Per pastarąjį dešimtmetį gyvenimo lygis visose trijose Baltijos valstybėse gerokai pasikeitė į teigiamą pusę: augo atlyginimai, socialinės išmokos, didėjo gyventojų perkamoji galia. Vis dėlto per pastaruosius keletą metų prieš krizės pradžią nesubalansuotas ūkio augimas davė neigiamų rezultatų – Baltijos šalys prarado konkurencingumą. Tai reiškė, kad samdyti darbo jėgą ir vykdyti veiklą šiose šalyse tapo gerokai brangiau nei anksčiau. Kadangi produktyvumas neaugo taip greitai kaip atlyginimai, atotrūkis tarp valiutų kursų vis labiau didėjo. Nors lito santykis su euru per šį laikotarpį nesikeitė, Lietuva senesnių ES narių, tokių kaip Vokietija, atžvilgiu tapo gerokai brangesnė.
Šis Baltijos šalių realiųjų efektyviųjų valiutų kursų šuolis prasidėjo 2005–2006 metais ir tęsėsi iki 2008-ųjų. Nepaisant pasklidusių gandų apie galimą devalvaciją 2008 metų pabaigoje, visos trys valstybės nusprendė išlaikyti fiksuotą valiutos kursą ir imtis vadinamosios vidinės devalvacijos. Pradėjo mažėti atlyginimai – atpigo ir darbo jėga. Tad Latvijos ir Estijos valiutos santykinai pigti pradėjo nuo 2009 metų, Lietuvos litas – 2009 metų antroje pusėje, todėl jo pokytis šiame grafike dar neatsispindi. Tiesa, kadangi Lietuvos ekonomikos išsibalansavimas buvo mažesnis negu kitų dviejų Baltijos šalių, tai ir kurso pokyčiai buvo ne tokie smarkūs, o vidinės devalvacijos poreikis – mažesnis.
Valiutų kursų duomenys rodo, kad atstatyti prarastą konkurencingumą vidinės devalvacijos būdu nėra taip paprasta. Bandymas sumažinti kainas tokiu būdu užtrunka, to pasekmes ilgą laiką jaučia šalies gyventojai. Kaip matyti iš grafiko, per praėjusius metus Baltijos šalims pavyko atkurti tik nedidelę dalį prarasto šalių ūkio konkurencingumo.
Naujausiais Lietuvos banko duomenimis, Lietuva šių metų viduryje pagal realųjį efektyvųjį lito kurso indeksą grįžo į 2008 metų vidurį. Siekiant didesnio konkurencingumo, teks dar kurį laiką gyventi taikantis prie vidinės devalvacijos ir toliau bandant didinti produktyvumą.
