Scanpix nuotr.
Amžina pernelyg brangių ginklų problema aštrėja.
Matėme varnėnus – aukštojo pilotažo komandas, demonstravusias hipnotizuojančius grupinius skrydžius. Taip pat ir albatrosus – sunkiuosius oro lainerius „Boeing 787 Dreamliner“ ir „Airbus A380“, kurie be vargo įveikia ilgus atstumus. Regėjome gaudžiančius propelerinius karinius transporto lėktuvus, įskaitant naujausią – „Airbus A400M“. Bet svarbiausias vaidmuo programoje atiteko plėšriesiems paukščiams – reaktyviniams naikintuvams.
Šią vasarą prie Londono vykusioje Farnboro aviacijos šventėje pažangiausias JAV naikintuvas „F-22 Raptor“ apie savo galingumą pranešė griausmingu riaumojimu. Prabilus apie naikintuvus, daugelis įsivaizduoja greitį, aukštį ir vikrumą. Bet dar įspūdingesnis yra lėtai skrendantis „Raptor“, kai ore jis kabo beveik nejudėdamas, pakreipęs nosį aukštyn, it padangėje pakabintas vaikiškas žaisliukas. Jo nepastebi radarai, tad mokomuosiuose mūšiuose vienintelis „Raptor“ gali sunaikinti visą bet kokių kitokių orlaivių flotilę.
Bet naikintuvas – nykstanti rūšis. Viena grėsmių – sėkmė, nes Irake ir Afganistane Vakarų pajėgos ore, jei ne žemėje, neturėjo lygių net ir naudodamos paprastesnius oro lainerius, taigi sudėtingi naikintuvai atrodo mažiau aktualūs. O kita – technologijos, nes plintant automatizuotam kariavimui, piloto kabinoje gali ir nebereikėti. JAV lauko pajėgų vadai garsiausiai kalba ne apie F-22, o apie sraigtasparnius ir automatinį „Predator“, kuris ore gali darbuotis visą dieną. Regis, naikintuvo piloto šaunumas blėsta. Sudie, Tomai Cruise’ai iš „Oro gvardijos“. Sudie, herojau, vardu Biggles iš britiškų nuotykių knygų. Pasveikinkime juos pakeičiantį nežinomą automatinio lėktuvo operatorių, sėdintį Nevados dykumoje, konteineryje be langų.
Na, anksčiau ar vėliau taip nutiks. Dar ne vieną dešimtmetį truks diskusijos, kiek bepiločiai orlaiviai galėtų arba turėtų pakeisti pilotuojamus. O kol kas aktualiausias trečias pavojus – ekonomikos krizė, Vakarų šalis verčianti mažinti brangios karinės įrangos kiekius.
JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas nurodė šiais metais nutraukti F-22 gamybą, flotilę apribodamas 187 vienetais – taigi galutinai atsisakyta „Raptor“, kurių kadaise planuota turėti apie 750. Europoje bus užsakoma mažiau „Typhoon“ naikintuvų, kuriuos drauge gamina Didžioji Britanija, Vokietija, Italija ir Ispanija. O kylanti nematomojo naikintuvo „F-35 Joint Strike Fighter“ kaina abiejose Atlanto pusėse reiškia, kad jo užsakymų gali smarkiai sumažėti.
Rugpjūčio 9 dieną R. Gatesas pristatė naują pinigų taupymo priemonių grupę. Tarp jų – atleisti bent 50 iš daugiau kaip 900 generolų ir admirolų, panaikinti paslaugų integravimą remiančią Jungtinių ginkluotųjų pajėgų vadovybę, mažiau lėšų skirti rangovams ir mažinti etatus paties R. Gateso biure. Toks vidinis išlaidų mažinimas turi pagrįstų karinių priežasčių, ypač dėl poreikio pinigus nukreipti karui Afganistane finansuoti. Tačiau R. Gatesas žino, kad, nors gynybos išlaidos dešimt metų nuolat augo, „fontanėlis jau išjungtas“, ir dabar jam baisiausia, kad siekiant pažaboti biudžeto deficitą gynybos išlaidos nebūtų mažinamos.
