Egidijus Aleksandravičius (R. Daukanto iliustr.)
Tikriausiai nesurasime spalvingesnio reiškinio už tą, kuris galėtų būti pavadintas tylos kultūra. Kaip anekdotas, kuris nuskamba ne laiku ir ne vietoje, kaip praleista proga patylėti pakelia tylos vertę, taip kokio nors dėmesio verto kultūros ir meno fakto nutylėjimas tylą paverčia nuodėme.
Imuosi samprotauti apie tylą ir nutylėjimus kaip apie ydą, kuri uždaroje Lietuvos visuomenėje yra aštresnė nei atviruose Vakarų kultūros skersvėjuose. Taip jau klostėsi kultūros istorijoje, kad naujos idėjos ar meninės paraiškos nuolat suskaldydavo į jas reagavusių gretas. Atsirasdavo sekėjų ir garsintojų. Atsirasdavo priešininkų ir piktų kritikų – tai intelektualinio srauto alfa ir omega. Štai kokia nors uždara imperija ginasi nuo negeistinos idėjų iš užsienio skverbties – uždraudžiami kūriniai arba leidžiama tik arši kritika. Bet ir tokiu būdu ateinanti informacija būdavo suvartojama visiškai netikėtu valdžiai ir cenzoriams būdu. Juk sovietmetis išmokė mokytus lietuvius, kad kokio nors kritikuojamo filosofo mintis galima perimti ir iš jas neigiančio ar peikiančio teksto. Taip lavėjo įgūdžiai skaityti priešinga kryptimi. Formaliai kritikuojant galėjo būti plėtojamas priešingas – net laisvės idėjų sklaidos – darbas. Ar maža įrodymų kadaise sovietmetyje proto švyturiu buvusiose „Problemose“ arba „Filosofijos istorijos chrestomatijos“ tomuose?
Tačiau ir sovietų minties sargai žinojo, kad yra tokių dalykų, kurių net pikčiausia kritika, net juodžiausias dergimas yra draustini. Patiems pavojingiausiems reikalams kaip mirties nuosprendis buvo skirta tyla. Iš dalies tai šiandien suvokia įgudę viešieji ryšininkai, kalantys savo politinių mokinukų galvosna, kad nėra jokio skirtumo, ar gerai, ar blogai tave mini žiniasklaidoje. Skiriasi tik vienos ar kitos viešinamos informacijos kaina. Arba skirtumas yra tik tas, kad už gražų žodį tenka mokėti pačiam, o už blogą mokės intrigą rezgantis oponentas. Kai politikas nėra sugadintas protinio darbo, jam ir nelieka skirtumo, ar jis šoks, dainuos, ar gadins nuotaiką ir orą, ar plepės nesąmones – svarbu būti paminėtam, parodytam, apkalbėtam. Kol kas tokios reitinguojamos viešosios egzistencijos kultūrinės pasekmės yra sunkiai nuspėjamos.
Tyla arba nutylėjimas, kaip lemtinga elgsenos forma, yra ne tik instrumentas iš hermetinės politikos inventoriaus. Kasdienėje ką nors kuriančių žmonių aplinkoje tyla naudojama labiau intuityviai, neįsileidžiant jos į sąmoningumo akiratį. Posovietinio pokolonializmo klimate pranašumo ir susireikšminimo geismas yra it neįveikiama srovė, kuriai priešintis pritrūksta motyvų ir valios. Tai atmosfera, kurioje kiekvienas siekia būti pirmu kaimo bernu, net jei įgyvendinant šį siekį reikėtų užmušti konkurentus. Ši yda nesvetima nei meno, nei mokslo žmonėms, nei kokių festivalių rengėjams. Jau net gluminti nustojo koks reklaminis riktelėjimas, kad vienas ar kitas muzikos kūrinys Lietuvoje atliekamas pirmą kartą, nors čia pat dar neužmiršti sėkmingi ankstesnių muzikantų projektai, net didoku tiražu išleistos kompaktinės plokštelės (kiek kartų pirmąkart Lietuvoje buvo sugrotas Astoras Piazzolla?).
