Tomo Čiučelio iliustr.
Regis, JAV pavyks išvengti antros recesijos. Bet dėl didžiulės namų ūkius užgulusios skolų naštos priešakyje laukia ilgi lėto augimo metai.
Tris dešimtmečius Kalifornijos pietuose automobiliais prekiavęs Davidas Wilsonas turi 16 salonų, daugiausia Los Andželo ir Orindžo apygardose. Per tą laiką sėkmė ne vieną kartą jam tai šypsojosi, tai vėl nusigręždavo. 2008 metais pardavimo apimtims smuktelėjus trečdaliu jis, savaime suprantama, tikėjosi, kad jos vėl kils. Dar nepakilo.
Dabar D. Wilsonas suvokia, kad jo pardavimo apimtys klestėjimo laikais buvo valstijos būsto burbulo šalutinis produktas. Prekiautojų vertinimu, trečdalis naujų automobilių Kalifornijoje prieš krizę buvo įsigyti už įkeistu turtu garantuotas paskolas. „O dabar įkeistino turto nėra, – sako D. Wilsonas, – nebėra pradinių įmokų už automobilius.“ Pardavimo augimo jis neplanuoja dar porą ar trejetą metų: „Šalis neturi optimizmo. O jei nesi nusiteikęs optimistiškai, tai neperki naujo namo arba naujo automobilio.“
Jis teisus – amerikiečiai į ateitį žvelgia įtariai. Anot oficialios statistikos, ekonomika augo beveik 15 mėnesių, bet taip vangiai, kad dauguma žmonių, regis, mano tebesant recesiją. Kelis mėnesius atrodė, lyg ekonomika netgi galėtų ir vėl susitraukti, nes per antrąjį ketvirtį augimas sulėtėjo iki varganų 1,6 proc. (apskaičiavus metinę vertę), darbo vietų kūrimas beveik sustojo, o būsto pardavimo apimtys smarkiai krito.
Reikia pripažinti, kad per antrąjį ketvirtį tiesiog nepasisekė, nes Europos skolų krizė ir Meksikos įlankoje išsiliejusi BP nafta pakirto verslo pasitikėjimą, o neįprastai išaugęs importas sumažino augimą. Naujesni darbo vietų ir prekybos rodikliai beveik nuslopino neišvengiamo grįžimo į recesiją baimę. Pažirę įmonių susiliejimai – potencialūs pirkėjai kelis kartus netgi varžėsi – rodo, kad grįžta verslo gyvumas. Bet vis dėlto per trečiąjį ketvirtį ekonomika turbūt teaugo vos 1,5–2 proc. O ketvirtajame galima tikėtis 2–2,5 proc.
Nuo atsigavimo pradžios ekonomikos augimo tempas buvo mažesnis kaip 3 proc. Jis didesnis nei ilgalaikis apie 2,5 proc. potencialas, bet iš ankstesnių didelių recesijų JAV atsigaudavo augdama 6–8 proc. Taigi, darbo vietų sukuriama per mažai, kad sumažėtų nedarbo lygis, ir siekdamas 9,6 proc. jis iš esmės tebėra, koks buvo atsigavimo pradžioje. „Progresas skausmingai lėtas“, – rugsėjo 8 dieną pripažino Barackas Obama, o iki tarpinių rinkimų likus mažiau kaip porai mėnesių prezidentui tokius dalykus sakyti nėra miela.
Atsigavimas yra kitoks dėl to, kad jis eina po recesijos, kurią sukėlė finansų krizė. Vis gausesni tyrimai atskleidė, kad toks atsigavimas dažnai būna lėtesnis nei po „normalių“ recesijų. TVF ekonomistas Prakashas Kannanas išnagrinėjo nuo 1970 metų 21 turtingoje šalyje vykusias 83 recesijas. Per pirmuosius porą metų po normalios recesijos augimas vidutiniškai siekė 3,7 proc. O po 13 recesijų, kurias sukėlė krizės, augimas vidutiniškai siekė 2,4 proc. JAV kol kas sekėsi šiek tiek geriau (žr. 1 grafiką).