Daugeliui kolegų iš Europos tai, ko jis baiminasi, jau tapo realybe. Vokietijos gynybos ministras Karlas Theodoras zu Guttenbergas pritaria minčiai atsisakyti naujokų šaukimo (galbūt jį atnaujinant vėliau), siekiant suformuoti „mažesnę, bet geresnę ir operatyvesnę“ armiją, kuri sumažėtų trečdaliu – apytikriai iki 165 tūkst. Šis žingsnis – dalis Vokietijos plano gynybos biudžetą iki 2014 metų sumažinti 8,3 mlrd. eurų. Tikėtina, kad net Didžioji Britanija, kurios pajėgos Afganistane tarp europiečių yra didžiausios, per penkerius ateinančius metus gynybos išlaidas sumažins 10–20 proc. po to, kai rudenį bus atlikta jau seniai reikalinga gynybos revizija. Ispanija gynybos išlaidas šiais metais mažina 9 proc., o Italija kitais sumažins 10 proc. Prancūzijos priemonės ne tokios drastiškos – gynybos išlaidos tiesiog nebekils.
Amerikiečiams tai atrodo it nusiginklavimo varžybos. Ilgalaikis NATO kvietimas sąjungininkams bent 2 proc. BVP skirti gynybai nuslopo triukšme, kuris kilo dėl didesnio viešųjų išlaidų mažinimo.
Ar ribojamos karinės išlaidos rodo bendrą Vakarų smukimą? R. Gateso kritikai teigia, kad jis iš vidaus naikina ginkluotąsias pajėgas ir susitaiko su susilpnėjusia JAV padėtimi pasaulyje. 1987 metais pasirodžiusioje reikšmingoje knygoje „The Rise and Fall of the Great Powers“ („Didžiųjų valstybių iškilimas ir krytis“) Paulas Kennedy’s iš Jeilio universiteto išpopuliarino idėją, kad šalies karinė jėga kyla iš jos ekonominės stiprybės; ekonominiai rodikliai taikos metais dominavimą pasaulyje lemia lygiai taip pat kaip kariniai gebėjimai karo metu. Taip mąstant Vakarai turėtų sunerimti dėl Kinijos ekonominės stiprybės. Be to, Kinija sparčiai didina savo karinį laivyną (žr. 1 grafiką).
Vietoj strategijos
Vašingtone veikiančios idėjų kalvės Strategijos ir biudžeto vertinimų centro direktorius Andrew Krepinevichas teigia, kad JAV pasiekė tokią kryžkelę kaip imperinė Britanija auštant XX a., kai jai teko varžytis su kylančiomis Jungtinėmis Valstijomis, ekspansionistine Rusija ir sparčiai industrializacijos keliu žengiančiomis Vokietija ir Japonija. Didžioji Britanija anuomet nutarė interesus Lotynų Amerikoje užleisti JAV, padėti Japonijai, taip Rytuose kontroliuojant Rusiją, ir susitaikyti su Prancūzija prieš Vokietiją. „Kai nebėra pinigų, reikia strategijos, – sako A. Krepinevichas. – Britų galybė mažėjo, bet pasitelkus protingą strategiją jai pavyko gana ilgai išsilaikyti.“
Anot jo, šiandien protinga politika galėtų prasidėti nuo to, kad JAV atsisakytų daug kainuojančio karo Afganistane ir išvestų pajėgas iš Europos. Toks žingsnis šokiruotų europiečius, kurie viliasi, kad mažėjančių išlaidų gynybai poveikį sušvelnins JAV pagalba sunkiais laikais. Tačiau kol kas JAV neatsisako jokių savo įsipareigojimų. R. Gatesas nori, kad jo pajėgos geriau išmoktų kovoti su sukilėliais, kad išliktų pakankamai galybės sąjungininkus apsaugoti nuo, tarkime, Šiaurės Korėjos agresijos arba kinų hegemonijos, taip pat išlaikyti „visus variantus“, leidžiančius spręsti Irano branduolinės programos klausimą. Bet tam reikia rasti daugiau pinigų ribotuose biudžetuose.
