Stockxpert nuotr.
Trys nauji rizikos kapitalo fondai verčia naują investicijų istorijos puslapį Lietuvoje. Jie Lietuvą rizikos kapitalo suvestinėse turėtų timptelėti į viršų ir pakloti pagrindus tolesnei šio tipo investicijų plėtrai šalyje.
Prieš dvejus metus pradėta Europos investicinio fondo ir šalies Vyriausybės iniciatyva dėl smulkių ir vidutinių įmonių finansavimo šįmet virto trimis rizikos kapitalo fondais – „Verslo angelų fondas I“, „BaltCap Lithuania SME“ ir „LitCapital“. Šių fondų, kurie per keletą artimiausių metų į pradedantį vietos verslą ruošiasi investuoti apie 180 mln. litų, veiklą galima laikyti nauju, sistemingesniu rizikos kapitalo plėtros etapu šalyje.
Tiesa, investicijų, kurias galima priskirti rizikos kapitalui, atsirado dar gerokai prieš 2010 metus. Tokių investicijų pradžia Lietuvoje, pasak advokatų kontoros „Raidla Lejins & Norcous“ vadovaujančiojo partnerio Irmanto Norkaus, galima laikyti 1993–1994 metus, kai užsienio investuotojai skirdavo finansavimą neseniai privatizuotoms lietuvių bendrovėms, kurioms reikėjo atnaujinti technologinę bazę, ieškoti plėtros galimybių naujose rinkose. Šių lėšų, kurių nemažą dalį skyrė Europos plėtros ir rekonstrukcijos bankas, tikslas pirmiausia buvo padėti nepriklausomybę neseniai atgavusios šalies ekonomikai atsistoti ant kojų.
Po 2000 metų šalyje rizikos kapitalo investicijas vykdė ar vykdo keliolika įvairių užsienio ir vietos bendrovių įsteigtų rizikos kapitalo fondų, tarp kurių – „Martinson Trigon Venture Partners“, „LightWay Invest“, „SEB Venture Capital“, „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ ir kiti. Nepaisant to, rizikos kapitalo plėtra Lietuvoje iki šiol vyko palyginti vangiai. Pavyzdžiui, labiausiai šiuo atžvilgiu išvystytoje Didžiosios Britanijos rinkoje rizikos kapitalo investicijos per metus prilygsta 1 proc. šios šalies BVP.
Lietuvoje rizikos kapitalo investicijos iki šiol sudarė tik apie šimtąją procento dalį, palyginti su BVP, ir per metus vidutiniškai siekė apie 50–60 mln. litų.
Vangi rizikos kapitalo plėtra – šalies ekonomikos trūkumas, mat rizikingas investicijas pasirengę plėtoti investuotojai padeda iškilti pradedančioms ir didelį augimo potencialą turinčioms įmonėms. Tai piniginė injekcija pačioje įmonės veiklos pradžioje, kai idėjos sumanytojams nuosavų lėšų tolesnei plėtrai neužtenka, o jų pasiskolinti iš kitur, pavyzdžiui, bankų, sudėtinga, nes projektas traktuojamas kaip per daug rizikingas. Tokiais atvejais į pagalbą ateina rizikos kapitalas, pasirengęs investuoti nuo 0,5 iki 10 mln. litų, o atskirais atvejais ir daugiau. Be to, kartu su pinigais pradedanti įmonė gauna ir investuotojų patirties.
Iš tiesų nemaža dalis rizikos kapitalo finansuojamų idėjų nepasiteisina. I. Norkus skaičiuoja, kad iš dešimties idėjų, į kurias investuojama, sėkmingos dažniausiai būna tik dvi trys. Tad nenuostabu, kad rizikos kapitalo fondų valdytojai ieško didelės investicijų grąžos, nes visas nesėkmes turi atpirkti kelios sėkmingos idėjos. O rasti tokių idėjų nėra taip paprasta.
Pavyzdžiui, buvo skelbta, kad „Verslo angelų“ fondas nuo metų pradžios tėra sudaręs tik vieną investicijų sutartį, nors iki 2015 metų šis fondas turėtų investuoti į 35–40 įmonių. Rizikos kapitalo investuotojai susiduria su keliais sunkumais. Pirmiausia, nėra paprasta rasti gerų verslo idėjų, kurios užtikrintų didelę grąžą. Antra, net ir radę tokių idėjų, jų sumanytojai yra pasirengę mielai priimti pinigus, tačiau nenori įsileisti investuotojų. „Jei žmogus sutinka investuoti į tavo idėją, natūralu, kad jis kažką turi gauti mainais. Kadangi tai priimtina ne visiems, finansavimas stringa. Reikia atsikratyti paramos mentaliteto ir pereiti prie investuotojo ir įmonės santykių“, – kalbėjo I. Norkus.
Jam antrino Lietuvos rizikos kapitalo asociacijos prezidentas ir vieno rizikos kapitalo fondų valdytojas Šarūnas Šiugžda: „25–30 proc. metinį pelningumą galinčių atnešti idėjų yra labai nedaug, jų užuomazgų tenka ieškoti patiems investuotojams, o radus – galvoti, kaip jas patobulinti, kad kuo labiau atitiktų investuotojų reikalavimus.“
Per praėjusius metus Vakarų šalyse didžiausio finansavimo iš rizikos kapitalo fondų sulaukė sveikatos apsaugos ir interneto įmonės, programinę įrangą, mobiliąsias technologijas plėtojančios bendrovės. Į šias sritis pasirengę investuoti ir Lietuvos rizikos kapitalo fondų valdytojai. Svarbiausia, pasak Š. Šiugždos, kad kylanti įmonė atitiktų vieną šių reikalavimų – turėtų stiprias pozicijas vietos rinkoje arba didelį plėtros potencialą užsienio rinkose.
Beje, neretai pradedančių įmonių įkūrėjai ieško giminaičių pagalbos, bando kreiptis į bankus, o apie rizikos kapitalo atveriamas galimybes jie paprasčiausiai nieko nežino. Kiek kitaip nutiko ir bendrovei „GetJar“, kurios įkūrėją Ilją Laursą susirado ir finansavimą pasiūlė patys investuotojai iš fondo „Accel Partners“. Tiesa, toks užsieniečių dėmesys lietuvių bendrovei yra išskirtinis atvejis ir daug vilčių į panašias sėkmės istorijas dėti nevertėtų. Todėl didžiausią reikšmę rizikos kapitalo plėtrai Lietuvoje turi vietos fondai. Š. Šiugždos nuomone, Lietuvoje ateityje ne tik galėtų veikti kelis kartus didesnis rizikos kapitalo fondų skaičius, bet ji galėtų tapti šio tipo investicijų plėtros centru regione.
