Po dešimtmečius trukusių paieškų aptikta įrodymų, kad jūroje prie Grenlandijos yra naftos.
Britų naftos chemijos bendrovei „Cairn Energy“ paskelbus apie pirmus įrodymus, kad prie Grenlandijos krantų yra dėmesio vertų naftos telkinių, atšiaurios salos sostinės Nūko gyventojai šią žinią sutiko ramiai. „Gerai“, – pasakė viena namų šeimininkė, kuriai kur kas mažiau rūpi, ką reiškia galimai klestintis naftos verslas, nei mėginimas drebiant šlapdribai pereiti vienintelę pėsčiųjų perėją jos šalyje.
Už kelių šimtų mylių į šiaurę, Bafino jūroje, „Greenpeace“ aktyvistai, kurie siekia sustabdyti jūrinių naftos telkinių žvalgymą Arktyje, mėgina nenusileisti danų karo laivui. Vyriausybė karštai prieštarauja „Greenpeace“ teiginiui, kad naftos išsiliejimas, panašus į įvykusį Meksikos įlankoje, trapiai aplinkai būtų katastrofa, nes lediniame vandenyje nafta nyksta kur kas lėčiau. „Mūsų saugumo standartai aukščiausi pasaulyje“, – sako Vyriausybės naudingųjų iškasenų ir naftos biuro vyriausiasis geologas Henrikas Stendalas.
Pastaraisiais mėnesiais biuras Grenlandijoje vykdė plataus masto visuomenės informavimo programą, į susirinkimus visoje išdrikusioje šalyje surinkdamas pilnas sales. Priimta gausybė naujų įstatymų, kuriais siekiama išvengti avarijų jūroje ir apsisaugoti, kad įvykus avarijai nedidelis išsiliejimas nevirstų didžiule katastrofa.
Regis, daugumą iš 56 tūkst. Grenlandijos gyventojų pavyko įtikinti. Nepaisant to, kad dėl pasaulinio atšilimo šalies ledo sluoksnis yra pažeidžiamas, į neseniai Nūke vykusį susitikimą su „Greenpeace“ atėjo vos 45 žmonės. Ir taip menkas susidomėjimas aplinkosaugininkų misija gali dar labiau sumažėti, kai žmonės pamažu pradės suprasti šios naujienos prasmę.
Juodojo aukso Grenlandija ieškojo dešimtmečius. XX a. aštuntajame dešimtmetyje penki gręžiniai pasirodė esą tušti, kaip ir šeštasis, išgręžtas 2000 metais. Bet šį kartą situacija, regis, keičiasi. „Cairn“ teigia viename bandomųjų gręžinių plonuose smėlio sluoksniuose aptikusi gamtinių dujų, o tai rodo, kad ten yra naftos. Apskritai, įmonės vertinimu, plote, kuriame jai suteikta teisė gręžti, yra 4 mlrd. barelių naftos. JAV Geologijos tarnybos duomenimis, jūros dugne tarp Grenlandijos ir Kanados iš viso yra 17 mlrd. barelių. Daugiau išteklių gali būti jūroje prie didžiulės rytinės salos pakrantės. Kai kuriais vertinimais, pamatinėse uolienose po Grenlandijos jūra naftos gali būti daugiau nei Šiaurės jūroje, kuri jau ne vieną dešimtmetį iš dalies maitina Didžiosios Britanijos, Olandijos ir Norvegijos ūkius. Žvalgymams ši teritorija bus atverta 2012 metais.
Žvalgymai Grenlandijoje tuo nesibaigia. Tuzinai kasybos bendrovių naršo siaurą žemės juostą palei 44 087 kilometrų ilgio šalies kranto liniją, ieškodamos deimantų, aukso ir rubinų, o galbūt ir egzotiškesnių lobių.
Užuosdamas galimybių, pasaulis Grenlandijon patraukė anksčiau nei pradės tekėti nafta ir žaižaruoti rubinai. Kangerlusuako tarptautiniame oro uoste nekeista išgirsti australišką ir amerikietišką šnektą. Vienintelio prabangaus Nūko viešbučio restoranui klientus nesunku pritraukti savo išskirtiniu Wagyu jautienos filė.
Neįmanoma įvertinti, kiek pinigų iš šios gausos galėtų gauti lėšų stokojanti Grenlandijos valdžia. Bet nors galimybė transformuoti ūkį akivaizdi, kol kas nekalbama apie tai, kad už gautas pajamas būtų galima įsigyti visišką nepriklausomybę nuo Danijos. Savivalda įteisinta tik pernai, ir prireiks dešimtmečių, kad Grenlandija atjunktų nuo kasmet iš Kopenhagos gaunamos 3 mlrd. Danijos kronų (1,35 mlrd. litų) subsidijos, sudarančios daugiau kaip pusę Grenlandijos įplaukų.
O vietiniai, kurių viltys jau tiek kartų buvo pažadintos ir vėl žlugo, nieko neima už gryną pinigą. „Per naktį nepraturtėsime, – sako prekybos centro vadybininkas Brianas Juhlas. – Bet galbūt ateityje.“
