Liutauras Degėsys, „Prisiminimų prisiminimai“, „Alma littera“, 184 p.
Esė knyga, kokią galėtų parašyti koks idealus mokytojas: inteligentiška, korektiška, subalansuotai didaktiška, švytinti raiškiojo skaitymo būrelių išlavinta leksika ir nuosaiki, neekstremistinė, nesiveržianti anapus ribų (nebent turėtume omenyje keliones, kurių čia aprašyta itin nemažai).
Eugen Herrigel, „Dzenas ir lanko menas“ (vertė Dalia Kižlienė), „Baltos lankos“, 110 p.
Dar vienas įrodymas, kad vadinamieji Rytų kovos menai glaudžiai susiję su dzeno savimone, taip pat ir knygoje pristatomas lanko menas, turbūt iš visų jų elegantiškiausias (įvadą parašęs Algis Mickūnas, pasirodo, buvo ne tik šios srities teoretikas, bet ir praktikas).
Romain Gary, „Aitvarai“ (vertė Pranas Bieliauskas), „Baltos lankos“, 344 p.
Paskutinis didelio meistro romanas, pasakojantis apie… tiesą sakant, koks skirtumas, apie ką, kad ir apie meilę karo metu; jį parašęs R. Gary nusišovė, paliktame laiške akcentuodamas paskutinius romano žodžius: „geriau nepasakysi“.
Aušra Matulevičiūtė, „Ilgesio kojos“, „Tyto alba“, 118 p.
Emigracijos temą nagrinėjantis novelių romanas, kokių veikiausiai vis daugės: lengvas, saikingai skaidrus, saikingai sklandus ir šiaip saikingas, taip pat ir talento prasme, tačiau skaityti visai malonu, ypač moterims.
Ray Bradbury, „Sudie, vasara“ (vertė Gražvydas Kirvaitis), „Tyto alba“, 170 p.
Knyga iš stalčiaus, kuriame pragulėjo penkis dešimtmečius; savotiškas „Pienių vyno“ filialas, kadaise redaktorių žirklėmis nukirptas nuo pagrindinio fasado; knyga apie vaikystę ir senatvę, atsiradusi iš nuostabos ir kelianti dar didesnę nuostabą.