R. Gatesas bando išspręsti daugybei jo pirmtakų irgi tekusį galvosūkį: kaip elgtis augant karinio personalo ir įrangos kainoms, kurios nemaža našta net ir milžiniškam 700 mlrd. dolerių JAV gynybos biudžetui (tai beveik tiek pat, kiek gynybai kartu išleidžia likęs pasaulis). Jis užsiminė, kad vien palaikyti dabartinius JAV kovinius dalinius kasmet kainuoja 2–3 proc. brangiau. Bet metinis biudžetas didėja tik 1–2 proc.
R. Gatesas nori, kad Pentagonas per metus sutaupytų 1–2 proc. pridėtinių išlaidų. Pasaulinės valdymo konsultacijų įmonės „McKinsey“ atliktas biurokratinių gynybos struktūrų tyrimas rodo, kad JAV pajėgos, nors ir galingiausios pasaulyje, yra tarp pačių neefektyviausių, bent jau pagal kovotojų pajėgų ir aptarnaujančio personalo santykį (angl. tooth-to-tail ratio; efektyviausios yra Norvegijos, Kuveito ir Nyderlandų pajėgos). JAV pajėgos yra dislokuotos ir kovoja visame pasaulyje, taigi priežiūros joms reikia daugiau nei ginančioms tik nacionalines sienas. Bet vis tiek iš tyrimo aiškėja, kad yra lašinių, kuriuos galima nurėžti.
Profesionalų armijose, o Vakaruose šiais laikais tokių dauguma, žmonės kainuoja daug. Reikia konkurencingo užmokesčio. Be to, JAV nemenką naštą sudaro esamiems ir buvusiems kariškiams bei jų šeimoms skirtų sveikatos priežiūros programų kaina. „Sveikatos priežiūros išlaidos gynybos departamentą ryja nekramčiusios“, – skundžiasi R. Gatesas. Tačiau jam sunkiai sekasi apriboti Kongreso dosnumą kariams ir veteranams.
Vienas būdų spręsti didelės žmonių kainos problemą – pasikliauti technologijomis. Bet tai nėra pigu. Vienas po kito tyrimai rodo, kad karinių lėktuvų kaina kilo gerokai sparčiau nei infliacija, dažnai sparčiau nei BVP. Tas pat pasakytina ir apie karo laivus. 1983 metais išleistoje knygoje aviakosminės pramonės šviesulys Normanas Augustine’as pristatė kelis linksmus „dėsnius“. Viename aforizme jis nusakė eksponentinį vieno naikintuvo kainos augimą nuo 1910 metų (žr. 2 grafiką) ir ekstrapoliuodamas pasiekė absurdišką pabaigą: „2054 metais iš viso gynybos biudžeto pakaks įsigyti tik vieną lėktuvą. Šiuo lėktuvu teks dalytis karinėms oro pajėgoms ir kariniam jūrų laivynui po tris su puse dienos per savaitę, išskyrus keliamuosius metus, kai per papildomą dieną jį galės naudoti jūrų pėstininkai.“
Praėjus beveik trims dešimtmečiams N. Augustine’as sako, kad „nuo tikslo nenukrypta. Deja, niekas nepasikeitė“. Palyginti su 50–60 mln. JAV dolerių už garbingąjį F-16, „Raptor“ šiandien kainuoja 160 mln. JAV dolerių už vienetą (350 mln. dolerių, įskaitant reaktyvinio lėktuvo sukūrimo kainą). Ilgainiui dėl didelės vieneto kainos tenka mažinti skaičių. Nuo 1970 metų JAV kovinių lėktuvų ir pagrindinių karinių laivų flotilės sumažėjo, nors gynybos išlaidos ir augo (žr. 3 grafiką).