Akademinėje Lietuvos visuomenėje – bent jau humanistikoje ir socialiniuose moksluose – paslėptos kompiliacijos ir ankstesnių publikuotų tyrimo rezultatų nutylėjimas taip pat yra nesvetimas. Kartais ta yda pusiau sąmoningai paslepiama už dirbtinio disciplinavimo tvorų: jei istorikas nepastebi, kad prie jo tiriamo lauko buvo prisigretinta iš literatūros, meno ar minties istorijos pusės, tai ir bala nematė. Bet kartais tyla dvelkteli tokiose situacijose, kuomet neminimas tikras to paties lauko artojas. Tada iš tiesų kyla tylos byla.
Profesorius Algirdas Avižienis, vienas didesnių skaičių pasaulio žmonių, ilgus dešimtmečius dirbęs geriausių pasaulio universitetų dešimtuke nuolat kybančiame Kalifornijos universitete (UCLA), yra pastebėjęs vieną gluminantį akademinio elgesio bruožą. Tikrai gerame universitete, kuriame sukiojamasi tarp dešimties nobelistų, tvyro smalsumo ir atradimo nuotaika. Ten profesoriai lankosi profesorių paskaitose, nuolat teiraujamasi apie kolegos tyrimus, laukiama knygų, džiaugiamasi, polemizuojama, kritikuojama.
Mat rimtam mokslo žmogui nei kas saulę užstoja, nei kitus menkinti pagunda kyla. Ir priešingai. Jei universitetas yra menkas, o vidutinybių sambūriai prižiūri, kad niekas niekur neišsišoktų, tuomet liguista konkurencija ir pavydas tampa svarbiausiu elgesio bruožu.
Tikrai didelio mokslininko ar menininko retorikoje didelę vietą visada užims kruopštus pirmtakų įdirbio aprašymas, pagarbus, bet ne dievotas mokytojų paminėjimas ir, žinoma, ilgas padėkos vertųjų sąrašas. Nesvarbu, ar profesoriai, ar studentai bent kruopelyte prie talkos būtų pridėję. Regis, tik didelis nevisavertiškumo kompleksas gali stumti priešingon pusėn – tada padėkos žodis taps sunkus it girnapusė.
Pokolonijinio kaimo uždarumas yra vešli dirva vidutiniškumui tarpti. Tada save steigiančio vertingumo, pranašumo, reikšmingumo koplytstulpiai kyla prie kiekvieno kampo. Trūksta tik ko nors panašaus į Kolumbo kajutę – pasipuikuoti prieš tuos, kurie nežino, kad karavelėse iš tiesų nebuvo jokių kajučių. (Tiesa yra ir ta, kad bent trijų Europos šalių, nepasidalijančių atradėjo simbolių, muziejuose yra tokie eksponatai.) Dar daugiau: tokiame klimate valdžia ir galios piramidės alpinistai tampa ir arbitrais, ir pinigų seikėtojais.
Nuodėmingos tylos bendruomenė Lietuvoje yra gausi. Vieni pasmerktųjų tylai sąrašai riogso ant gelstančios žiniasklaidos redakcijų stalų – kad per klaidą kokios geros žinios apie juose įrašytus neišsprūstų. Kitus juoduosius sąrašus skelbia patys mokslo, meno žmonės ar viešosios erdvės aktoriai. Gal ir recenzijų bado reiškinius būtų galima suprasti žvelgiant būtent iš tokios perspektyvos? Kai kokios nors knygos nemini, tai bent jau savame klane atrodo, kad jos ir nebuvo. Kita vertus, Lietuvoje akivaizdžiai auga pajėgumas, gausėja gretos tikrai kūrybingų asmenybių, gebančių ir įgalinčių kurti toliau nuo galios ir apdovanojimų centrų, seniai supratusių liguisto susisvarbinimo žalą ir tuštybę. Nepaisant posovietinės inercijos, Lietuvoje priaugo žmonių, ieškančių savo individualių kelių ir smalsiai pasitinkančių kitus ir kitokius, kurie verti ne pranašumo spektaklių, o dalijimosi ir idėjų mainų džiugesio. Elektroninė erdvė didina galimybę pasakyti savo žodį ir būti išgirstiems. Tikėtinas ir supratimas, kad tyla ne visados yra gera byla.
