Vyčio Snarskio iliustr.
Karštis nepaliauja krėsti staigmenų. Bostono vidurvasariai būdavo gaivūs, palyginti su tuo, kas šiemet darosi Vilniuje, Gedimino prospekto prieigose. Net šimtamečio namo trečio aukšto sienos per plonos dabarties orui. Raminuos, kad prieš keliolika metų įsigydamas čia butą labai nepermokėjau. Tada kainos dar nebuvo pakeltos į orą nekilnojamojo turto burbulų. Bet šiandien tai menka paguoda. Svarbu kas kita. Kaip parašyti restorano recenziją, kai nei keliauti, nei valgyti nesinori. Net akys vangiai stebi praeivių ritmą. Per tokią šutrą gomurys ima reaguoti tik į tai, kas šilta ir kas šalta. Vanduo ant uolų triskart per pietus. Kandi kąsnį išvirkščiais dantimis it kokia išlepusi panelė, o galvoje nė minties apie recenziją. Geriau tenkintis pingančiom dolerių santaupom, nei rūpintis menku honoraru už restorano recenziją.
Tokio stiprėjančio pesimizmo ritmu kėblinu į „Neringą“. Niekad negalvojau, kad imsiuos plunksnos aprašyti vietai, kurioje jau daug metų valgau savo standartus. Recenzijai reikia mažų atradimų, o čia visas valgiaraštis senai išskaitytas, išuostytas ir net apkramtytas. Pamenu šią vietą dar iš sovietinės Lietuvos laikų. Viešbutis prifarširuotas kagėbistų aparatūros. Įtarūs tipai. Išgąsdinti giminaičiai aplink svečius iš Amerikos. Kaip kokiam filme. Jaučiu, kad darausi senas ir sentimentalus. Karšta. Kiek kartų padavėjų pasikeitė per tuos dešimtmečius? Šypsaus gal jau anų laikų gražuolės anūkei. Verčiu meniu, bet ne dėl patiekalų pasirinkimo, o dėl antrame viršelyje išspausdinto Josifo Brodskio eilėraščio „Neringa“. Kur tos ilgos padavėjos kojos. Metafora.
Apie šią kavinę daug prikalbėta. Anais sovietų laikais ji buvo kone ryškiausia Vilniaus kavinių kultūros (jei tokia apskritai egzistavo) vieta. Kažkaip sėkmingai išgyveno privatizaciją. Liko tokia vienintelė. Kurį laiką buvo užkonservavusi net sovietmečio dvasią. Padavėjų elgesys, barmenės veido kaukė – jauteis it Grūto parko pakraštyje. Įdomiausia tai, kad „Neringos“ savininkai net nesistengė pabrėžti istorinio paveldo. O kam? Štai ir dabar ankstyvą pavakarį dirsčioju į porelę penkton dešimtin kopiančių merginų prie Kijevo kotletų, kurie dabar vadinasi Neringos kepsniais (po 19 litų už vieną). Kaip prieš trisdešimt metų. Dirbančios, išsilavinusios, įdomios, ne-nuo-viršelio moterys. Matau jas retsykiais. Net apsikeičiame šypsenomis. Nesam ispanai, kurie amžinybei prisiriša prie savo tavernų it šunes prie būdos, bet „Neringa“ turi savo nuolatinių gyventojų. Nesu čia svetimas ir aš.
Senas ir geras standartas: vištienos sultinys su bandele už 5 Lt, Neringos kepsnys (Kijevo kotletas) arba befstrogenas už 29 litus. Niekaip nesuprantu tos kainodaros – per didelis skirtumas tarp dviejų standartų. Jautiena ateina atskirame plieniniame indelyje. Šalia didelė lėkštė prancūziškų bulvyčių ir daržovių. Žinojau, kad šiandien suvalgysiu būtent befstrogeną, bandydamas aptikti kokį nors skonio skirtumą nuo tų šimtų ankstesnių kartų. Apsidžiaugsiu neradęs. Senas, geras, įprastas, jaukus pats tas.
„Neringos“ stiliui priklausantis padavėjas nėra įkyrus. Specialiai tokiems, kurie jau seniai žino, ko nori ir ko nenori. Arba nori, bet jau nebegali. Valgyt. Sultinio su bandele nevalgysiu. Dažniausiai imu aštrią vištienos ir krevečių sriubytę su grietinėle, žaliais svogūnėliais ir estetiškais špinatų lapais. 10 litų ir per karščius negaila. Šįsyk atnešė per 7,5 minutės. Kartais, kai būnu alkanas ir kai kojos būna labiau atšalusios, pradedu nuo voveraičių ir pupelių užkandžio už 11 litų. Labai sėkmingas ir kone meksikietiškai sotus patiekalas. Visad galvoju apie meksikiečius, kai gomuriu slysta pupų košės kąsnis. Galima, aišku, pradėt ir nuo Neringos salotų (8 Lt), kurios primena tai, ką tradicinėje Lietuvos giminaičių užstalėje vadina balta mišraine su daug majonezo. Užsisakykit, kai norėsit prisimint. Mano atmintis gera, taigi visad atsispiriu šiai pagundai.
Gera turėti tokių vietų, kurias aplenkia laikas. Jose nereikia nieko įrodinėti. Naujieji Vilnių užplūdę provincialai, kostiumuoti prasimušėliai čia ne taip dažnai lankosi. Tai ne pati geriausia vieta susireikšminti, dairytis, ar jau esi pripažįstamas. Galiausiai, nereikia daryti jokių staigių judesių ir mėginti išrasti dviračio. Karštymečiu ir sulaukėjusios konkurencijos sąlygomis tai yra didelė vertybė. Čia gali aptikti neišskirtinių steikų po 38 Lt, ėrienos už 40 ir ekologiško karpio patiekalą už 20 litų. Apskritai „Neringa“ yra labai ekologiška.
Moku savo standartinę sąskaitą be komentaro palikdamas 15 procentų arbatpinigių. Kėblinu pro lauko stalelius atgal į gatvę. Galvoju apie žurnalo IQ redakciją. Vėl reikės mėginti įrodyti, kad nebūtina ieškoti maisto sensacijų. Kartais sensacija gali būti geros kokybės standartas. Bent jau kaip tam tikras orientyras išplaukiant į skonių upę. Kartas nuo karto verta prie jo grįžti. Galbūt aš tai darau per dažnai. Metai. Daug metų. O gal tik karštis ir tinginystė? Ką apie tai manot?
