Žygintas Mačėnas (Redakcijos archyvo nuotr.)
Privataus kapitalo fondų (PKF) galima nemylėti dėl kiek bravūriško jų elgesio ir jokiais skrupulais nepridengto, atvirai deklaruojamo pelno siekimo visomis įmanomomis priemonėmis. Juos galima kaltinti pomėgiu iščiulpti finansinius syvus iš įmonių, kurias jie įsigyja diktatūriškomis veiklos optimizavimo priemonėmis. Tačiau jų neįmanoma ignoruoti.
Privataus kapitalo fondai Europoje nuo 2005 iki 2008 metų paprastai dalyvaudavo trečdalyje visų susiliejimo ir įsigijimo (M&A) sandorių, todėl nenuostabu, kad jų įtaka tiek įmonių pirkimo ir pardavimo sandorių tendencijoms, tiek sandorių vertei buvo didžiulė. Geriausiais laikais fondai dalyvaudavo 350 sandorių per ketvirtį, o jų investicijos į įmonių įsigijimą per tą patį laikotarpį siekdavo iki 70 mlrd. eurų. 2006–2007 metais fondams dosniai skolindavo bankai, todėl galimybės pigiai pritraukti praktiškai neribotus finansinius išteklius pavertė PKF ne tik itin reikšmingais M&A rinkos dalyviais, bet ir savo pačių investicijų įkaitais.
2008-aisiais staigiai krito sandorių vertė, o 2009 metais fondai apskritai smarkiai sumažino savo dalyvavimą M&A rinkoje. Iki šių metų pradžios fondai dalyvaudavo maždaug 15 procentų visų įmonių pirkimo ir pardavimo sandorių, panašią dalį struktūroje fondai užėmė ir pagal sandorių vertę. „Užskolintos“ įmonės fondams tapo našta, staigiai susitraukė bankinis finansavimas, todėl PKF teko spręsti labai nemalonius uždavinius – pigiai išparduoti turimus aktyvus ir patirti nuostolių ar laukti, kol atsigaus rinkos. Pauzė užtruko dvejus metus, o Lietuvoje gyvybės ženklų nematyti ir trečiaisiais.
Atrodytų, kad PKF era baigėsi, tačiau finansų rinkos tokią informaciją interpretuoja kitaip. Fondų veikla kiek primena institucinių investuotojų elgesį akcijų biržose – pagal juos galima nustatyti vyraujančias rinkos tendencijas ir lūkesčius. Taigi, PKF aktyvumo didėjimas, o šiemet jis aiškiai fiksuojamas, yra signalas M&A rinkoms ir gera žinia verslo vertę realizuoti ketinantiems verslininkams.
Žinoma, fondai, atlaikę šoko terapiją, neskuba strimgalviais investuoti į visa, kas juda ir kvėpuoja. Bankinio finansavimo pritraukimas taip pat kur kas sudėtingesnis, todėl fondai elgiasi racionaliau, o procesai vyksta lėčiau. Kita vertus, dauguma rinkos analitikų sutaria, kad įvairaus rizikos laipsnio privataus kapitalo fondai jau užėmė startines pozicijas naujam proveržiui. Europos investicijų fondo tyrimai rodo, kad į Europą orientuotuose PKF sukaupta 160 mlrd. eurų, skirtų investuoti.
Kalbant apie Baltijos šalis tenka pripažinti, kad visi bent kiek reikšmingesni PKF sandoriai įvyko 2007 metais, todėl gali kilti įtarimų, kad mūsų rinkose fondų veikla yra atsitiktinio pobūdžio. Dalies tiesos tame esama, ypač kalbant apie sandorių vertinę išraišką ir, atitinkamai, didesnius fondus, kuriems daugelis potencialių investicijoms įmonių yra tiesiog per mažos. Todėl neprognozuočiau, kad Lietuvoje artimiausiu metu nutiks kas nors panašaus į 2007 metus (tiesa, ir tuomet didelę dalį šuolio lėmė vienas 450 mln. eurų vertės sandoris, kai „Mid Europa Partners“ fondas įsigijo telekomunikacijų bendrovę „Bitė“), nebent įvyktų kurios nors iš didžiausiųjų dešimtuko įmonės pardavimo sandoris ir pirkėjas būtų PKF.
Kita vertus, vis daugiau atsigavimo ženklų įvairiuose sektoriuose turėtų paskatinti sukrusti mažesnius fondus. Ir tuos, kurie specializuojasi Baltijos regione. Tokių, beje, esama arti dešimties ir jau vien šis faktas įrodo, kad PKF investicijoms Baltijos šalys yra įdomios ne tik kaip atsitiktinių sandorių poligonas, bet ir kaip rinka aktyviai veiklai.
Intrigą pakurstyti turėtų tai, jog nemažai daliai fondų valdomų kapitalo dalių jau atėjo sutartas pardavimo terminas ir tai, kad Vyriausybė remia investicijų į mažas ir vidutines įmones programą, kurią finansuoja Europos investicijų fondas per Lietuvoje veikiančius PKF.
Tiesa, nemanau, kad pati programa gali smarkiai išjudinti Lietuvos M&A rinką, greičiau jau vertinu ją kaip valstybės tikėjimą privataus kapitalo fondų instrumentų galimybėmis. Žinoma, tai yra svarbu formuojant lūkesčius ir vertinant galimą riziką, todėl 2011 metais PKF turėtų būti gerokai aktyvesni nei iki šiol. Vis dėlto esminiam Lietuvos M&A rinkos išjudinimui trūksta „smulkmenos“ – įmonių, kurių rinkos vertė siekia bent 50 milijonų eurų ir kurių dabartiniai akcininkai nieko prieš įsileisti naujų akcininkų. Drąsių, ambicingų ir agresyvių.
Deja, čia jau susiduriame ne su ekonomine ir rinkos logika, o su mentaliteto ypatumais, kurie dažniausiai pasireiškia arba nenoru ką nors keisti, arba neadekvačiu savo turto vertės suvokimu. Pernai Lietuvoje buvo išties daug priešinfarktinės būsenos bendrovių, kurių savininkams atrodė, jog netgi dramatiškai suprastėjus verslo rodikliams, jų valdomų akcijų kaina bemaž nepasikeitė. Todėl maždaug pusantrų metų Lietuvos M&A rinkoje tvyrojo beveik visiškas štilis, o įmonės tyliai ar garsiai geso ir bankrutavo. Dabar situacija akivaizdžiai pagerėjo – bent jau lūkesčių prasme. Ar tai reiškia, kad pasikeitė ir akcininkų požiūris? Laikas parodys, o mes rikiuojame pajėgas optimistiniam scenarijui.
