti.
Tačiau pravėrėme duris savaitės pradžioje ieškodami gero maisto, o ne kambario su nuolaida.
Mus pasitiko kruopščios restauracijos vaizdas, kurį stiprino grakšti juodai ir baltai vilkinti metrdotelės figūra ir nuoširdžiai sveikinanti šypsena. Nors metrdotelio darbas aukštos klasės restoranuose priklauso vyrams, bet man vis tiek moteris labiau patiko. Vos jaučiamas jos ir restorano virtuvės kvapas netrukdė žvalgytis po gražiai dekoruotas patalpas ir kelis egzotiškus rūsius. Juose ir radom savo vietą. Neblogas jausmas.
Akių ir nosies pasitenkinimą šiek tiek trikdė ausys – banalus europopsas iš kokios nors FM radijo stoties. Dar gerai, kad nelabai garsiai. Kita vertus, nėra lengva patenkinti visus Kėdainių ir svečių skonius. Grėjaus namo savininkai sumanė turėti vienoje posesijoje ir XVIII amžiaus škotų dvasias, ir nuošalumo ieškančius įsimylėjėlius, ir solidžių pobūvių aukas, ir net televizinio sporto mėgėjus, kuo mažiau sportuojančius, tuo dažniau spoksančius sporto varžybas ekranuose. Vieną muziką leisti kiemelyje, kuris greičiausiai skirtas vietiniams fanams, kitą – pirmojo aukšto restoranui ir dar atskirai rūsiams yra per daug sudėtinga.
Tas pats su meniu, kurio su apetitu ir škotiška viltimi griebėmės. Jame buvo visko, ko galėtų ieškoti visos anksčiau išvardytos klientų grupės (nuo strutienos iki picos…). Virtuvė labiau priminė kolonialinę Londono, bet tikrai ne Edinburgo užeigą. Kad virėjas iš Indijos, sužinojom vėliau. Kita vertus, taip gali nutikti ir Škotijoje. Pasirinkau pusiau škotiškai: salyklinio viskio, gėdingai užpilto ant ledų, sau (12 Lt) ir taurę raudonojo čilietiško vyno (9,5 Lt) draugei. Specialus vyno ir viskio meniu buvo tik tam, kad parodytų, koks menkas pasirinkimas skačiaus mėgėjams ir kokia plati vyndarių geografija vietoj gilaus skonio skalės.
Pagalvojau, kad ir Škotijoje galima nerasti škotiško maisto, bet pasilaikiau mintį sau. Užsisakėm: jai – indiškos, man – pikantiškos sūrio sriubos (6 Lt). Pasisekė man, bet nebūtinai dėl to saldžiarūgščio indiškos sriubos skonio, o todėl, kad aš nelabai mėgstu indiško maisto. Sūrio sriuba buvo puiki – ištirpusiu sūriu užbalintas skonis. Toliau: ji paprašė Grėjaus kepsnio (kiaulės nugarinė škotiško viskio padaže su daržovėmis ir bulvių piršteliais už 24 Lt) bandydama man įrodyti, kad vis dėlto yra škotiško maisto Lietuvoje. Aš gavau upėtakį raudonojo vyno padaže su vyšnaitėmis, pomidorais ir laukiniais ryžiais (22 Lt). Abiem pasisekė, bet man labiau. Upėtakis, kurio kaulais iš anksto pasirūpino virtuvėje, dingo mano viduriuose greičiau, nei padorumas leidžia. Keli lašai vyno padažo nepakenkė nei skoniui, nei spalvai. Grėjaus kiaulieną be jokio garso mažais kąsneliais naikino mano draugė. Puiku, pasakė, pasiūlydama man pusę likusio patiekalo. Kilnu, pagalvojau, su šypsena kramtydamas sultingą kepsnį – viskio padažas mane visiškai patenkino.
Laikrodis rodė atslinkus tamsiąją paros dalį. Jaukus rūsys pakvipo gera espresso. Jau sėdant į automobilį kompanionė prasitarė girdėjusi, jog Grėjaus name galima gauti haggi – tik viskis labiau škotiškas. Dar vėliau ji prisipažino, kad girdėjusi ir tai, jog šį patiekalą reikia specialiai užsisakyti iš vakaro. Lygiosios, pagalvojau, kaip tarp Lietuvos ir Škotijos.
