Scanpix nuotr.
Bobas Diamondas agresyviausiame Didžiosios Britanijos banke gavo karštą kėdę.
Postą paliekantis „Barclays“ generalinis direktorius Johnas Varley sako, kad užėmęs pareigas 2004-aisiais pirmenybę jis teikęs siekiui išlaisvinti britų banką nuo priklausomybės nuobodžiai vietinei rinkai. Kartu su sugebėjimu 2008 metais apsieiti be finansinės pagalbos, bendrovės išvedimas į tarptautinius vandenis – didžiausias jo pasiekimas, nes šiandien apie du trečdaliai bendrovės veiklos plėtojama užsienyje. Bet atsirado kitokia priklausomybė. Iš bendrovės investicinio banko „Barclays Capital“, kuris prieš dešimtmetį vos gyvavo, o nupirkus „Lehman Brothers“ verslo Jungtinėse Valstijose likučius pateko į aukščiausią lygą, dabar gaunama didžioji pelno prieš mokesčius dalis (žr. grafiką).
Regis, tai, kad ilgalaikis „Barclays Capital“ vadovas Bobas Diamondas šią savaitę buvo paskirtas J. Varley įpėdiniu (nuotraukoje, atitinkamai, centre ir kairėje), patvirtina, jog atvirkštinis „Barclays Capital“ ir „Barclays“ susiliejimas įvyks. Kai kuriems ši kovo mėnesį įsigaliosianti personalo kaita – tai bendrovės metafora: talentingas amerikietis su akinamais dantimis ir asmenybės kulto gaidele vadžias perima iš gerų manierų, savikritiško brito, geriausiais balais baigusio Oksfordą ir mėgstančio žvejoti. Nerimaujantys dėl „kazino stiliaus bankininkystės“ teigia, kad B. Diamondo atvykimas – tai provokacija, ypač kai vyriausybės paskirta komisija turi ištirti, ar nereikia padalyti stambių bankų.
Keli vertybinių popierių rinkos analitikai netgi mano, kad „Barclays“ padalijimas atitiktų jo akcininkų interesus. Anot jų, per didelis pasitikėjimas rizikingu pelnu sumažino akcijų kainą, ir bet kuriuo atveju bendrovė pavirto atskirai valdomų dalių rinkiniu. Atskyrus investicijų banką, netgi perkėlus jį į Niujorką, jis galėtų augti nevaržomas siaurai mąstančių Didžiosios Britanijos politikų. Likusi bendrovės dalis, apimanti privačius ir verslo klientus aptarnaujančius bankus Didžiojoje Britanijoje, Europoje ir Afrikoje, pusiau atsiskyrusį Pietų Afrikos ABSA ir ne itin didelį gerovės valdymo verslą, galėtų verstis savarankiškai, o galbūt ir ją dar būtų galima padalyti.
Iš Niujorko, į kurį persikėlė po „Lehman“ sandėrio, Londonan grįžtantis B. Diamondas tokias isteriškas kalbas atmeta. „Johno, mano ir valdybos nuomonė dėl strategijos nesiskiria“, – sako jis. Ir jis, ir J. Varley teigia, kad pasikeitęs verslo paketas atspindi bendrovės oportunizmą ir iš dalies yra laikinas. 2007 metais ji mėgino nusipirkti ABN AMRO, ir tuomet būtų tapusi vienu stambiausių universalių bankų pasaulyje. Tai vienas didžiųjų išsigelbėjimų finansų pasaulyje, nes „Barclays“ banką šiame sandoryje nurungė „Royal Bank of Scotland“, kurį vėliau nuo bankroto teko gelbėti iš esmės dėl šio pirkinio. Niūriuoju 2008 metų laikotarpiu buvo siūloma pirkti JAV veikiantį „Lehman“ padalinį, ir „Barclays“ iš bankroto jį išpirko iš esmės už nieką.
Galima ginčytis, ar jiems pasisekė, ar taip buvo sumanyta. Iš tuomečio JAV iždo sekretoriaus Hanko Paulsono memuarų galima spręsti, kad „Barclays“ mėgino įsigyti didžiąją „Lehman“ dalį, įskaitant dalį blogo turto, bet, laimei, kelią užkirto britų reguliavimo tarnybos. („B. Diamondo balse girdėjau susierzinimą, beveik pyktį“, – prisimena H. Paulsonas.) Bet pakoreguotas sandėris buvo itin sėkmingas, gerokai padidindamas „Barclays Capital“ pelną.
Tvarkymasis savame ūkyje „Barclays“ dar labiau pastūmėjo investicinės bankininkystės link. 2009 metų birželį jis nenoriai už 8 mlrd. svarų sterlingų pardavė savo turto valdymo padalinį, ir ta suma, kartu su 7 mlrd. svarų sterlingų, kuriuos bendrovė 2008 metų spalį surinko daugiausia iš Artimųjų Rytų investuotojų, padidino kapitalo kvotas. 2010 metų kovą kai kuriose tolimose rinkose, kaip antai Indonezija, „Barclays“ apkarpė nuostolingą bankinių paslaugų privatiems asmenims veiklą.