Daugumą pokarinių recesijų Federalinis rezervas sukėlė didindamas palūkanų normas, idant apribotų infliaciją. Federaliniam rezervui sumažinus normas, paklausa atsigaudavo. Finansų krizės trukdo mažesnėms palūkanų normoms pasiekti privačius skolininkus. Žmonės negali skolintis arba nesiskolina, nes sumažėjo jų užstato vertė, ypač namų. Bankai nebegali daug skolinti, nes jų kapitalą išsėmė blogos paskolos, arba ne itin nori, nes klientai netenkina griežtesnių reikalavimų.
„Ekonomikos padėtis neturėtų stebinti“, – sako „Citigroup“ vadovas Vikramas Panditas. V. Panditas priešakyje mato tik du garantuotus dalykus: kad JAV vartotojai ir toliau mažins įsiskolinimą ir kad kylančios rinkos augs greitai. Neblogai auga „Citigroup“ pajamos iš sandorių paslaugų, kaip antai tarptautinių kompanijų užsienio valiutos ir pinigų valdymas, o pajamos iš paskolų JAV vartotojams mažėja.
Tai atspindi ekonomikos visumą. Šiais metais eksportas nuolat augo, bet ir importas, taigi grynoji prekyba prie augimo ne itin prisidėjo. Išties TVF, prieš metus manęs, kad per ateinančius ketverius metus prekyba prisidės prie augimo, dabar mato, kad ji augimą mažina – iš dalies dėl lėtesnio prekybos partnerių augimo. Atsigavimo pradžioje gyvai vykusios verslo investicijos į įrangą sulėtėjo. Įmonės ne itin nori investuoti ir samdyti. Iš dalies tai lemia netikrumas dėl B. Obamos kontrolės ir mokesčių iniciatyvų, bet atrodo, kad labiau nerimaujama dėl vartotojų išlaidų. Per tiesiogines federalinių pinigų injekcijas ir mokesčių mažinimą vyriausybės išlaidos padėjo užpildyti spragą. Bet didžiąją federalinių pastangų dalį neutralizavo mažinimas valstijų ir vietos lygmeniu. Skatinamosios priemonės irgi senka. Pasibaigęs mokesčių kredito galiojimas būsto rinkai buvo naujas smūgis.
Taigi, kad ekonomika augtų gerokai greičiau nei ši 2,5 proc. tendencija, vartotojams reikia vėl skolintis ir leisti. Kas juos sulaiko? Jie nenori skolintis? O gal bankai nenori skolinti?
Atifas Mianas iš Berklio universiteto ir Amiras Sufi iš Čikagos universiteto apygardų lygmenyje aptiko glaudžią sąsają tarp automobilių pardavimo ir namų ūkių įsiskolinimo. Kuo didesnis įsiskolinimas apygardoje buvo recesijos pradžioje, tuo prastesnė nuo to meto prekyba (žr. 2 grafiką). Anot A. Sufi, dideli nacionaliniai bankai klientų turi visur. Taigi, pardavimo skirtumai rodo, kad skolų prislėgti namų ūkiai nesugeba arba nėra linkę skolintis.
Tai sutampa su D. Wilsono patirtimi. Jo versle lizingas, kuriam pradinės įmokos nereikia arba ji labai maža, prieš krizę siekė 25 proc., o dabar išaugo iki 40 proc. Būsto paskolos nesugebėjęs išmokėti, bet už automobilį tvarkingai mokantis klientas tebegali gauti paskolą automobiliui. Bet palūkanų norma ir pradinė įmoka bus gerokai didesnės, ir gali būti jam neįkandamos. O labai įsiskolinusiems reikia laiko sutvarkyti savo finansus. Melinda Opperman iš kreditų klausimais konsultuojančios „Springboard“ bendrovės, kurios biurai veikia penkiose pietvakarių valstijose, sako, kad standartiniam skolos valdymo planui įvykdyti reikia 3–5 metų.
Šykštūs ar išsigandę?