Šiuolaikinių ginklų efektyvumas daugiausia priklauso nuo jų skaičiavimo galios ir programinės įrangos. Tai kodėl ginklams negalioja Moore’o dėsnis, anot kurio, skaičiavimo galios kaina sparčiai mažėja? Viena priežasčių – karinė įranga neturi plataus vartojimo elektronikos mastų, mažinančių vieneto kainą. Karinė programinė įranga dažnai kuriama pagal užsakymą. Dėl poreikio užtikrinti saugumą ją sunku atnaujinti ir pasinaudoti kompiuterių savaiminio diegimo funkcija. Užuot ėmusios produktus iš atviros rinkos, didžiosios valstybės ginklus kuria nuo pat pradžių. Ir užuot susiderėjusios dėl fiksuotos sutarties kainos, vyriausybės paprastai prisiima riziką, kai pažangios sistemos projektuojamos pagal „papildomų išlaidų“ susitarimus. Net tokios aviakosminės pramonės milžinės kaip „Boeing“ ir europiečių EADS, konkuruojančios dėl brangių civilinių oro lainerių gamybos, prisibijo karinius reaktyvinius lėktuvus kurti pačios.
Spiralė
Auganti karinės įrangos kaina – sena bėda. 1986 metais išleistos knygos „The Cost of Seapower“ („Kiek kainuoja karinis jūrų laivynas?“), tyrusios laivų statybos kainą nuo Napoleono karų pabaigos, autorius Philipas Pughas teigia, kad pramonės perversmas problemą paaštrino: sparčiai kintančios technologijos pradėjo varžybas, kas pastatys didesnį, galingesnį, geriau ginkluotą ir geriau apsaugotą šarvuotlaivį. Kylant vieneto kainai, tam tikru momentu turi nutikti vienas iš dviejų dalykų: arba šalys turi sumažinti savo ambicijas, arba ieškoti viską apverčiančių technologijų, kaip nutiko šarvuotus laivus pakeitus povandeniniams laivams ir lėktuvnešiams.
Be to, Philipas Pughas nustatė kitą intriguojančią tendenciją: varžybos dėl didesnių, geresnių ginklų aršiausios taikos metu, o prasidėjus karui dažniausiai slopsta. Anot jo, tokiais atvejais kiekis svarbiau nei kokybė. Taigi tai, kad šaltasis karas taip ir nepasiekė įkaitusio taško, galėtų paaiškinti, kodėl Vakarų gynybos ministerijos įprato ginklus kurti lėtai ir brangiai. „Vienu metu neįmanoma optimizuoti ir kainos, ir efektyvumo, ir sukūrimo trukmės, – sako A. Krepinevichas. – Per šaltąjį karą viskas buvo aukojama efektyvumui.“ Kaina buvo antraeilė, o laikas – mažiausiai svarbus, nes faktinis karas nevyko. F-22 pradėtas kurti dar nesibaigus šaltajam karui, kaip ir „Typhoon“.
Nedaugelis prieštaraus dar vienam N. Augustine’o dėsniui: „Viena trečioji kainos ir dvi trečiosios problemų tenka paskutiniams 10 proc. efektyvumo.“ Be to, siekis geriausio dažnai susijungia su nepasvertu optimizmu, kai sąmoningai arba nesąmoningai biurokratai ir rangovai tikėtiną ginklų kainą mano būsiant mažesnę. Jau patvirtintus karinius projektus numarinti sunku.
Štai iš ko susideda kainos ir vėlavimo spiralė: dėl technologinių klaidų stringa kūrimas, vėluojant kyla sąnaudos, vyriausybės darbus dar atideda nenorėdamos pakenkti metiniams biudžetams ir dėl to sąnaudos ilgalaikėje perspektyvoje dar labiau išauga. Technologijos ilgainiui sensta, taigi ginklus tenka perprojektuoti, ir vadovybė be galo be krašto gali krapštytis prie reikalavimų. Galų gale vyriausybės sumažina užsakymo dydį, ir vieneto kaina dar labiau išauga. Turėjo būti pagaminti 132 nematomi bombonešiai B-2, bet pasaulį išvydo tik 20. Vienetas kainavo 2 mlrd. JAV dolerių.
