Gitenis Umbrasas (Roko Petkevičiaus nuotr.)
Visą gyvenimą kūrybai paskyręs Gitenis Umbrasas ruošiasi dar vienam grandioziniam projektui, kuris visuomenei bus pristatytas po poros mėnesių.
Menininką G. Umbrasą tam tikra prasme yra sutikę visi, bent kartą lankęsi Vilniuje. Galbūt nepažįsta asmeniškai, galbūt net neatpažintų pamatę gatvėje… Tačiau kas bent kartą nestovėjo ant Stebuklų plytelės Katedros aikštėje, nežvelgė į „Meilės krantus“ prie Žaliojo tilto ar nesigėrėjo vijurkiškais paukščių manevrais aplink „Čiulbantį kryžių“ Žvėryne? O kur dar Tuskulėnų kolumbariumo kupolo mozaika, buvusio KGB pastato cokolinis aukštas ar dar tik kuriamas naujas grandiozinis projektas „Vytis“? Menininkas skrupulingai vardija datas, rodo albume tvarkingai surikiuotas savo kūrinių nuotraukas. Jo gyvenime viskas savo vietose, lyg sudėliota mažose lentynėlėse. O savo tikslo G. Umbrasas siekia ryžtingai ir nuosekliai. Gal tiksliau būtų sakyti – kiekvieno savo tikslo. Juk kartais įgyvendinti vieną projektą užtrunka ne vieną dešimtį metų, o po jo iškart gimsta kitas.
Stebuklų priedermė
„Ar tikite stebuklais?“ – paklausiau visuomenei puikiai žinomo menininko. Jis nusišypsojo: „Man gyvenime daug kas vyksta stebuklingai. Tai priklauso nuo noro ir to, ką laikome stebuklu. Pavyzdžiui, sergančiam žmogui šios bobų vasaros sulaukti yra stebuklas, o kitam perlai vis per maži atrodo.“ Paminėsime ir Stebuklų plytelę, ant kurios pastovėti nueina netgi jos autorius. Tiesa, jis pats šį projektą laiko gana pozityviai chuliganišku, o tai, kad apie kūrinį savo kalboje užsiminė į Lietuvą atvykęs George’as W. Bushas, arba faktą, kad jis nuskraidintas į Šanchajų, laiko stebuklu. „Jei būčiau apie tai bent pagalvojęs, o neduokdie, dar ir garsiai prasitaręs, tai mane turbūt į kokius namus būtų uždarę, kad ramiau elgčiausi. Dabar jau net nebegaliu savęs laikyti jos autoriumi, nes tai, kas vyksta, man nepavaldu“, – mano G. Umbrasas.
Norisi tikėti, kad mieste išdygę kryžiai ar stebuklingos vietos gali pakeisti visuomenę ar padaryti ją geresnę. Pasak dailininko, danguje kaupiasi svajonių, vilčių, maldų, debesų koncentratas, kuris suvoktas ir įvardytas pratrūksta ir realizuojasi. Taip ir laisvės, nepriklausomybės debesis pritvinko ir išsiliejo Lietuvos žemėje 1991 metais… „Stebuklų plytelė Vilniaus arkikatedros šventoriuje buvo dedama tuo metu, kai po Dainuojančios revoliucijos Lietuvoje įsibėgėjo „prichvatizacija“. Lietuvą vogė kvadratiniais litais, vežė vagonais. Atrodė, kad pagal čekius superkamos ir sielos, ir istorija, ir dangus. Norėjosi sukurti ką nors, kas nepasveriama kilogramais ir neišmatuojama kubiniais metrais. Pagalvojau, kad tai gali būti arba humoras, arba stebuklas. Taip gimė Stebuklų plytelė. Negaliu „prichvatizuoti“ išpildytų norų. Tik plytelę padariau. Visa kita daro malda. Kūrėjas vienas. Jis sukūrė ir Mąstytoją, ir Undinėlę, ir Stebuklų plytelę, ir visą pasaulinės parodos ekspoziciją, o mes galime tik pameistriais būti.“
Sukurti mitą