Bet nepaisant to, B. Diamondas perima bendrovę, kuriai dar toli gražu iki grynai investicinio banko veiklos. Per pirmąjį 2009 metų pusmetį iš „Barclays Capital“ gauta 86 proc. esminio pelno prieš mokesčius. Privačius klientus aptarnaujančiame banke mažėjant blogų paskolų išlaidoms ir augant palūkanoms, kurios indėlių verslo padaliniuose didina grynosios palūkanų normos maržą, bendrovės padėtis turėtų natūraliai susibalansuoti. Kai vertinama atsižvelgiant į „veiklos pelną“ (t. y. prieš blogų paskolų išlaidas) arba į pagal riziką įvertintą turtą, „Barclays Capital“ veikla sudaro tik apie pusę bendrovės veiklos.
J. Varley jau seniai sakė, kad „siektinas“ bendrovės tikslas turėtų būti iš investicinės bankininkystės gauti trečdalį pelno. Regis, B. Diamondas būtent tokio pasiskirstymo trokšta mažiau. „Geriau be reikalo nesijaudinkime dėl tikslių skaičių“, – sako jis. Bet vis dėlto „Barclays Capital“ bankui, jo manymu, „būtų tekę augti ketverius ar penkerius metus, idant pasiektų tai, ką gavo iš vieno sandėrio dėl „Lehman“ ir „mums išties reikia labiau subalansuotos veiklos“.
Nepriklausomo „Barclays Capital“ nauda akcininkams irgi atrodo perdėta. Jis laimi būdamas didesnės, mažiau rizikingos bendrovės dalis. 2008 m. rugsėjo 8 d. vykusioje „Lehman Brothers“ konferencijoje, likus kelioms dienoms iki šio JAV banko žlugimo, B. Diamondas pabrėžė būtent tai, pastebėdamas, kad iš patirties matyti, kad universalūs bankai atsigauna lengviau. Žvelgdamas atgal, jis sako, kad krizė „sutvirtino“ jo tikėjimą universaliosios bankininkystės modeliu.
„Barclays“ rizikingos investicinės bankininkystės veiklos nefinansuoja privačiais indėliais – privačius ir verslo klientus aptarnaujančiuose padaliniuose paskolos jau viršijo indėlius, taigi bet kuriuo atveju nėra didelio lėšų pertekliaus, kurias būtų galima paskolinti „Barclays Capital“. Bet kadangi jis priklauso „Barclays“, kuris turi netiesioginę vyriausybės garantiją, „Barclays Capital“ turbūt gali skolintis pigiau. Jis turi apie 220 mlrd. svarų negarantuotų pasiskolintų lėšų, ir tai dauguma visų grupės lėšų. Jei „Barclays Capital“ būtų nepriklausomas ir priverstas mokėti, tarkime, puse procentinio punkto didesnes palūkanas, dingtų penktadalis jo pelno.
Žinoma mintis, kad naudinga subsidijuoti investicijų banko skolinimosi sąnaudas, erzina politikus ir reguliavimo tarnybas. Bet B. Diamondas turi dvi gynybos linijas. Pirmoji – parodyti, kad „Barclays“ dabar yra kur kas saugesnis. Jis ne tik sutvirtino savo kapitalą, bet ir sukaupė nemažai likvidaus turto, kurio vertė – net 160 mlrd. svarų sterlingų. Turtą būtų galima panaudoti grąžinant skolą, jei skolinimo rinkos būtų įšaldytos. Antroji gynybos linija paprastesnė, bet turbūt efektyvesnė: prisijungti prie kitų dviejų sėkmingai veikiančių Didžiosios Britanijos tarptautinių bankų HSBC ir „Standard Chartered“, grasinant iškelti būstinę iš Didžiosios Britanijos, jei bus liepta pasidalyti.
Po to, kai prasidėjo krizė, J. Varley pasirodė turįs miklaus politiko savybių, duodamas atgailos kupinus interviu britų televizijai. Aukštutinio Istsaido rajone Manhatane B. Diamondas gali uždegti milijonierių pilną kambarį, bet dabar jis turi tapti tuo, kas bankininkystėje atitiktų prezidento R. Nixono vizitą Kinijoje. Sėkmingai valdęs „Barclays Capital“ kaip atskirą feodą, jis turi suvienyti skirtingą „Barclays“ veiklą. „Idant integruotume šį verslą, galime nuveikti kur kas daugiau“, – sako jis. O išgarsėjęs ir susikrovęs didžiulius turtus kaip investicinis bankininkas, dabar jis turi padėti britų valdžią ir visuomenę įtikinti, kad bankai yra nacionalinis turtas, o ne prievolė.
