Georgi Gospodinov, „Natūralus romanas“ (vertė Gintarė Kubilickaitė), „Baltos lankos“, 144 p.
Apie ką turi rašyti „nacionaliniai“ autoriai, susirinkę iš atokesnių, neanglosaksiškų kampelių? Bulgarai turbūt apie paprikas, pomidorus ir savo liaudies šokius. Bet štai europinio lygio romanas, rodantis, jog globalizacija literatūrą pasiekia greičiau ir efektyviau nei ekonomiką. Ir, kas keisčiausia, tai yra tik sveikintina, nes žmogaus dvasia jau savaime „globali“, neskirstytina pagal nacionalinę genetiką ar tautinių drabužių raštus.
„Natūralus romanas“ pasakoja apie natūralų žmogų, tokių sutiksi kad ir kur važiuotum. Pasakoja gudriai, lyg užuolankom, nes apie natūralų žmogų tiesiogiai šneka tik televizijų komentatoriai. Rašytojo užduotis jį išardyti ir perdėlioti, kad visi matytų to žmogaus segmentus ir tie segmentai būtų paveikūs.
Romano užuomazga tipiška postmodernistiniam tekstui. Autorius tarsi sakosi nesąs tikrasis autorius, tiesiog šį rankraštį jis gavo paštu ir vėliau susitiko su tikruoju, kuris pasirodė turįs tą patį vardą ir pavardę. Vėliau tikrasis autorius dingo ir antrajam teko prisiimti romano autorystę.
Romanas labai mozaikiškas, fragmentuotas kaip musės akis, apie kurią čia irgi rašoma. Postmodernizmas mėgsta naikinti kūrinio dominantes ar leitmotyvus. Čia irgi rasime daugybę mistifikacijų, klystkelių ar nuorodų, kreipiančių nuo pasakojimo, kuriame gali užsimegzti siužetas. Autorius prisipažįsta norėjęs parašyti romaną iš daugybės romanų pradžių, romanų pradžios jam atrodo esminės. Jo cituojamas G. Flaubert’as sako dar griežčiau: jis norįs parašyti knygą, kuri „laikytųsi pati iš savęs, iš vidinės stiliaus jėgos, kaip žemė laikosi ore be jokios atramos“. G. Flaubert’as galėjo taip sakyti, G. Gospodinovas – ne.
Tai nėra stilistinio virtuozo knyga, autorius ir nepretenduoja tapti antruoju V. Nabokovu ar tuo pačiu G. Flaubert’u. Tačiau romaną malonu skaityti ir dėl jo stiliaus: tikslaus, minimalaus, būtino. Blogiausias pasaulio stilistas veikiausiai buvo F. Dostojevskis, džiugu, kad kitas slavų literatūrų atstovas neseka drumstais ir komplikuotais jo pėdsakais.
Viena pagrindinių ir besikartojančių romano temų yra skyrybos. O tai veiksmas, kurį galėtume pavadinti gyvenimo postmodernizmu, tradicinių vertybių ištrynimu, jų pakeitimu psichologiniais ar kultūriniais erzacais. Skyrybos čia nuolat minimos, slenka prasminiu punktyru per visą romaną, bet neįsivyrauja, nes autorius šią liniją nuolat atskiedžia pačiais įvairiausiais ekskursais.
Vienas jų – tualetas. Dar neteko skaityti knygos, kurioje šis objektas būtų taip visapusiškai išnagrinėtas, apaugintas istoriniais bei kultūriniais kontekstais ir paverstas savotišku simboliu. Tualetas kaip vieta, kurioje esi vienas, tik vienas, egzistenciškai vienas. Tualetas kaip šią knygą lokalizuojantis taškas. Keista, kad ją lokalizuoja ne jau minėtos skyrybos, o tualetas. Skyrybų ryšys su chtoniškuoju pasauliu yra vien metaforinis, tualeto – veik tiesioginis.
Tiesa, pagrindinio herojaus žmona prieš skyrybas tampa nėščia nuo kito vyro, tuo jų gyvenimas torpeduojamas išorinių jėgų. Pati puikiausia galimybė, net pagunda nusipiginti ir subulvarėti. Net gražu žiūrėti, kaip G. Gospodinovas to išvengia. Taip įstengtų tik iš tiesų geras rašytojas. Žvelgiant struktūriškai, skyrybos ir jų priežastys pateisina romano fragmentaciją, nes pačios fragmentuoja asmenybę. Ir autorius / herojus čia tikrai randa kompensacijos instrumentų.
O instrumentuotė tipiškai postmodernistinė: gausūs epigrafai, kai kurie jų paties autoriaus sukurti, ekskursai į botanikos, entomologijos, religijos ir kitas sritis, keisčiausi įterptiniai pasakojimai. Minėtinas autoriaus skyrius apie kalbą, apie žodžius kaip juose slypinčios didžiulės energijos šaltinį. Žodžiai apmąstomi kaip vieni esminių pasaulio sandaros elementų, tarp kurių bet kada gali kilti pražūtinga atominė reakcija.
Šis keistokas romanas labai rekomenduotinas abejojantiems postmodernizmo galimybėmis. Paprastas, „natūralus“ romanas. Švelnusis bulgariškas postmodernas. Gaivus kaip pomidorų sultys.
