LNDM nuotrauka
Kai pasaulio radijo imtuvai transliavo skirtingus pranešimus apie besibaigiantį Pirmąjį pasaulinį karą, o jo kovotojai traukėsi iš frontų, po Europos ir Rusijos miestus jau sklandė agresyvi, nors ir niekam nepavojinga avangardo dvasia. Jos žymės Lietuvoje – menininko Vytauto Kairiūkščio (1890–1961) darbai.
Kas tas avangardas – dar ir dabar ne visi sutaria. Išvertus iš prancūzų kalbos, „avant-garde“ reikštų priekinę kariuomenės diviziją, kuriai tenka praminti takus ir patikrinti naujas teritorijas. Pirmam būti niekada nėra lengva. O ypač permainų laikais.
Gal todėl anuomet drąsūs V. Kairiūkščio darbai, kurių dalis eksponuota Nacionalinėje dailės galerijoje, kritikų dažniausiai vertinami tik kaip avangardinės dailės eksperimentai. Menininkas studijavo Lietuvoje, Rusijoje, kūrė prie Lenkijos prijungtame Vilniaus krašte, palaikė ryšius su žinomais avangardinio meno kūrėjais iš kitų Europos valstybių. V. Kairiūkščio studijos atskleidžia jo žavėjimąsi madingomis to meto moderniojo meno tendencijomis – kubizmu, suprematizmu, konstruktyvizmu. Jis taip pat domėjosi fotomontažu. Ir nors tokių autoriaus darbų išlikę ir parodoje eksponuota nedaug, greičiausiai būtent ši meno forma, pagrįsta senos logikos griovimu ir naujos kūrimu, labiausiai tinka laiko dvasiai bei idėjoms iliustruoti.
Su filosofija ir be jos
Kurti V. Kariūkštis pradėjo maždaug tuo metu, kai Pablo Picasso nutapė pirmuosius kubistinius paveikslus, o Kazimiras Malevičius su bendraminčiais padėjo rusų avangardo pamatus. Italijoje tuomet jau aktyviai veikė jaunų menininkų futuristų grupė. Jų kūryba šlovino mechanizaciją, judesį, greitį ir dinamiką. Būtent tuomet, kai atrodė, kad žmogus visiškai įtikėjo savo galia ir gebėjimu valdyti technologijas, pasaulį supurtė Pirmasis pasaulinis karas. Jo įvykiai ir realijos turėjo įtakos ne tik to laiko pasaulėjautai bei pasaulėžiūrai, bet ir jas atspindėjusiam menui. Viena ryškiausių reakcijų į tragiškus pasaulio įvykius – Ciuricho mieste Šveicarijoje susibūrusi dadaistų menininkų grupelė. Tai buvo judėjimas, nukreiptas prieš meną, prieš ideologiją, prieš mechanizaciją ir „mechaninę galvą“, kuria pavirto žmogus. Menui nebereikėjo būti ir reikšti. Sąmonės srautas, improvizacija, laikinumas ir nesuplanuoti pasirodymai, fonetinės eilės, kurių posmai susidėjo vien iš skirtingų garsų, – visi šie elementai kūrė naują meno sampratą. Menui pasisekė (arba priešingai – nepasisekė), kad, skirtingai nei daugumai veiklos sričių, jam netaikomas pažangos kriterijus. Pakanka, kad jis kinta.
Visos naujosios idėjos daugiau ar mažiau veikė V. Kairiūkščio ir kitų Lietuvos menininkų kūrybą.
Vertinimo kontekstas
Menininko vardui reikšmingesnis jo aplinkos įvertinimas nei auditorijos ir kritikų nuomonė. Ši mintis itin tinka V. Kairiūkščio kūrybiniam kontekstui nušviesti. Nacionalinės dailės galerijos paroda „Vytautas Kairiūkštis ir jo aplinka“ lankytojus supažindino ne tik su menininko avangardinių darbų palete, bet ir su jo bendraminčių kūryba. Beje, vertinti V. Kairiūkščio darbus tuometinės Lietuvos dailės kontekste nėra labai prasminga. Vietos, kuriose jis mokėsi ir kūrė, kaip ir dauguma jam artimų menininkų, su Lietuva turėjo ne tiek daug bendra. Po studijų Maskvoje tapytojas grįžo į Vilnių, po karo okupuotą lenkų. Dauguma lietuvių kultūros institucijų jau buvo persikėlusios į Kauną. Dailininkas liko buvusioje sostinėje, mokė Vytauto Didžiojo gimnazijoje, vėliau čia atidarė ir savo dailės studiją. Drauge su žinomu lenkų dailininku Władisłavu Strzemińskiu 1923 m. Vilniuje surengė ekspoziciją „Naujojo meno paroda“ (lenk. „Wystawa Nowej Sztuki“). Ji supažindino lankytojus su tuometėmis moderniojo meno tendencijomis Europoje. Tad vargu ar V. Kairiūkščiui turime būti dėkingi tik už kūrybą. Jo pedagoginė ir visuomeninė veikla, atrodo, paliko ne ką menkesnį įspaudą Lietuvos dailės istorijoje.
Kūrėjas ar pedagogas?
Tai, kad V. Kairiūkštis buvo Varšuvos avangardistinių grupuočių „Blok“ ir „Präsens“ narys, rodo, jog tarp bendraminčių jis buvo vertinamas palankiai ir pripažįstamas. Iš dalies būtent dėl jo kubistinių, suprematistinių bei fotografijos eksperimentų šiandien Lietuvos dailės istorijoje galima aptikti avangardo pėdsakų. Tačiau Nacionalinė dailės galerija ne veltui nusprendė eksponuoti menininko darbus drauge su jo bendraminčių kūryba: ji neretai stipresnė ir įspūdingesnė už paties V. Kairiūkščio. Menininko ieškojimai pasitelkus kubizmo techniką (sėdinčių moterų serija) veikiau demonstruoja akademinius ieškojimus ir norą suprasti nei pastangas sukurti šį tą nauja. Tas pats pasakytina ir apie jo fotomontažą, net impresionizmo studijas. Nacionalinės dailės galerijos paroda siekia atskleisti ne V. Kairiūkščio darbų išskirtinumą pasaulinio avangardo kontekste, o greičiau pademonstruoti jo asmenybės ir veiklos įtaką lenkų bei lietuvių dailės istorijai. Ir atrodo, kad tai padaryti puikiai pavyko.