Viena po kitos pristatomoms reformoms nepavyko įveikti šio skaudaus užburto rato. Pasak naujausios išsamios JAV Vyriausybės auditavimo agentūros (GAO) ataskaitos, 2008 metais 96 didžiausių JAV ginklų programų kaina vidutiniškai išaugo 25 proc., ir įvykdymas vidutiniškai vėlavo 22 mėnesius.
Europoje dar blogiau
Tai ne tik amerikiečių bėda. Prancūzija turi tik vieną lėktuvnešį. Didžioji Britanija turi du nedidukus, ir jie dažnai plaukioja be lėktuvų. Šalis užsakė du naujus didelius lėktuvnešius, bet vos prasidėjo darbai, o vyriausybė gamybą jau sulėtino. Nacionalinis audito biuras sako, kad toks „taupykime dabar, leiskime vėliau“ per pirmuosius ketverius metus leistų sutaupyti apie 450 mln. svarų sterlingų, bet apskritai kainą padidintų 1,1 mlrd. svarų sterlingų.
Bet kuriuo atveju Europos šalims sunku už savo pinigus gauti ką nors rimto. Europos valstybės turi daugiau karių nei JAV, bet tik dalelę JAV kovinės galios. Jų biudžetai paskirstyti tarp daugiau kaip dviejų tuzinų karinių oro pajėgų, karinių laivynų ir armijų; be to, daugelis nori išsaugoti savo karinę pramonę.
Taigi jiems rinktis tikra kančia. Amerikiečiai gali ginčytis, kiek branduolinių ginklų jiems reikia, bet Didžiojoje Britanijoje net kai kurie aukščiausi vadai mano, kad tokie ginklai per brangūs. R. Gatesas svarsto, ar JAV reikia 11 lėktuvnešių grupių, o kai kurie žmonės Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje klausia, ar jie apskritai gali įsigyti naujų. Nyderlandai atsisakė jūrų žvalgybos, o Danija – povandeninių laivų. Baltijos valstybės neturi dėmesio vertų karinių oro pajėgų, ir padangių kontrolę patiki NATO sąjungininkėms.
Akivaizdu, kad Europai reikia masto ekonomijos. Bet kaip tai padaryti be neįtikimos bendros Europos armijos? Vienas variantų europiečiams – specializuotis. Bet galingesnės karinės valstybės nenori per daug priklausyti nuo kitų, taigi jos mėgina turėti visko po truputį. Kai kurie NATO sąjungininkai dalijasi naujų karinių transporto lėktuvų C-17 kainą, bet tokie bendrų fondų pavyzdžiai itin reti.
Bendrai kuriant ginklus atsiranda rimtų sąnaudų: sunku priimti sprendimus, o darbus reikia išsidalyti. Siekiant suderinti visų poreikius, tenka sukurti daugybę variantų arba daugybę reikalavimų užversti vienam lėktuvui. Taip nutiko su A400M, kurio išlaidų perviršis siekė daugiau kaip 11 mlrd. eurų. Vokietija norėjo, kad jis galėtų skristi beveik liesdamas medžių viršūnes, o britams reikėjo, kad jis galėtų kelti naujas šarvuotas transporto priemones (to jau atsisakyta). Ir Didžioji Britanija, ir Prancūzija sakė, kad jis turi būti tinkamas nelygiems aerodromams. Vienas „Airbus“ darbuotojas A400M vadina eierlegende Wollmilchsau arba „kiaušinius dedančia melžiama kiaule su vilna“.
Karinio lėktuvo piloto profesija gali išnykti. (Scanpix nuotr.)