Antra vertus, bankai lyg ir turi ką skolinti. Jų kapitalas sudaro beveik 12 proc. turto, nors 2006 metais jo dalis buvo mažiau kaip 9 proc. Analitikai neseniai paklausė V. Pandito, kodėl jis leidžia kapitalui „augti iki absurdiško lygio“ ir kodėl atrodo, kad pinigai ir kiti likvidumo šaltiniai „visą laiką kaupiasi“. Reitingų agentūros „Moody’s“ vertinimu, 2008–2011 metais bankų paskolų nurašymas iš viso sieks 744 mlrd. JAV dolerių, iš jų 476 mlrd. JAV dolerių jau buvo įtraukti į balansą. Bankų turimų paskolos nuostolių rezervų pakanka padengti 80 proc. iš likusių 268 mlrd. JAV dolerių.
Bet niekas nėra įsitikinęs, ar bankai pakankamai atskleidė, arba net ar jie žino visus galimus nuostolius. TVF vertinimu, 11 mln. nekilnojamojo turto vienetų verti mažiau nei jais užtikrintos paskolos, o 7,6 mln. iš jų neišvengiamai gresia naudojimosi teisės atėmimas arba yra tokia rizika. Turbūt bankai neįtraukė tikėtinų nuostolių, susijusių su daugeliu tokių paskolų, bet nėra kaip tai sužinoti. Christopheris Whalenas iš tyrimų bendrovės „Institutional Risk Analytics“ mano, kad nurašymai yra pateikti sumažinant trečdaliu.
B. Obama nori atsisakyti mokesčių nuolaidų. (Scanpix nuotr.)
Ar ilgai bus mažinami įsiskolinimai? Neseniai paskelbtame darbe Carmen Reinhart iš Merilando universiteto ir jos vyras Vincentas Reinhartas iš Amerikos verslo instituto nagrinėjo 15 krizių po 1977 metų. Jų vertinimu, įsiskolinimų mažinimas vidutiniškai truko septynerius metus, ir tuo metu augimas buvo vienu procentiniu punktu mažesnis nei dešimtmetį prieš krizę. Jei JAV situacija bus panaši, tai BVP per artimiausius 4–7 metus augs 2,4 proc. Kadangi tai apytikriai atitinka potencialą, darbo vietų kūrimas turėtų vos atitikti gyventojų skaičiaus augimą, taigi nedarbo lygis nemažės.
Taip niūriai nusiteikę nedaugelis ekonomistų. Dauguma mano, kad ilgiau vyraujant supaprastintai pinigų politikai ir lėtai atsigaunant slopintai ilgalaikių prekių ir namų paklausai, tai gali užtikrinti bent 3 proc. augimą. Yra manančių, kad įsiskolinimų mažinimas vyksta greičiau nei planuota. Richardas Berneris iš „Morgan Stanley“ prognozuoja, kad paskolų paslaugos dar šiais metais grįš prie „darnių“ 11–12 proc. nuo disponuojamų pajamų – iš dalies dėl mažėjančių palūkanų normų. Peterio Hooperio ir Torsteno Sloko iš „Deutsche Bank“ skaičiavimais, jei taupymo lygis išliks apie 6 proc. nuo pajamų, nurašymai beveik nenutols nuo dabartinio aukšto lygio, o namų ūkių pajamos augs 4,5 proc. per metus, tai iki 2013 metų namų ūkių skola sumažės nuo dabartinių 126 proc. disponuojamų pajamų iki apytikriai 85 proc., o toks lygis buvo XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje (žr. 3 grafiką).
Šie skaičiavimai netiks, jei pajamos užstrigs arba vartotojai norės taupyti daugiau nei tikimasi. TVF pastebi, kad taupymo lygis Suomijoje, Norvegijoje ir Švedijoje po XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos būstų rinkos griuvimo augo 5–10 procentinių punktų. Taupymo lygis JAV kol kas išaugo keturiais punktais.