Paklaustas, kodėl jis vis dėlto menininkas, pašnekovas tikino, kad niekam kitam nebuvo gabus. „Į Dailės akademiją įstojau iš trečio karto. Stojimai vykdavo kas antrus metus. Buvau sunkiai auklėjamas, vis „pasišakodavau“ ir nepasisekdavo. Kol mėginau įstoti, dirbau pašte. Buvau labai blogas paštininkas, nes nuolat painiodavau namus. Įstojęs į tuometinį institutą tada, kai jau nebesitikėjau, tapau pirmūnu. Visą gyvenimą, išskyrus pirmą klasę, mano pažymiai buvo žemiau vidutinio moksleivio, tad šis pokytis mane patį nustebino.“
Baigtą freskos-mozaikos specialybę galima priskirti prie monumentaliojo meno. O šio sąvoka plati: tai gali būti ir fontanai, ir skulptūros, ir architektūriniai sprendimai. Tačiau G. Umbraso menas įvairiapusiškas, netgi netradicinis. Jam įdomu išbandyti skirtingus žanrus, dar įdomiau juos jungti. Menininko kūryboje nuolat susilieja ekologija, mitologija ar pirmapradis mąstymas, žaismingumas, modernumas ir sakraliniai motyvai.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje G. Umbrasas kūrė miniatiūrines freskas medžių drevėse ir tokiu sumanymu siekė susieti medžio gydymą ir kūrybą. „Taip susijungia meno ir ne meno sluoksniai, sudarydami trečią galimybę ar žanrą, kuris gali būti ir neįvardytas. Tuomet nebūtinai pagamini darbą, meno kūrinį, – kartais kuri mitą.“ Kurdamas šiuos modernius mitus menininkas nesistengia mokyti visuomenės: „Kartais norisi tiesiog nustebti, prakalbinti namą, slenkstį ar upelį. Sukurti savotišką dialogą girdint ar matant tiems patiems žmonėms.“
Angelas ir Vytis
G. Umbrasas žinomas ne tik dėl meno kūrinių, bet ir dėl įvairių meno akcijų. Jam pačiam įsimintiniausios pačios pirmosios, vykusios aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. „Su draugu persirengdavome, tada, pavyzdžiui, į lentutę, įsiūtą nugaroje ir krūtinėje, įsmeigdavome perlaužtą peilį taip, kad iš krūtinės styrotų ašmenys. Žinoma, po tokių akcijų mus „susemdavo“ ir veždavo „perauklėti“.“
Matyti, kad nepavyko perauklėti neramios sielos. O koks tokių akcijų tikslas? „Vitaminai, – juokėsi pašnekovas. – Norėjosi, kad žmonės šypsotųsi, nors, žinoma, kai kuriuos tokios išdaigos „suparalyžiuodavo“, bet taip priešinomės standartizacijai.“
Tęsiant įsimintiniausių darbų temą, negalima nepaminėti „Angelo“. Visai neseniai Vilniuje, Karveliškių kapinėse, buvo atidengta paminklinė skulptūra gulago kaliniams, ešelonų broliams ir sesėms. „Ji buvo sugalvota 1991 m. tankams šaudant prie televizijos bokšto. Tuo metu mirė mano tėvas. Taigi keitėsi ne tik santvarkos, bet ir kartos. Šis darbas labai sunkus, nemaniau, kad jis bus kada realizuotas“, – pasakojo G. Umbrasas.
Menininkui svarbiausia, kad darbas turėtų kokią nors prasmę. Neužtenka jo realizuoti. Kūrėjas visuomet ieško įvairių sąsajų, sąryšių ar atskaitos taškų. Ieško tarsi pasiteisinimo, tik galbūt ne visuomet randa. Kartais smalsu, kas paskatina kurti, pradėti tokius didžiulius projektus, kai vis trūksta pinigų. „Gyvybės poreikis“, – juokėsi pašnekovas.
