Filmo herojė Sandra (dešinėje) nuomininkei Vilei bando atskleisti anarchijos žavesį. (Tremoros nuotr.)
Šalies kino ekranuose pasirodė ilgai lauktas debiutinis 38 metų režisieriaus Sauliaus Drungos pilnametražis filmas „Anarchija Žirmūnuose“. Drama, žadėjusi maištą, sprogimo vis dėlto nesukėlė.
Kai lūkesčiai dideli, visuomet sunkiau. 2007 m. pavasarį S. Drunga tapo pirmuoju lietuviu, kuriam prestižiniame Kanų kino festivalyje oficialiai įteiktas garbingas Europos Komisijos „Naujojo talento“ prizas už juostos „Anarchija Žirmūnuose“ scenarijų.
Atrodo, geriau nebūna. Tačiau dramą dar reikėjo nufilmuoti ir „suklijuoti“. S. Drunga pats ėmėsi režisieriaus darbo – 24 dienos, ir 2008 m. vasaros pabaigoje užduotis atlikta. Toliau – dveji metai tylos. O anarchistams tai nebūdinga.
Galbūt todėl „Anarchijoje Žirmūnuose“ neliko maišto, gaivališkos jėgos, kurią, regis, turėjo skleisti šis jaunatviškas filmas apie dviejų merginų gyvenimą. Kai S. Drunga sako, kad filmas „vežantis“, tai kelia abejonių.
„Jeigu kam nors azarto ir svaigulio gali sukelti važiavimas troleibusu, šis filmas tikrai „veža“, – ironizuoja filmų apžvalgininkas, tinklaraščio Uroboras.lt autorius Karolis Jachimavičius.
Ką sako labiausiai patyrę šalies kino kritikai? Rasa Paukštytė ir Izolda Keidošiūtė žurnalui IQ filmą komentuoti atsisakė. Tiesa, vienos apžvalgininkių pareiškimas po premjeros nuskambėjo garsiai. „Pagal tokį scenarijų buvo galima pastatyti gerą filmą, bet tai „Skalvijos“ kino teatro mokyklos pirmakursio darbas. Taip filmuoja mėgėjai, juostai trūksta dinamikos“, – teigė R. Paukštytė.
„Anarchija Žirmūnuose“ iš tiesų nepritrenkia, bet tikriausiai nėra pati blogiausia iš Lietuvoje sukurtų juostų. Jau vien dėl to, kad pagrindinės filmo herojės – Vilė iš provincijos (akt. Toma Vaškevičiūtė) ir Sandra (akt. Severija Janušauskaitė) iš sostinės Žirmūnų rajono – yra gražios merginos. Jos puošia ekraną.
Tiesa, jų personažais patikėti sunku. Nors Sandra apsikirpusi berniokiškai atrodo „kietai“, jau po pirmųjų 15 filmo minučių jos kovinga laikysena ir pakelti antakiai nebežada staigmenų. O Vilės transformacija iš naivuolės (kodėl negalima vogti mašinos su signalizacija?) į sumanią merginą taip pat per menkai motyvuota.
Pats S. Drunga tikino, kad specialiai siekė filme kuo aiškiau atskleisti herojų tipažus. Tačiau derėjo tvirtai apsispręsti – leisti aktorėms improvizuoti arba uždrausti joms tai daryti apskritai.
Prėskoko skonio suteikia ir filmo montažo režisieriaus išdaigos. Juostoje stinga „švarių“ ir aiškių planų. Pavyzdžiui, sostinės miegamųjų rajonų peizažas rodomas išblukinant vieną vaizdą ir pakeičiant jį kitu, ryškesniu. Lyg verčiant puslapius, epizodus ekrane dažnai pertraukia įterpiamas juodas stačiakampis, nors progų atsikvėpti ir taip netrūksta.
„Anarchijos Žirmūnuose“ finalas – tarytum trumpo metražo juostos. Vilė nustemba išvydusi, kad jos draugė maištininkė Sandra valo mirtino anarchijos priešo – greitojo maisto restorano grindis. Nors Vilės rankose – stiklainis su sprogstamuoju užtaisu, „bum“ neišgirstame.
Bene pirmoji Lietuvos kine lesbietiška meilės scena (tiksliau – užuomina į ją) perversmo nuotaikų irgi nepakursto.
S. Drunga sakė, kad filmą skiria jaunai 15–25 metų žiūrovų auditorijai. Kartelę būtų galima nuleisti šiek tiek žemiau – šis filmas aktualiausias moksleiviams.