Džiugesnės Reinhartų išvados, kad, ūkiams pradėjus augti po krizės, jie linkę nebegrįžti į recesiją, jei nėra naujo smūgio. Ispaniją, kurios bankų krizė prasidėjo 1977 metais, atgal nutempė XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje sugriežtėjusi pasaulio pinigų politika. Po Rytų Azijos krizės 1997–1998 metais atsigaunančioms šalims smogė paukščių gripas, sprogęs JAV technologijų rinkos burbulas ir 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių atakų ekonominis poveikis. Japonija – ypatingas atvejis. Atgal į recesiją ją iš dalies stumtelėjo pačios politika: 1997 metais nevykusiu metu padidinti mokesčiai ir 2000 metais (laikinai) nutraukta Japonijos banko nulinės palūkanų normos politika.
JAV politikos strategai atrodo ryžtingai nusiteikę išvengti Japonijos klaidų. Jei perspektyva rimtai nepagerės, Federalinis rezervas turbūt grįš prie pinigų spausdinimo (obligacijas pirks už naujai atspausdintus pinigus, siekdamas dar labiau sumažinti ilgalaikes palūkanų normas). Šią temą rezervas svarstys kitą savaitę vyksiančiame susirinkime. Daugiau problemų kelia fiskalinė politika: daugiau skatinimo priemonių menkai tikėtina, ir neaišku, ar gruodį pasibaigsiančios George’o Busho įvestos mokesčių nuolaidos bus pratęstos. Senato respublikonai nori visas jas išlaikyti, o B. Obama nori atsisakyti skirtų turtingiesiems.
Tačiau nesiimant daugiau veiksmų, įsiskolinimų mažinimas gali trukti labai ilgai. Už gana energingą atsigavimą Pietų Korėja ir Švedija turi padėkoti politikai, kuria siekta blogas paskolas išbraukti iš bankų balansų. Toks buvo pradinis blogo turto išpirkimo programos (TARP) tikslas, kol ji dar nebuvo naudojama bankų rekapitalizacijai, automobilių gamintojams gelbėti nuo bankroto ir paskolų pakeitimams subsidijuoti.
JAV galėtų paspartinti įsiskolinimų mažinimą ir pagerinti darbuotojų gebėjimą pereiti į naują darbą, jei palankiau vertintų pagrindinės būsto paskolos sumos mažinimą, idant ji priartėtų prie faktinės namo vertės. Skolintojams tai dažnai būtų pigiau nei naudojimosi teisės atėmimas, o savininkai išsaugotų namus. Bet pagrindinė paskolos suma buvo mažinama retai – nuo 2009 metų spalio iki 2010 metų kovo vos 120 iš 120 tūkst. būsto paskolų buvo pakeistos visam laikui pasinaudojant federalinės vyriausybės programa. Bankai nenori galinčių mokėti skolininkų paleisti nuo kabliuko, kitiems suteikti paskatą skelbti neišsimokėjimą arba pripažinti daugiau nuostolių.
Būtų galima pakeisti bankroto įstatymus, kad pagrindinę paskolos sumą galėtų mažinti teismai, kaip pagal 11 straipsnį jie gali daryti įmonės skolai. Johnas Geanakoplos iš Jeilio universiteto teigė, kad reikia specialių federalinių patikėtinių, įgaliotų reikalauti blogų paskolų pakeitimo arba naudojimosi teisės atėmimo. Jie parinktų variantą, skolintojui duodantį didžiausią grąžą.
Tačiau verčiant bankus pripažinti nuostolius, tai pakirstų jų kapitalą. Kai kurie prireikus galėtų surinkti daugiau, bet kiti gali sužlugti. Pasibaigus blogo turto išpirkimo programai, federalinė vyriausybė neturi pinigų pirkti paskolas arba rekapitalizuoti bankus, o ir politinio noro tam nėra. Išties turbūt vyksta priešingai, nes dvi nacionalizuotos hipotekos agentūros „Fannie Mae“ ir „Freddie Mac“ siekia priversti bankus išpirkti abejotinos kokybės paskolas, kurias jie pardavė agentūroms.
Teoriškai yra daug būdų paspartinti atsigavimą po krizės. Bet V. Reinhartas sako, kad politikos strategai paprastai pernelyg „baikštūs“, kad jų imtųsi. Šia prasme JAV viskas vyksta pagal scenarijų.