Dabar menininkas visas jėgas ir laiką skiria naujam projektui, kuris toks didžiulis, kad, kaip pats sako, nesitiki, jog toks gali išdygti Vilniuje, mažų mažiausia tiktų Defansui. Sumanymas kilo visai netikėtai, ankstyvą rytą važiuojant troleibusu į savivaldybę. „Tuomet ir pamačiau Vytį, kabantį ant lynų, ištemptų tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir „Europos“ biurų pastatų. Pasikalbėjau su T. Balčiūnu, vienu iš savivaldybės architektų. Kartu pradėjome daryti maketą.“
Matyt, tokiam sumanymui įtakos turėjo ne tik vėjas, bet ir anksčiau taip mėgtas buriavimas. O ar pavyks ore pakabinti 15 metrų raitelį iš nerūdijančio plieno, dabar skaičiuoja inžinieriai. „Pristačiau sumanymą savivaldybės vadams, jie jam neprieštaravo. Tai, kad idėja buvo sutikta teigiamai, dar labiau suintrigavo.“ Bet čia dar reikės nemažai pavargti: gauti leidimus, surasti pinigų, sukurti skulptūrą ir ją sumontuoti. „Dar jokiame mieste nemačiau tokios skulptūros, labai smagu būtų projektą įgyvendinti“, – pasakojo pašnekovas kūrybiniu užsidegimu spindinčiomis akimis.
Gyvenimo prieskoniai
Norom nenorom visi pradėti pokalbiai baigiasi kūrybos tema. Menininkas turbūt tik muzikos nėra kūręs… Tačiau kai toks polėkis, dar neaišku, kas laukia ateityje. Kita vertus, ar gali būti kitaip, kai bendrauji su žmogumi, visą gyvenimą pašventusiu menui. „Buvau nusiteikęs, kad jei reikės, dėl meno ir šeimos atsisakysiu. Gal taip sutapo, nebūtinai dėl to, bet apsisprendžiau būdamas 16 metų. Kai dirbu, galiu ir žmogaus nepastebėti. Tai yra gana žiauru, sunkiai pakeliama. Juk ir artimam gali būti blogai, jam irgi reikia dėmesio. Bijau užgauti, bet ir bijodamas užgaunu“, – pasakoja iš pažiūros tvirtas, tačiau jautrus vyras. Vis dėlto pasukęs šiuo keliu pašnekovas nesigaili. Jam svarbiausia, kad gali kurti. Tada ir gimsta gyvenimo prasmė.
Meno kūriniai jam tarsi vaikai. Viskas prasideda nuo minties, idėjos, tada – įgyvendinimas, tenka ieškoti pritarimo, paramos, finansavimo. „Kai buvau jaunesnis, gal labiau gąsdindavau, labiau „kampuotas“ buvau. Dabar jau apsitryniau, o gal prie manęs tiesiog priprato kaip prie stichinės nelaimės ir priima kaip tam tikrą gyvenimo prieskonį“, – nusijuokė kūrėjas.
Vis dėlto bandykime kiek atsitraukti nuo kūrybos, nors pastaroji užima tiek laiko ir atima tiek jėgų, kad laisvų akimirkų G. Umbrasui ne itin daug ir lieka. „Labai mėgstu maudytis jūroj. Mėgčiau ir daugiau, pavyzdžiui, keliones ar plaukiojimą jachta, bet nelieka nei laiko, nei galimybių.“
Tiesa, menininko jaunystėje kelionės buvo vienas svarbiausių prasmingo gyvenimo akcentų. Galbūt dabar jis ne tiek daug keliauja, bet anksčiau yra tekę porą kartų iki Baikalo „nutranzuoti“. „Kelionės buvo savotiškos. Išvažiuodavau, kur akys matė. Tik po kurio laiko supratau, kad tais pačiais keliais mama iš tremties bėgo. Tik ne iš laimės, o iš gyvenimo poreikio.“ Kartą grįžtantį iš Baikalo kūrėją Gruzijoje sulaikė KGB. Keturias paras laikė įkalinimo įstaigoje kartu su „zekais“. Čia, išėjęs į kalnus, žuvo jo draugas. „Keista. Tada turėjau dingti per 24 valandas, o šią liepą Tbilisio skvere Vilniuje draugo atminimui įmontavau stebuklingą plytelę.“
Jaunystės kelionėms nenuginčijamą įtaką padarė J. Kerouaco „Kelyje“, bitnikai. „Užvirdavo kraujas vien apie tai pagalvojus“, – pasakojo G. Umbrasas. Dabar menininkas keliauja sapnuose kiekvieną naktį. Ir tvirtina, kad vidinės kelionės ne mažiau įspūdingos.