Gal europiečiams vertėtų tiesiog pirkti amerikiečių naudojamas jau sukurtas priemones. Bet savą karinę pramonę turinčios šalys nori išsaugoti aukštųjų technologijų gamybą ir programavimo įgūdžius, apsaugoti svarbią eksporto pramonę ir išlaikyti šiek tiek savarankiškumo.
Taigi ar yra būdas ginklus kurti pigiau? Padėtų glaudesnis transatlantinis bendradarbiavimas. Nepaisant ginčų dėl kylančios kainos, naikintuvas F-35 tebėra pigesnis nei prognozuotų N. Augustine’o dėsnis. Jo technologija paveldėta iš F-22, ir JAV karinėms oro pajėgoms, kariniam laivynui ir jūrų pėstininkams gaminami trys variantai. Prie programos prisijungė kelios šalys. Be to, vertėtų naudoti daugiau standartinių technologijų, kaip padaryta minoms atsparių transporto priemonių atveju, pastaraisiais metais skubiai pristatytų į mūšio lauką. Apskritai šalims reikia mažinti technologinius žingsnius, gaminti sparčiai, kad būtų mažesnė trikdžių tikimybė, ir atnaujinti jau turint technologijas.
Galima ginčytis, kad auganti ginklų kaina nesvarbi, nes šiuolaikinė įranga kur kas efektyvesnė nei senoji. Galbūt. Bet netvarkingame išsklidusių grėsmių pasaulyje praverčia gebėjimas būti įvairiose vietose. Irake ir Afganistane svarbiau skaičius nei šaudymo potencialas. Tas pat galioja ir su piratais Somalio pakrantėse kovojantiems karo laivams, nes laivas vienu metu negali būti dviejose vietose. Kaip, visų manymu, sakė Stalinas: kiekybė savaime yra kokybė.
Kiekybė, kokybė ar technologijos?
Farnbore šiais metais geriausi paviljonai kol kas atiteko stambioms aviakosminėms bendrovėms. Bet per pečius jos dairėsi į maištininką – „General Atomics“ generalinį direktorių Nealą Blue. Geriau žinoma dėl darbų branduolinės fizikos srityje „General Atomics“ prieš stambias įmones įgijo pranašumą pagamindama automatiškai valdomą „Predator“. Ankstyvuosius modelius varė sniegaeigių varikliai. Pirmosios skraidančios kameros virto koviniais aparatais, taikiniams galinčiais smogti beveik netikėtai. Vėliau jos buvo paverstos didesniu lėktuvu „Reaper“, galinčiu nešti daugiau ginklų. O dabar N. Blue demonstruoja reaktyvinę, dar mažiau pastebimą versiją, pavadintą „Avenger“.
Anot jo, geriausias būdas neleisti kainoms kilti – atsisakyti piloto kabinoje. Jo teigimu, „Avenger“ kaina tesiekia dešimtadalį naujo „siaubingai brangaus“ pilotuojamo reaktyvinio lėktuvo kainos. Ateitis, jo manymu, priklauso pigesniems, lengvai paaukojamiems automatiniams lėktuvams, galintiems pagal aplinkybes susiburti arba išsisklaidyti.
N. Blue kritikai teigia, kad automatiniai lėktuvai tiesiog užpildo nišą. Bepiločiams lėktuvams reikia daugiau žmonių žemėje, jie lėti ir pažeidžiami, jiems reikia pralaidaus palydovinio ryšio kanalo. „Užstrigus duomenų ryšiui, ar tikrai norėtumėte likti be karinių oro pajėgų?“ – klausia Steve’as O’Brienas iš „Lockheed Martin“. Automatiniai lėktuvai, aukšto lygio mūšiuose galintys kovoti autonomiškai, bus ir kur kas brangesni, ir ne taip mielai paaukojami. N. Blue manymu, technologijos užtikrins ir kokybę, ir kiekybę. Bet tikint istorija, N. Augustine’o dėsnis vieną dieną garantuotai atsigręš prieš automatinius lėktuvus, kaip jau atsigręžė prieš „Biggles“.
